|
Lietuvis iš legendos
Benjaminas ŽULYS
Peržengė geležinę uždangą
Tikriausiai nedaug kas žino, o ypač jaunimas,
apie drąsų sovietinių laikų karo laivo lietuvio kapitono leitenanto
Jono Pleškio žygdarbį. 1961 m. balandžio 6 d. jaunas, 26 metų amžiaus,
be abejonės, neeilinių gabumų karinio laivo vadas J.Pleškys išsiveržė
į laisvę nuplukdė savo vadovaujamą laivą į Švedijos Gotlando salą.
Kadrinis karininkas gerai žinojo, ką tai reiškia, kas jam už tai
grėsė. Ir tikrai, tų pačių metų rugpjūčio pabaigoje Baltijos laivyno
karo tribunolas jį už akių nuteisė mirties bausme.
Pats J.Pleškys iš Švedijos nuo sovietinio režimo
ir sušaudymo pasitraukė toliau į Vakarus. Amerikoje ir kitose vietovėse
jis dažnai keitė gyvenamąją vietą, nes žinojo, kad užkietėję KGB
profesionalai neketina jo palikti ramybėje, jų rankos ilgos, čiuptuvai
aštrūs. Todėl nerimas dėl savęs, savo šeimos lietuvį patriotą lydėjo
iki gyvenimo pabaigos (1993 m. mirė Kalifornijoje, JAV).
J.Pleškys baigė prestižinę tuometinę Leningrado
karo akademiją, įgijo sovietų karinio jūrų laivyno povandeninių
laivų šturmano diplomą ir buvo paskirtas Baltijos karinių pajėgų
laivo vadu. Tad šis jaunas 26 metų lietuvis galėjo nesunkiai padaryti
neblogą karjerą sovietinėje sistemoje, augti tarnyboje, pasiturimai
gyventi, naudotis jo padėties žmonėms teikiamais patogumais, privilegijomis.
Bet lietuvis pasirinko kitą kelią.
Šio legendinio žmogaus jaunystė, tolesnis gyvenimas,
požiūriai, įsitikinimai, subrandinę žygdarbį, atspindimi išeivių
iš Lietuvos šeimoje gimusios ir dabar Portlende tebegyvenančios
Marijonos Venslauskaitės-Boyle anglų kalba išleistoje knygoje Search
for Freedom. The Man from Red October (Laisvės beieškant. Žmogus
iš Raudonojo Spalio). Knyga išleista autorės lėšomis. Joje aprašomas
J.Pleškio gyvenimas Švedijoje, JAV, Gvatemaloje, Peru, Meksikoje,
kitur. Neseniai knyga Laisvės beieškant. Žmogus iš Raudonojo Spalio
buvo išleista lietuvių kalba ir pristatyta mūsų skaitytojams Vilniuje
bei Klaipėdoje.
Lietuvio jūrų kapitono žygdarbis, jo ryžtingas
pasitraukimas iš sovietinio lagerio susilaukė didelio lietuvių išeivijos
dėmesio. O rašytojas Tomas Klensis (Tom Clancy) parašė bestselerį
apie žygdarbį, Holivude apie jį buvo sukurtas vaidybinis filmas
Raudonojo Spalio medžioklė.
M.Boyle ėmėsi kitokios veiklos parašyti dokumentinę
knygą apie lietuvį laivo vadą, pasitraukusį iš okupuotos Lietuvos.
Ji dešimt metų, jau po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje, nuosekliai
ir aktyviai domėjosi J.Pleškio gyvenimu. Jau iš dalies buvo prieinami
kai kurie KGB archyvuose buvę protokolai su pasmerkimu lietuvį sušaudyti,
kai kurie kiti dokumentai. Ieškodama žmonių, galinčių ką nors papasakoti
apie drąsųjį lietuvį, M.Boyle išnaudojo įvairias progas, apklausė
J.Pleškio draugus, gimines, kitus jo asmeninio gyvenimo liudytojus.
Apkeliauta Amerika, Lietuva, Latvija, Švedija, Gvatemala, perversta
daugybė dokumentų. Tas paieškas apsunkino tai, kad, matyt, patartas
ČŽV (ji pergabeno J.Pleškį iš Švedijos į JAV), jis nepaliko jokių
dokumentų, užrašų. Jie, be abejo, būtų galėję daug papasakoti apie
lietuvio gyvenimą. Iš ČŽV jokių dokumentų, suprantama, tikėtis buvo
neįmanoma. Tik privatūs susitikimai, kiti šaltiniai padėjo tarsi
krislą prie krislo sudėlioti J.Pleškio gyvenimą. Ypač reikia pabrėžti,
kad M.Boyle pati neblogai asmeniškai pažinojo šį lietuvį, nors iš
pradžių neįtarė, kas jis, kokia jo praeitis, profesija ir pan.
M.Boyle pasakojo, kad jos tėvas gimė ir augo Lietuvoje,
1914 metais atvyko į Baltimorę, o mama Magdalena Žilinskaitė gimė
Amerikoje, nors tėvai buvo kilę iš Lietuvos. Amerikoje lietuviškoji
šeima namuose, lietuviškoje bažnyčioje kalbėdavo tik lietuviškai.
Baigusi aukštąjį mokslą, Marijona dėstė vokiečių kalbą, ištekėjo.
Vėliau, susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, ryšiai su lietuviais
susilpnėjo, aplinkoje, kurioje ilgą laiką M.Boyle gyveno, jų buvo
mažai.
Ir štai vieną 1990 metų dieną Marijona per kitus
žmones gavo iš savo pusseserės Lietuvoje laišką. Giminaitė net penkiolika
metų išbuvo su šeima Sibiro tremtyje ir dabar panoro pasidalyti
mintimis su savo artimaisiais. Marijona laiško turinį supratusi,
tačiau parašyti atsakymą lietuviškai nesugebėjo. Ką gi, buvo praėję
beveik 40 metų nuo tų laikų, kuomet aš lietuviškai kalbėjau, su
lietuviais neturėjau jokio ryšio... sakė M.Boyle. Tada sūnus Deividas
pasakė, kad jo darbovietėje, firmoje American President Lines,
dirba kažkoks lietuvis, kuris galėtų padėti parašyti laišką į Lietuvą.
Tas lietuvis buvęs J.Pleškys. Jis Marijonai padėjo parašyti penkis
laiškus. Per juos M.Boyle susirado Lietuvoje savo giminaičius. Taip
prasidėjo ir toliau tęsėsi M.Boyle šeimos ir J.Pleškio draugystė.
Jis dažnai, ypač per didžiąsias šventes, lankydavosi jų namuose,
dažnai kalbėdavosi telefonu. Su Marijonos vyru (mirė jaunas), ypač
atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, jis mėgdavo kalbėtis apie Antrąjį
pasaulinį karą, jo pasekmes, jaunystę, savo tėvų tremtį Sibire,
kitais opiais gyvenimiškais klausimais. M.Boyle prisimena, kad Jonas
buvęs uždaro būdo žmogus, jautėsi esąs vienišas, nes gyvenimo aplinkybių
buvo atskirtas nuo šeimos. Jis nieko nepasakodavo apie savo pabėgimą
iš okupuotos Lietuvos. Apie jo praeitį M.Boyle sužinojusi iš nekrologų
apie jo mirtį 1993 metais. Ji iki tol taip pat nežinojo, kad J.Pleškys
buvo T.Kensio romano ir Holivudo vaidybinio filmo prototipas.
Knyga žadina patriotizmą
Knygą apie lietuvį patriotą M.Boyle pirmiausia
parašė anglų kalba. Viena iš priežasčių per jo gyvenimą parodyti
pasaulio visuomenei, kurioje vyrauja anglų kalba, Lietuvos okupacijos
kančias, vargus, išnaudojimą. Nes Vakaruose apie visa tai dar mažai
žinoma. Norėjosi kuo plačiau nušviesti nepriklausomybę praradusią
ir vėl atgavusią Lietuvą. J.Pleškio gyvenimas tai atspindys tokių
istorinių įvykių Lietuvoje, kaip Antrasis pasaulinis karas, nacių
ir sovietų okupacijos, stalininis teroras, masinės tremtys, sovietiniai
laikai su šviesia ateitimi. Buvo nukentėjusi ir pati J.Pleškio
šeima 1948 metais jo tėvai buvo ištremti į Sibirą, kas taip pat
paliko ženklą Jono sąmonėje.
M.Boyle susipažino su J.Pleškio seserimi, žinoma
Vilniaus jaunimo teatro aktore Eugenija Pleškyte. Ji buvo apsilankiusi
pas savo brolį Amerikoje ir dabar ten gyvena, ketina grįžti į Lietuvą.
Ji drauge su broliu ne kartą buvojo Marijonos namuose, abi moterys
artimai susidraugavo, tapo tarsi seserys. Eugenija, Jonui jau mirus,
nemažai papasakojo apie savo užsispyrusį, sunkoko, uždaro, žemaitiško
būdo, tačiau geraširdį brolį.
Rašant knygą apie J.Pleškį, padedant geriems žmonėms,
M.Boyle pavyko iš KGB gauti kai kurių asmeninio pobūdžio Jono rašinių.
Tai artimiems žmonėms siųsti laiškai, sveikinimo atvirukai, kurie
per sovietinių saugumiečių tinklą adresatų nepasiekdavo. Savo laiškus
J.Pleškys siųsdavo iš Meksikos, Peru, matyt, siekdamas, kad kagėbistai
nesusektų jo tikslios gyvenimo vietos. Juk nuosprendis jį sušaudyti
vis dar galiojo. Jis netgi trejus metus gyveno Meksikos kalnuose
su indėnais majais.
Šie laiškai, atvirukai knygos autorei nemažai
padėjo atskleisti J.Pleškio asmenines savybes, jo jautrumą, širdies
šilumą, meilę Lietuvai ir tiems, kuriuos jis ten paliko. Nes uždaro
būdo Jonas ir savo nuotaikomis plačiai nesidalijo. Galima tik numanyti,
kokias dvasines kančias per tuos daugiau nei trisdešimtį išsiskyrimo
metų lydėjo taurųjį lietuvį. Vėliau, griuvus geležinei uždangai,
J.Pleškys suartėjo su savo šeima. Prieš pat išeidamas Amžinybėn,
1993 metais, jis apsilankė Lietuvoje, susirado savo gimines, kas
suteikė daug dvasinės šilumos.
Kalbėdama apie savo knygą, M.Boyle sakė, kad knyga
nepretenduoja į išsamią biografiją ar akademinį darbą, o yra literatūrine
forma perteiktas pasakojimas ne vien apie vieno žmogaus gyvenimą,
bet ir apie visą to meto sovietinę santvarką. Autorė džiaugiasi,
kad bent maža Lietuvos istorijos dalis nušviečiama pasaulio visuomenei.
Knygą Laisvės beieškant. Žmogus iš Raudonojo
Spalio į lietuvių kalbą išvertė leidyklos Eglė kalbininkė Inga
Matac, išleido ši leidykla. Rengiant knygą lietuviškai, autorei
padėjo žinomas kalbininkas Antanas Klimas. Įvyko šios knygos sutiktuvės
Vilniuje ir Klaipėdoje.
M.Boyle sakė, kad knyga lietuvių kalba ypač reikalinga
Lietuvos jaunimui, kuris dar mažai žino apie lietuvių tautos kančias,
jos išnaudojimą sovietiniais laikais.
Knygos autorė teigia, kad apie J.Pleškį pasakyta
toli gražu ne viskas, dar yra nemažai mįslių, vadinamųjų baltųjų
dėmių, tuščių vietų. Didelė byla apie lietuvių patriotą saugojama
Maskvos saugumo archyvuose, vertingų dokumentų yra ČŽV žinyboje.
Autorė į tuos dokumentus norėtų pažvelgti atidžiai. Gal atsiras
jaunų energingų žmonių, kurie gaus informacijos iš šių struktūrų
ir dar labiau praplės pasakojimą apie lietuvį patriotą, tai aprašys
knygoje ar kitame leidinyje.
Šiuo metu M.Boyle gyvena JAV, Portlende, Rožių
viloje, vadinamojoje pensininkų bendruomenėje. Rengia prisiminimų
knygą, be to, kaip visą gyvenimą, rašo eilėraščius, bendrauja su
lietuviškos išeivijos periodika. O prieš aštuonerius metus Lietuvos
kino dokumentininkams ji padėjo sukurti filmą apie J.Pleškio gyvenimą.
© 2006 XXI amžius
|
