Ar tai, ką darome šiandien, veda mus ten, kur norime būti rytoj

Slovakijos Respublika pasižymi įspūdingais kalnų masyvais, nusidriekusiais Aukštaisiais Tatrais

Žvilgsnis į Bratislavą

Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos instituto dėstytojas dr. Egidijus Mažintas, rugsėjo mėnesio savaitę sėkmingai vedė Master klasės užsiėmimus Slovakijoje, Trenčino miesto pedagogams ir laisvalaikio renginių organizatoriams, studentams, moksleiviams. Ne tik perteikė savo patirtį, kaip profesionaliai pasirengti miesto šventėms ir organizuoti įvairių socialinių grupių laisvalaikį mokyklose, miesto aikštėse ir skveruose, bet ir mokė lietuvių liaudies žaidimų. Jaunieji slovakai ypač susidomėjo Lietuvos kultūra. Lietuvoje šiuo metu dirba vos keli laisvalaikio renginių organizavimo profesionalai pedagogai. (Šios specialybės profesionalai anksčiau buvo mokomi Maskvoje ir Sankt Peterburge (Rusija), vienas iš jų yra VPU dėstytojas. „Laisvalaikio renginių specialybę Maskvos akademijoje man dėstė vienas žymiausių tos srities autoritetų prof. A.A.Rubas, daugelio masinių renginių organizavimo knygų autorius, todėl džiaugiuosi, kad mano patirtis praverčia užsienyje, deja, ne Lietuvoje, – grįžęs iš Slovakijos “XXI amžiui” pasakojo E.Mažintas. – Šiandien Lietuvoje vykstantys renginiai neturi edukacinių ir kitų švietėjiškų nacionalinių tradicijų ir papročių populiarinimo tikslų, mėgėjai neįsileidžia profesionalų, todėl šalies aikštėse dominuoja arba etnografinis kičas, mėgėjiškas renginių organizavimo supratimas, snobinė popsinė saviveikla, mėgdžiojanti užsienietiškas standartines svetimos tradicijos klišes ir antikultūra”. 2007 metų žiemą režisierius dr. E.Mažintas vėl pakviestas atvykti į Slovakiją kartu su dešimt studentų, kurie talkins organizuojant Žilino miesto studentų laisvalaikį. Grįžęs į Lietuvą dr.E.Mažintas papasakojo „XXI amžiui“ savo įspūdžius apie kelionę ir šiek tiek faktų apie šią šalį.

Slovakijos Respublika, pasižyminti įspūdingais kalnų masyvais, yra centrinėje Europoje. Geografiniai tyrimai rodo, kad kalnų viršūnėje Krahule (centrinėje Slovakijoje, netoli istorinio miesto Kremnicos) yra geografinis Europos centras. Vietovės reljefas labai skirtingas: nuo 95 m virš jūros lygio Slovakijos rytuose (Streda nad Bodrogom) iki 2655 m virš jūros lygio Aukštuosiuose Tatruose (Gerlachovskžo). Slovakijos kraštovaizdyje dominuoja kalnai. Tarp jų yra ir aukščiausios Tatrų viršūnės, kurios yra populiarūs slidinėjimo kurortai ir pasižymi nuostabiais ežerais bei slėniais. Kelionės į Slovakiją metu turėjau galimybę grožėtis šalimi, nusidriekusia nuo Dunojaus iki Aukštųjų ir Žemutinių Tatrų, bet ir domėtis švietimo sistema bei laisvalaikio organizavimu. Važiuojant akis nuolat džiugino vaizdingas kraštovaizdis, nes kelias vedė kalnuotomis vietovėmis, kur kalnų papėdėse išsibarstę žavingi nedideli kaimeliai ir miesteliai. Slovakija po 1989 metų aksominės revoliucijos atrodo lyg apsnūdusi. Nors šalis ir išlaiko savo poziciją atstatomuose Rytuose, jai netrūksta gaivaus prahiško žavesio.Sostinė Bratislava su 452 tūkst. gyventojų – didžiausias Slovakijos miestas su nepaprastai rafinuotu kultūriniu gyvenimu.

1918 metais Slovakija prisijungė prie giminingos Čekijos ir taip buvo įkurta Čekoslovakija. Po Antrojo pasaulinio karo sukelto chaoso Čekoslovakija tapo komunistine valstybe sovietų valdomoje Rytų Europoje. Žlugus Sovietų Sąjungai 1989 metais, Čekoslovakija vėl tapo laisva. Slovakija ir Čekija nutarė savanoriškai išsiskirti 1993 m. sausio 1 d. O prieš porą metų Slovakija kartu su Lietuva buvo pakviestos įsijungti į NATO ir ES. Slovakija, kaip ir Čekija, Lenkija bei Vengrija, priklauso Vyšegrado grupei, įsteigtai 1991 metais, pasuko demokratijos ir rinkos ekonomikos keliu. Joje gyvena 5367790 gyventojų, iš jų 51,3 proc. sudaro moterys. Vidutinis moterų gyvenimo amžius - 77, vyrų - 68 metai. Šalis pagal gyventojų tankumą užima beveik dvidešimtą vietą Europoje. Daugiausia – slovakų (85,7proc.), vengrų (10,6 proc., čigonų (1,5proc.), čekų (1proc.). Taip pat yra ir kitų tautybių gyventojų: rusų, ukrainiečių, vokiečių, lenkų, žydų. Daugelis etninių grupių gyvena palyginti kompaktiškai ir šiek tiek izoliuotos nuo kitų, tačiau „ribos“ vis labiau nyksta. Slovakijos oficiali kalba – slovakų, labai artima čekų kalbai. Be to, paplitusi vengrų kalba. 1994 metais buvo priimtas įstatymas, pripažįstantis vengrų kalbą oficialiąja tose šalies dalyse (todėl labai skausmingai šis faktas interpretuojamas slovakų), kur mažiausiai 20 proc. gyventojų kalba vengriškai. Slovakijoje taip pat kalbama ukrainiečių, čigonų ir čekų ir kitomis kalbomis. Apie 60,3 proc. Slovakijos gyventojų priskiria save Romos katalikams. Įprastos yra ir protestantų bažnyčios, kurioms priklauso Liuteronų Bažnyčia, Slovakijos Evangelikų Bažnyčia ir Krikščionių Reformatų Bažnyčia. Protestantai Slovakijoje sudaro 8,4 proc. tikinčiųjų. Stačiatikių ir unitų bažnyčiai priklauso rutėnų ir ukrainiečių tikintieji rytų Slovakijoje. Jų yra apie 4,1 proc. Daugelis Slovakijos žydų bendruomenės atstovų buvo sunaikinti Antrojo pasaulinio karo metu vykdyto holokausto. Tautiškai orientuota religija vaidina svarbų vaidmenį šalies kasdieniniame gyvenime, o 73 proc. krašto gyventojų reikalauja, kad Bažnyčia dalyvautų jame. Netgi komunistinėje sistemoje, kuri atvirai oponavo religijos išpažinimui, dauguma slovakų krikštijo savo vaikus, vesdavo ir buvo laidojami su religinėmis apeigomis.

Slovakijos didžiausios įžymybės – kalnai: Tatrai, Baltieji Karpatai, Fatrai, Slovakijos Rūdiniai kalnai. Kai kurių kalnų viršūnės siekia daugiau nei du tūkstančius metrų. Išlipus Trenčino miestelio geležinkelio stotyje iš toli pasitinka didžiulė tvirtovė-pilis, nutūpusi ant aukšto kalno 60 tūkst. gyventojų turinčio miestelio centre ir išskleidusi plunksnas grakščiomis terasomis puošia rūkuose dažnai pasinėrusį senamiestį. Įkopęs į pilį gėrėjausi eksponuojamomis etnografinio meno, ginklų kolekcijomis, įdomiais salių interjerais, tarp kurių radau šioje šalyje gimusio Vilniaus universiteto įkūrėjo LDK Didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro pėdsakų. Trenčino miestelis – vienas gražiausių regionų, kuriame net laikas praranda prasmę. Kriokliai, upeliai, tarpekliai, stačios uolos ir daubos, gausybė tiltelių – tai, ko trokšta turisto širdis. Be Dunojaus, didžiausios Slovakijos upės, yra Vyhas ir Hronas – vieni didžiausių ir įspūdingiausių stalaktitų–stalagmitų paslaptingieji urvai Slovakijoje. Plačiai žinomi Dobžinsko ledo urvai, kur net vasarą požemių karalystėje stūkso nenutirpę fantastiško dydžio ir grožio ledų masyvai. Su šviesos efektų pagalba pamatysime tikro ledo karalystę su gražiomis ledinėmis menėmis, arkomis, sostais.

Slovakijos mokslinių tyrimų ir švietimo mokslo finansavimas panašus kaip Lietuvoje. Be abejo, išsami mokslinių tyrimų raidos ir finansavimo dinamikos analizė rodo, kad Slovakijos ir Lietuvos mokslo finansavimas (BVP procentais) labai atsilieka ne tik nuo Skandinavijos šalių, daugiau kaip tris kartus šis rodiklis mažesnis nuo Europos Sąjungos vidurkio, atsilieka net ir nuo Kinijos, Indijos ir Vidurinės Azijos ir vos ne tris kartus nuo – pasaulio vidurkio, kuris yra 1,4 proc. Pasaulio BVP. Mes su slovakais esame tarp Azijos ir Afrikos. Mokslinių tyrimų lygiu ir finansavimu iš biudžeto abi šalys orientuojasi į Afrikos vidurį, tarp Arabų šalių ir subsacharinės Afrikos, į Etiopijos, Libijos, Mozambiko, Sudano, Ugandos, Ganos, Tanzanijos, Nigerijos, Ruandos, Burundžio kompaniją.

Išeidamas iš Trenčino muzikinio teatro išgirdau slovakų liaudies melodijas prie katalikų bažnyčios dainuojančius muzikantus. Netrukus iš koplyčios išėjo jaunavedžių poros ir pulkai giminių. „Dalyvauk giminių pobūviuose ir būk kantrus, kai tetos ir dėdės norės tave nufotografuoti”, – šypsojosi ceremoniją šalia stebėjęs mano bičiulis Ondrejus Odokienko, slovakų dainininkas ir renginių prodiuseris. Vydūnas rašė: „Išmintis reikalinga, kad ką išpažinti galėtumei. Be jos ir geriausieji mokslai nesuvokiami ir išlieka niekais ir paikyste. Todėl ir dažnai atsitinka, kad žmogus kalba apie jam neprieinamus dalykus kaip apie paikystes, svajones, fantazijas, o aiškiai matoma, kad jisai savo kalbėjimu vien tik savo išminties stoką paslėpti nori. Geriau būtų, kad jis pradėtų tyrinėti tai, ko jis išpažinti dar negali. Taip kartais ateina suvokimas ir gali prašvisti išmintis“. Išvažiuodamas iš Trenčino supratau, kad geriau fotografuoti atminimui žmones, o ne vietoves.

© 2006 „XXI amžius“