Kas ką tampo?

Petras KATINAS

Rusijos informacinė agentūra „Regnum“, nepraleidžianti progos lyg ir objektyviai pateikti įvykius Lietuvoje, kartu neslepia nepasitenkinimo kai kurių Lietuvos politikų ir diplomatų pareiškimais komentuojant Maskvos ir Vilniaus santykius. Šį kartą „Regnum“ užsipuola buvusį Lietuvos ambasadorių JAV, dabar Didžiojoje Britanijoje, Vygaudą Ušacką, kuris įvardijamas kaip vienas iš Lietuvos užsienio politikos strategų. Rusų agentūrai užkliuvo tai, kad Lietuva esą „tampo Rusijos tigrą už ūsų“. Tai yra vykdo aktyvią veiklą Rusijos teisėtų interesų zonoje – Ukrainoje, Gruzijoje ir kitose Kaukazo šalyse. Taip pat primena, kad su Maskva juokai menki, tuo labiau kad su Rusijos vykdoma energetine politika skaitosi beveik visos Europos valstybės. Aišku, šiuo atveju „Regnum“ nė kiek neperdeda. Ypač pataikavimu Rusijai ir jos valdovui V.Putinui, kuris yra panašus į buvusius įvairių šalių kompartijų sekretorius, stengiasi įsiteikti Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas. Štai neseniai Kompjeno pilyje įvykusiame Rusijos prezidento susitikime su Prancūzijos prezidentu Ž.Širaku ir Vokietijos kanclere A.Merkel Prancūzijos prezidentas apdovanojo V.Putiną Garbės legiono ordino Didžiuoju kryžiumi. Netgi vadinamieji Prancūzijos bičiuliai retas kuris susilaukia tokio apdovanojimo. Apskritai Prancūzijos ir kai kurių kitų „senosios“ Europos valstybių pataikavimas ir nuolaidžiavimas Rusijai nieko gera nežada ES naujokėms, o ypač Rusijos kaimynėms. Keisčiausia, kad „senosios“ Europos lyderiai klusniai vykdo Kremliaus politiką, stengdamiesi įvaryti kuo didžiausią pleištą tarp Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Kaip neseniai rašė politologas Tomas Čyvas, „tokios prabos ir pakraipos antiamerikietiškumu susižavėjusi Vakarų Europa pasigardžiuodama šveičia Kremliaus meduolius, nors vis akivaizdžiau matyti, kad tai pavojingas žaidimas. Ginti taiką ir demokratiją nuo demono Bušo, su šiandieninės Rusijos pagalba užtariant dabartinį Irano režimą, kuris grasina nušluoti nuo žemės paviršiaus Izraelį, – tiesus kelias į aklavietę. Kaip ir didinti energetinę priklausomybę nuo Putino malonės“.

Tai, žinoma, nieko gera nežada Rytų Europai ir Lietuvai. Briuselio komisarų užuominos apie ES vykdomą neva energetinę politiką – tiktai tušti žodžiai. Faktai rodo, kad žingsniuojama visai į kitą pusę. Į tą, kurią nurodo Maskva. Taigi nieko nuostabaus, kad JT Generalinėje Asamblėjoje dalis ES šalių atstovų netgi plojo Venesuelos diktatoriui Hugo Čavesui, kai tas iš tribūnos JAV prezidentą Džordžą Bušą pavadino dvokiančiu šėtonu. Be to, dera pažymėti liguistą Rusijos reakciją į tai, kad dabartinė Latvijos prezidentė Vaira Vykė –Freiberga būtų iškelta į JT generalinio sekretoriaus postą. Rusijos ambasadorius Jungtinėse Tautose Vitalijus Čiurkinas, vertindamas Latvijos prezidentę, prapliupo vos ne keiksmais, esą ji pažeidžia Latvijos rusų gyventojų teises. Dar daugiau, apkaltino Latviją, kad ji Antrojo pasaulinio karo metais kovėsi Vokietijos nacių pusėje. Taigi Maskvos politika nesikeičia, ypač kaimynų atžvilgiu. Ir tas spaudimas, jaučiant senosios Europos nuolaidžiavimą Maskvai, tiktai didės. Esant šitokiai situacijai dabartinio ministro vadovaujama Lietuvos užsienio politika nieko gera nežada.

Taigi puolimas iš Rytų neabejotinai tęsis. Tą rodo ir Rusijos žiniasklaidoje paskelbta (nors ir neoficialiai) naujoji Rusijos karinė doktrina, kurioje be užuolankų skelbiama, jog Rusija turi teisę ginklu ginti savo „skriaudžiamus“ tėvynainius, ypač posovietinėje erdvėje. Na, o bet kokios užuominos apie Baltijos šalių okupaciją 1940 metų birželį sutinkamos priešiškai. Antai nacionalistinės ir imperinės partijos šulas, Rusijos užsienio reikalų ministerijoje 2000-2005 metais kuravęs „Pribaltiką“, Michailas Demurinas neigiamai reagavo į Lietuvos ir Latvijos žiniasklaidoje pasirodžiusius rinkinio „SSRS ir Lietuva Antrojo pasaulinio karo metais“, išėjusio Vilniuje rusų kalba, vertinimus. Leidinį išleido Lietuvos istorijos institutas kartu su Rusijos mokslų akademijos Visuotinės istorijos institutu. M.Demuriną labiausiai supykdė ne tiek Lietuvos istorikų, kiek Rusijos visuotinės istorijos instituto darbuotojos Natalijos Lebedevos šios knygos įvadinis straipsnis. Esą ji 1940 metų įvykius pateikia pagal „Pribaltikos“ istorikų koncepciją ir vartoja tokius žodžius kaip „okupacija“ ir „aneksija“. Pasak M.Demurino, šioje knygoje Vilnius, Ryga ir Talinas pabrėžia okupacijos koncepciją. „O.Lebedeva įžanginiame straipsnyje šį Rusijos istorijos institutą padarė nedraugiškų Rusijai šalių politiniu ginklu“. M.Demurinas apgailestauja, kad prieš SSRS žlugimą, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, 1939-1940 metų istoriniai įvykiai buvo politinio užsakymo išdava siekiant sugriauti Sovietų Sąjungą. Esą tuometinis liaudies deputatų suvažiavimas pasidavė masiniam pabaltijiečių deputatų spaudimui įvertinant Molotovo-Ribentropo paktą. O pabaltijiečiams tuo reikalu daug padėjo SSKP CK Ideologinio skyriaus vadovai. Be to, pasak M.Demurino, 1939 metais nieko ypatinga neįvyko, nes tuo metu visa Europos teritorija buvo tapusi dalybų objektu. Taigi Rusija tiesiog privalėjo pasiimti Baltijos šalis, nes jos, pasirodo, bendradarbiavo su hitlerine Vokietija, fašistine Italija, Suomija, Didžiąja Britanija ir Lenkija. Esą ne kas kitas, o Lietuva neprotestavo prieš Čekoslovakijos suskaldymą, įvykdytą remiantis Miuncheno suokalbiu, o Latvijos vadovai netgi pasveikino Lenkiją, užgrobusią Čekoslovakijos Tešino sritį.

Be to, šis „Pribaltikos“ specialistas tvirtina, jog nuo 1920 metų iki 1940-ųjų birželio Lietuva, Latvija ir Estija buvo nevisavertės valstybės, ten nebuvo demokratijos ir t.t. Taigi imperininkas M.Demurinas visiškai nusišnekėjo. Tarsi Sovietų Sąjungoje buvo demokratija! Tokių paistalų kasdien pilna Rusijos spaudoje. O Rusijos Valstybės Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas nepaliauja įrodinėti, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys, tapusios ES narėmis, nepateisino Rusijos pasitikėjimo. Mat esą Maskva tikėjosi, kad Baltijos valstybės užstos Rusiją dėl bevizio režimo. Bet jos, nedėkingosios, kartu su Lenkija trukdo Europos Sąjungos senbuvėms Prancūzijai, Vokietijai ir Italijai priimti palankius Rusijai sprendimus. Tiesa, dabar K.Kosačiovas ir jo kolegos gali būti patenkinti – Maskvos interesus ėmė ginti Lietuvos užsienio reikalų ministras, K.Prunskienės prastumtas į šį postą, buvęs ambasadorius Baltarusijoje P.Vaitiekūnas. Anas piktinosi, kad ES ketina vos ne apiplėšti Rusijos piliečius, už vizą į ES šalis reikalaudama po 60 eurų. Štai kur rūpestis! Aišku, matyt, laukiant atitinkamo įvertinimo. Tiktai neatrodo, kad sulauks. Mat, sprendžiant iš buvusio Lietuvos Seimo Pirmininko nepaprasto suaktyvėjimo, jo kūlverstukų, aiškiai matyti, kad jis siekia sulaukti ne tik vietinės nomenklatūros, bet ir kur kas galingesnių jėgų, susijusių su Maskva, palankumo. Jau nekalbant apie ekspirmininko užmojį kurti komisiją buvusio VSD pareigūno J.Abromavičiaus žūties aplinkybėms tirti. A.Paulauskas sumanė užstoti Rusiją nuo Gruzijos puolimo! Kai Seimo Užsienio reikalų komitetas priėmė nutarimą, rekomenduojantį Seimui priimti rezoliuciją „Dėl Rusijos spaudimo Gruzijai“, kitaip tariant, dėl atviros ir grubios ekonominės blokados ir net grasinant tiesiogine agresija, A.Paulauskas patarė neskubėti, nes, pasak jo, reikia dar viską išsiaiškinti, kas čia kaltas... Savo partijos viršininkui bemat pritarė ir NATO reikalų komiteto pirmininkas Vaclavas Stankievičius. Beje, pastarojo pasisakymai kaskart tampa vis prorusiškesni ir atsiduoda nelabai geru kvapu. Tai jau ne tik ciniškas, bet kur kas daugiau pasakantis faktas apie šio veikėjo nuostatas. Ir visai nesvarbu, kad tokiai reakcijai pritarė ir Prezidentas, ir Premjeras. O šiuo metu solidarumas su Gruzija yra ypač svarbus, nes niekas nežino, ko įsismaginęs V.Putinas gali imtis prieš kitas Rusijos kaimynes.

Be abejo, reikėtų sveikinti Lietuvos, Ukrainos ir Lenkijos prezidentų raginimą Maskvai pradėti derybas su Tbilisiu ir savo tarpininkavimo siūlymą. Bet vargu ar Maskva į tai reaguos. Juk kai Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO) pirmininkas Belgijos užsienio reikalų ministras Karelas de Giuchtas pasiūlė savo tarpininkavimą, Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas bemat jį atmetė. Todėl tikėtis kokios nors reakcijos į trijų prezidentų pasiūlymą – mažai vilties. Greičiausiai bus pažerta kaltinimų, kad Vilnius, Kijevas ir Varšuva, kaip JAV parankiniai, kišasi ne į savo reikalus.

Kaip pažymėjo buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras A.Valionis, mūsų valstybės vadovų ir diplomatų laukia nelengvas, juodas darbas siekiant atskleisti „senajai“ Europai augantį pavojų iš Rytų. Visa bėda, jog paskendęs rietenose Lietuvos politinis „elitas“ neranda laiko, o gal nenori, imtis to juodo darbo.

© 2006 „XXI amžius“