|
Duobės JAV valstybėje
Didžiausia pagal žmonių skaičių, turtingiausia
valstybė niekaip negali išsikapstyti iš slegiančių politinių ir
karinių problemų. Nors Džordžas Bušas, Dikas Čeinis, Kondoliza Rais,
spaudžiami mažos valstybės, įbruko Ameriką į absoliučiai nereikalingą
Irako karą, kuriame neteko gyvybių jau trys tūkstančiai karių, beveik
niekas Amerikoje nesuka galvos, kad kare kasdien ir toliau žūsta
arba sunkiai sužalojami keli šimtai nekaltų vyrų, vaikų ir moterų.
Už nesaugojamą pasienį Amerikos laukia baisiausi
nemalonumai. Demokratai, pavyzdžiui, Kenedis, ir net kai kurie respublikonai
jau dabar nelegaliems imigrantams, o jų 12-13 milijonų, siūlo pilietybę,
taip pat socialinį draudimą, kuponus maistui gauti, sveikatos priežiūrą
veltui ir kitus piliečiui reikalingus dalykus. Kiekvienas naujas
Amerikos pilietis turi teisę išsikviesti nuolat gyventi savo artimus
gimines iš Pietų Amerikos. Kaip žinoma iš seniau, kiekvienas meksikietis
paprastai išsikviečia nuo dešimt iki keturiasdešimt artimųjų. Vadinasi,
valstybėje pasklis daugiau nei šimtas milijonų žemą ar jokio išsilavinimo
neturinčių imigrantų. Ką tai reikš Amerikai, siaubinga net pagalvoti.
Žodis imigracija šiandien skamba visur. Kadangi
valstybė neturi jėgų nei noro nelegalių imigrantų sulaikyti, visi
Centrinės ir Pietų Amerikos kriminaliniai ir paprasti žmonės milijonais
traukia į šiaurę. Daugiausia jų emigruoja iš Meksikos, tačiau jau
25 proc. nelegalų spraudžiasi iš kitų Centrinės Amerikos valstybių.
Neatsilieka Kolumbija (iš ten daugiausia susijusių su nusikaltimais)
ir Brazilija, bet netrūksta ateivių ir iš kitų Pietų Amerikos valstybių.
JAV žurnalistai specialioje TV laidoje parodė,
į kokius namus patalpinami sugauti nelegalai. Atėjūnai rodomi Hondūre
ir Gvatemaloje. Namukai nepaprastai maži, maistas verdamas kūrenant
pusiau žalias medžio šakas. Kiekvienas turi žmoną ir būrį vaikų.
Matėsi didžiulis skurdas ir nepriteklius. Prieš 50 metų, tarnaudamas
civilinėje aviacijoje, skraidžiau Centrinėje Amerikoje ir kasdien
mačiau jų baisų vargingą gyvenimą. Atrodo, po pusšimčio metų niekas
nepagerėjo.
Per visą C entrinę ir Pietų Ameriką kas savaitę
(ar kas kelintą dieną) rieda traukinys 141-uoju numeriu. Paskutinė
traukinio stotis Nuevo Laredo, ties JAV siena. Nekalbant apie
pilnus žmonių prigrūstus vagonus, šimtai naujųjų Amerikos imigrantų
važiuoja ant stogų ir įsikibę į traukinio šonus. Pakelyje daugelį
jų nušluoja medžiai ar staigūs sustojimai. Daugybė jų tiesiog krenta
ant bėgių, todėl pakelėse auga eilės naujų kapų. Vienoje televizijos
laidoje rodė, kaip senas katalikų kunigas rinko sužeistuosius ir
vežė į ligoninę.
Atrodo, kad Centrinės Amerikos valstybėse niekas
per daug nesuka galvos dėl sergančiųjų. Šimtai jų, sergančių tuberkulioze
ir kitomis Amerikoje įveikiamomis ligomis, praslenka per sieną ir
atvyksta į JAV, daugiausia Kalifornijos ir Arizonos, ligonines.
Jie neatstumiami, nors tai pasienio valstijoms kainuoja milijonus
dolerių. Mokame už viską mes, mokesčių mokėtojai.
Nežinia, kas reguliuoja nėščių meksikiečių imigraciją
Amerikon. Dažniausiai Kalifornijos miestuose ir miesteliuose kasdien
pasirodo tam tikras skaičius šių moterų paskutinę minutę prieš gimdymą.
Čia ligoninėse jos priimamos ir dažniausiai sudaromi nelegalūs gimimo
dokumentai, įrodantys, kad jos gimusios Teksaso valstijoje. Gimęs
vaikas jau automatiškai tampa Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiu.
Tad valstija turi išlaikyti ne tik jį, bet ir jo motiną. Po kelių
dienų paprastai pasirodo vaiko tėvas, dažniausiai irgi tik draugas.
Įdomiausia tai, kad jie beveik visi nesusituokę. Taip jie ir tęsia
laimingą gyvenimą naujojoje valstybėje.
JAV visuomenės dauguma jau pradėjo griežtai reikalauti
naujų imigracijos įstatymų bei dabartinių vykdymo. Tačiau didieji
pramonės plėtotojai ir, deja, kai kurie Katalikų Bažnyčios vadai
nenori jokių naujų įstatymų, varžančių nelegalų veržimąsi į šalį.
Jungtinėms Amerikos Valstijoms reikėtų tik paprasto įstatymo, kuris
leistų kontroliuoti laikiniems darbams atvykstančius svetimtaučius.
Bet valdančioji grupė kartu su prezidentu Dž.Bušu tokių įstatymų
nenori. Meksikos valdžia ne tik nepadeda JAV pasienio organams,
bet iš tikrųjų net ir organizuoja nelegalių imigrantų judėjimą kaimyninėn
valstybėn. Mat šie dalykai turi gilesnes šaknis. Meksikiečių dauguma
tiki ir reikalauja, kad pietvakarių valstijos, pradedant Teksasu,
baigiant Arizona ir Kalifornija, turi būti grąžintos Meksikai, nes
atseit amerikiečiai jas užkariavo.
Šiandien meksikiečiai jau masiškai veržiasi į
Nevados, Oregono, Vašingtono ir Aidaho valstijas. Greitai jas užims
lotynai. Vieną dieną Jungtinės Amerikos Valstijos gali nustoti egzistavusios.
(Apie tai rengiuosi parašyti vėliau.)
Bandant įteisinti naujus imigracijos įstatymus,
12 milijonų nelegalių imigrantų Amerikoje sukėlė masines demonstracijas,
reikalaudami, kad jiems būtų suteikta JAV pilietybė ir kitos lengvatos.
Nauji įstatymai vadinami rasizmu. Kiekvienas meksikietis turi visišką
teisę gyventi kur nori. Nemažai katalikų kunigų taip pat dalyvavo
demonstracijose. Los Andželo kardinolas Mahoney sakė: Kiekvienas
žmogus turi teisę į geresnį gyvenimą. Jis pareiškė, kad nepalaiko
naujų imigracijos įstatymų. Kadangi visoje Centrinėje ir Pietų Amerikoje
gyventojų masės (išskyrus valdančiuosius sluoksnius) gyvena didžiuliame
skurde, tai, anot kardinolo, jie visi turi spraustis į Šiaurės Ameriką,
kur gyvenimo lygis aukštesnis. Bet čia jo logiką paaiškinti sunku.
Tokia Amerika iškilo, nes jos pirmieji imigrantai europiečiai
nuo pat pirmos krašte dienos sunkiai dirbo. Daugiausia europiečiai
mokslininkai ir pakėlė JAV į aukštą ekonominį ir technologinį lygį.
Šalį užėmus tamsiai ir neišsilavinusiai masei, Jungtinės Amerikos
Valstijos jau nebebus Amerika, gal tik panaši į naująją Braziliją.
Keista, kad kardinolas ir kai kurie katalikų vyskupai
pasisako už meksikiečių imigraciją. Negi jie nežino, kad 60 procentų
meksikiečių JAV gyvena nesusituokę. Palikę žmonas Meksikoje, čia
greitai suranda naujas. Retas telanko bažnyčią. Dauguma jų aplanko
bažnyčią tik du kartus per savo gyvenimą per krikštą ir laidotuves.
Ir už tokius katalikus kovoja kardinolas Mahoney.
Būdamas JAV piliečiu, labai apgailestauju, kad
dabartiniai imigracijos įstatymai liks tik popieriuje, nes valdantieji
galvoja ką kita. Vieną dieną (ta diena jau dabar) Jungtinės Amerikos
Valstijos nugrims į jos pačių vadovų išsikastą duobę.
Henrikas KUDREIKIS
JAV
© 2006 XXI amžius
|
