„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. spalio 11 d., Nr. 17 (133)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Vaikščiojusi skustuvo ašmenimis

Petras KATINAS

Sukrėsti skaitytojai prie žurnalistės
Anos Politkovskajos portreto
Reuters nuotrauka

Prie šio namo buvo nužudyta
pasaulyje žinoma
žurnalistė Ana Politkovskaja
AFP nuotrauka

Rusijos prezidento V.Putino gimimo dieną, praėjusį šeštadienį, apie 17 val. savo namo laiptinėje Maskvoje keliais revolverio šūviais nužudyta visame pasaulyje žinoma Rusijos žurnalistė Ana Politkovskaja. Žudikas buvo aiškus profesionalas, paleidęs kontrolinį šūvį į žurnalistės galvą. Jis paliko savo pistoletą prie aukos kūno. Ten pat mėtėsi kelios tuščios šovinių tūtelės.

A.Politkovskaja dirbo viename iki šiol dar nepaklusniame Kremliui laikraštyje„Novaja gazeta“, o kolegos žurnalistai vienu balsu tvirtino, kad jos „dienos suskaičiuotos“, ir stebėjosi, jog ji iki šiol dar gyva. Paskutiniaisiais metais, ypač atėjus į valdžią prezidentui V.Putinui ir jo kagėbistinei aplinkai, buvo nužudyta mažiausiai dvylika žurnalistų. Nė vienu atveju žudikai nesurasti. Neabejojama, kad žurnalistų nužudymai siejami su jų profesine veikla. Todėl žudikų net neieškoma, nes visiems aišku, jog tų žmogžudysčių užsakovai sėdi labai aukštuose valdžios postuose. A.Politkovskaja labiausiai išgarsėjo savo straipsniais apie Čečėnijos karą ir to karo metu vykdomą čečėnų tautos genocidą. Taip pat jos straipsniai ir knygos apie padėtį Kaukaze siutino, ko gero, daugelį V.Putino klapčiukų. Paskutinioji jos knyga „Putino Rusija“ išleista daugelyje pasaulio šalių, išskyrus Rusiją. Visos leidyklos, bijodamos valdžios keršto, atsisakė spausdinti šią knygą. Pernelyg daug karčios tiesos joje apie aukščiausios Rusijos valdžios vykdomą dviveidę politiką, grubiausius žmogaus teisių pažeidimus. A.Politkovskaja ypač pagarsėjo savo tyrimais dėl Maskvos „Nord Ost“ teatro ir Beslano mokyklos tragedijų, kada Rusijos specialiosios paskirties daliniai nemokšiškai ar net specialiai šturmavo užgrobtus pastatus. Per šį šturmą žuvo daug įkaitų, nors žurnalistė pateikė daugybę faktų, jog aukų buvo galima išvengti, ir jas nužudė ne čečėnų „banditai“, o Rusijos specnazas. Beje, A.Politkovskajai skrendant lėktuvu į Kaukazą, kai prasidėjo Beslano mokyklos tragedija, ją buvo bandyta nunuodyti, ir tik didelėmis gydytojų ir artimų bičiulių pastangomis ji išgyveno. Tai, jog rengiamasi susidoroti su žurnaliste, niekas neabejojo. Tuo labiau kad dar prieš spalio pradžioje sukeltą antigruzinišką isteriją Rusijos Valstybės Dūmos V.Žirinovskio vadinamųjų liberaldemokratų frakcija paskelbė didžiausių rusų tautos priešų sąrašą, kuriame A.Politkovskajos pavardė įrašyta pirmoji. Prieš savo mirtį žurnalistė vykdė V.Putino statytinio Čečėnijos ministro pirmininko Ramzano Kadyrovo ir jo asmeninės armijos, kuri sudaryta iš nuožmiausių kriminalistų, veiklos tyrimą. Straipsniuose buvo paskelbta daugybė faktų apie R.Kadyrovo gaujų vykdomą žmonių grobimą Čečėnijoje, jų žudymą bei didžiulių išpirkų reikalavimą iš pagrobtų įkaitų giminaičių. Rusijos „didvyrio“ ir jos ordinais apdovanoto R.Kadyrovo gaujų čečėnai bijo kur kas daugiau nei okupacinės Rusijos armijos specialiųjų dalinių, kurie irgi nevengia užsiiminėti panašiu „bizniu“. Netgi Rusijos prokurorai neturėjo kur dėtis, pasirodžius A.Politkovskajos straipsniams ta tema ir iškėlė baudžiamąją bylą. Kaip liudininkas buvo numatytas apklausti ir pats Rusijos „didvyris“ R.Kadyrovas.

Neatsitiktinai šis savo tautos išdavikas ir žudikas bene pirmasis atsiuntė užuojautą nužudytosios žurnalistės giminėms. Neatmetama galimybė, kad R.Kadyrovas, susitaręs su Rusijos FSB, pats ir pasamdė žudiką. Kaip teigė žinoma Rusijos žmogaus teisių gynėja Liudmila Aleksejeva, visai galimas dalykas, kad ir pats žudikas jau yra likviduotas. A.Politkovskajos kolega iš laikraščio „Novaja gazeta“, irgi žinomas labai drąsus žurnalistas Olegas Panfilovas sakė nė kiek neabejojantis, jog kolegės nužudymas susijęs su jos tvirtais Čečėnijos karo užkulisių reikalais. Pasak O.Panfilovo, tuo metu, kai visas demokratinis pasaulis ir jo lyderiai pašiurpę nuo šios žmogžudystės, vargu ar prezidentas V.Putinas tars nors vieną užuojautos žodį. Greičiau atvirkščiai, nes nužudyta pirmuoju numeriu V.Žirinovskio sąraše įrašyta – Rusijos priešė. „Novaja gazeta“ redaktoriaus pavaduotojas Vitalijus Jaroševskis pabrėžė, kad didesnio moralinio autoriteto, kaip nužudytoji kolegė, nebuvo tarp Rusijos žurnalistų. Šio laikraščio redaktorius Dmitrijus Muratovas teigė, jog laikraštis atliks savo tyrimą ir, nepaisant nieko, suras žudikus bei užsakovus. Laikraščio akcininkas A.Lebedevas sakė, kad skiria 25 milijonus rublių tam, kas atskleis žudiko pavardę.

Tuo tarpu Rusijos generalinis prokuroras pareiškė, jog imasi asmeninės atsakomybės dėl A.Politkovskajos nužudymo bylos tyrimo. Tačiau tuo niekas netiki Rusijoje. Susirūpinimą dėl garsiosios žurnalistės nužudymo išreiškė ir JAV valstybės departamentas. Jo atstovas paragino Rusijos valdžią nuodugniai ištirti šį įvykį ir surasti bei nubausti kaltuosius. Tuo pačiu Amerikos žiniasklaida irgi netiki, kad valdžia imsis rimto tyrimo, nes be jos žinios A.Politkovskaja nebūtų žuvusi. Beje, nė kiek nepasistūmėjo „tyrimas“, kai buvo nužudytas Maskvoje JAV žurnalistas Polas Chlebnikovas, irgi pernelyg domėjęsis Čečėnijos reikalais.

„Novaja gazeta“ dienraščio akcininkas, buvęs pirmasis ir paskutinis SSRS prezidentas M.Gorbačiovas A.Politkovskajos nužudymą pavadino siaubingu įvykiu, kai nužudoma ne tik garsi žurnalistė, bet ir dviejų vaikų motina. M.Gorbačiovas pabrėžė, jog nuo to, ar bus surasti ne tik žudikai, bet ir užsakovai, priklausys, ar dar egzistuoja Rusijoje ne tik teisingumo, bet ir moralės likučiai.

Taigi 48 metų žurnalistė, pelniusi tarptautinį pripažinimą, nužudyta už nenuilstamą V.Putino valdžios ir jo statytinio Čečėnijoje R.Kadyrovo kritiką, federalinių lėšų, skirtų Čečėnijai „atstatyti“, grobstymą.

Prie namo, kuriame gyveno A.Politkovskaja, susirinko daugiau kaip trys tūkstančiai žmonių. Daugelio akyse spindėjo ašaros.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija