„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. spalio 11 d., Nr. 17 (133)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Kas kalčiausias?

Koks triukšmas kilo po nesenų įvykių Libane, kai į šios valstybės pietus įsiveržė Izraelio armija! Netgi gana rimti politikai, ypač kairiosios pakraipos, jau nekalbant apie „pažangius“ intelektualus, visais balsais šaukė apie subombarduotus namus, televizijos rodė kraupius vaizdus apie bombų skeveldrų sužeistus vaikus, apie Izraelio blokadą, susprogdintus tiltus ir kelius. Bet, pažvelgus atidžiau, matyti, kad kalčiausias yra visai ne Izraelis, o pats Libanas. Daugelis Libano politikų, žurnalistų ir inteligentų ištikti šoko. Jie, aišku, žinojo, kad Irano įkurta teroristinė „Hisbollah“ organizacija jau seniai Libane tapo valstybe valstybėje. Netgi su visomis valstybei priklausančiomis institucijomis: savo ministerijomis, kitomis pagrindinėmis valdžios struktūromis. Bet tik šis 35 dienas trukęs karas atskleidė visišką Libano, kaip valstybės, bejėgiškumą, o faktiškai – valstybės fikciją. Kaip pažymėjo žinomas Beiruto žurnalistas Mikaelis Beche, Libano valstybė sunkiai serga fagocitoze – liga, kurios metu bakterijos išsisklaido organizmo kraujyje ir naikina visas gyvąsias ir sveikas kūno ląsteles.

Faktiškai Libanas tapęs agresyvių mulų valdomo Irano filialu, o vadinamosios politinės partijos politine ir karine priedanga Irano kontroliuojamiems islamistams iš „Hisbollah“. Kaipgi galėjo atsitikti, kad „suvereni“ Libano vyriausybė ir jos kariuomenės vadovybė tik po 35 dienų karo pastebėjo, jog Teherano režimas, Sirijai padedant, dislokavo Libano teritorijoje daugiau kaip 12 tūkstančių įvairių tipų ir kalibrų raketų, sukūrė Libane alternatyvią valdžią ir jėgas, kurios nuosekliai, kasdien, vaizdžiai kalbant, užėmė geriausius kambarius Libano namuose. Tik dabar pastebėta, jog be jokio Libano valdžios leidimo Iranas dislokavo žemė-žemė tipo „Zilzal“ raketas ir jomis šaudė. Žodis „pastebėjo“ būtų visiškai netikslus. Labai aukšti Libano vyriausybės pareigūnai puikiai žinojo, kad Iranas, padedant „Hisbollah“, įrengė Libano pietuose savotišką „Mažino liniją“, ir tik įvykę mūšiai Pietų Libane parodė tos linijos tikruosius mastelius. Konflikto sėklos, kurias Libane pasėjo Teheranas ir Damaskas, krito į gerą dirvą – Libano politinių lyderių susiskaldymą, neryžtingumą ir bailumą.

Libano armija pagal Sirijos nurodymus buvo pertvarkyta per jos okupacijos metus. Pertvarkyta taip, kad ji negalėtų ginti savo šalies. Kita vertus, Libano vyriausybė net negalėjo kreiptis į armiją ginti savo valstybės, nes tai galėjo sukelti ginkluotus susirėmimus pačioje kariuomenėje, sudarytoje iš įvairių grupių – šiitų, sunitų ir krikščionių. Todėl saugiausia buvo uždaryti armiją kareivinėse. Libano armija – tai jėga, kurios nekontroliuoja vyriausybė. Ją iki šiol prižiūri Teheranas ir Damaskas. Armijos vadovybės nurodymu, Irano kontroliuojamam „Hisbollah“ buvo perduotos pakrančių apsaugos radarų stotys ir jose įrengti Irano raketų paleidimo kompleksai. Tai iš šių kompleksų buvo paleistos raketos, kuriomis nuskandintas Izraelio patrulinis laivas. Todėl nereikia kelti pasipiktinimo bangos, kai Izraelio armija sunaikino visas šias radarų stotis. Aišku, Libano valdžiai dabar gana lengva apsimesti Izraelio agresijos auka. Libano žurnalistas M.Beche rašo: „Mes puikiai išmokome sukelti gailestį sau, taip pat ne mažiau puikiai užmaskuoti savo neveiklumą ir atsakomybės praradimą už visas tas baisybes, kurios vyksta mūsų žemėje. 2004 m. rugsėjo 2 d. JT Saugumo Taryba balsavo už rezoliuciją, kuri reikalavo, kad mūsų vyriausybė dislokuotų savo armiją, savo teritorijoje prie mūsų ir Izraelio sienos, ir dėl to, kad mūsų armija nuginkluotų visas neteisėtas ginkluotas formuotes mūsų žemėje. Mes turėjome dvejus metus realizuoti šios rezoliucijos punktus, kas būtų leidę garantuoti taikią Libano ateitį. Bet mes nepadarėme absoliučiai nieko! Mūsų didžiausias nusikaltimas ne tas, kad mes nesugebėjome to padaryti, o tai, kad net nebandėme. Ir kaltė dėl to tenka Libano politikams“.

Iš tiesų nuo pat Sirijos okupacijos pradžios Libano vyriausybė nieko nedarė, kai jūros ir sausumos keliais į šalį plaukė ginklai. Nepagalvojo, kad visas šis „importas“ skaudžiausiai smogs šalies atgimimui. Sunku suvokti, kad Libano prezidentas Emilis Lahudas – aiški Sirijos prezidento Bašaro Asado marionetė. Todėl atsakomybė už sugriautus uostus, gyvenamuosius kvartalus ir Beiruto „sunaikinimą“ tenka ne tik „Hisbollah“ islamistams, bet ir neveikliai Libano vyriausybei. Tai pačiai, kuri dabar reikalauja paramos iš viso pasaulio. Vargu ar ką nors padės ir JT taikdariai, dislokuoti Pietų Libane. Juk ir iki truputį daugiau nei mėnesį trukusio karo Libane buvo du tūkstančiai Jungtinių Tautų „mėlynųjų šalmų“. Tik kas iš to. Jie negalėjo ir neturėjo teisės nė piršto pajudinti, kai „Hisbollah“ be jokių trukdžių ginklavosi iki dantų. Kol Libane nebus normalios vyriausybės, galinčios iš tiesų valdyti šalį, tol ramybės nebus. Ir ne Izraelis kaltas, kad iš tariamai suverenios valstybės į jo teritoriją krenta Irano, Šiaurės Korėjos ir rusų gamybos raketos. Tel Avivui nebelieka kitos išeities, kaip gintis.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija