Imperijos atkūrimo placdarmas

Rusijos prezidentas V.Putinas kiekviena proga pareiškia, jog jis laikysis galiojančios konstitucijos ir nerengs jokio referendumo, kad būtų perrinktas trečiajai kadencijai 2008 metų prezidento rinkimuose. Esą jis ne koks nors A.Lukašenka, kuris taip pasielgė. Iš kur toks demokratiškumas? Ogi reikalas labai paprastas. Iki to laiko, o gal dar ir anksčiau planuojami surengti naujo valstybinio darinio – Rusijos ir Baltarusijos sąjungos – prezidento rinkimai. Tiesa, tos sąjungos kūrimas sekasi labai sunkiai, bet paskutiniuoju metu jis aiškiai spartinamas. Kaip pareiškė vadinamosios Sąjunginės Rusijos ir Baltarusijos valstybės sekretorius Pavelas Borodinas, užsitęsusiame procese prasidėjo staigus proveržis. Pasak P.Borodino, jau artimiausiu metu bus priimtas laikinasis teisinis aktas – pereinamoji konstitucija. Taip pat surengtas referendumas ir sąjunginės respublikos parlamento rinkimai. Manoma, kad referendumas bus surengtas dar šių metų pabaigoje ar kitų metų pradžioje. Aišku, pagrindinis klausimas, kuris sukelia didelį Vakarų susidomėjimą, ar egzistuos toje Sąjunginėje Rusijos ir Baltarusijos valstybėje prezidento institucija. P.Borodinas į šį klausimą atsako: „Tai realiausias variantas“. Tačiau, jo teigimu, tam prezidentui nebus deleguoti visi įgaliojimai, kokius dabar turi Rusijos prezidentas ar Baltarusijos „tėtušis“. Vienas Vakarų žurnalistas tiesiai paklausė P.Borodino, ar V.Putinas gali tapti sąjungos prezidentu. Atsakymas buvo toks: „Savaime suprantama. Jis turi puikiausią aštuonerių metų darbo patirtį būdamas Rusijos prezidentu, kuris jam labai pravers“. O „sąjunginio“ prezidento rinkimai gali įvykti 2007-2008 metais, dar iki Rusijos prezidento rinkimų. Aišku, čia iškyla dar vienas klausimas: kas gi laukia Aleksandro Lukašenkos? Į tai P.Borodino atsakė žymus vokiečių politologas, regioninių Rusijos ir NVS programų direktorius Aleksandras Raras. Jis sakė esąs tikras, kad A.Lukašenka taps viceprezidentu.

Sunku pasakyti, ar tokie „stachanovietiški“ susijungimo tempai yra realūs. Pakanka prisiminti, kad šių metų balandžio 2-ąją sukako dešimt metų, kai buvo iškilmingai pasirašyta Rusijos ir Baltarusijos sąjungos sutartis. Per tuos metus pasirašyta nesuskaičiuojama daugybė deklaracijų, protokolų, susitarimų. Tačiau iki tol integracija vyko tiktai popieriuje. Pavyzdžiui, kai 2003 metais V.Putinas pasiūlė A.Lukašenkai įvesti bendrą valiutą – rusišką rublį, Minsko reakcija, švelniai tariant, buvo labai santūri. Todėl tada ne tik Vakaruose, bet ir Rusijoje pasipylė samprotavimai, kad A.Lukašenka paprasčiausiai vedžioja V.Putiną už nosies ir siekia išpešti sau kiek galima daugiau naudos. Taip pat kaip anksčiau Sovietų Sąjungos gensekus melžė didelis A.Lukašenkos bičiulis Kubos diktatorius Fidelis Kastro. Taip samprotaujantys didele dalimi teisūs, bet Maskva šį kartą nusprendė, jog „tėtušis“ jau pernelyg tapo savarankiškas, ir pagrūmojo nuo Naujųjų metų Baltarusijai smarkiai padidinti dujų kainas. O tai reikštų visišką krachą Baltarusijos ekonomikai. Todėl teks sutikti su Kremliaus keliamomis sąlygomis norint išlikti pačiam.

Rusijos politikai, konkrečiai, Valstybės Dūmos pirmininkas Borisas Gryzlovas bei Rusijos ir Baltarusijos sąjungos valstybės sekretorius Pavelas Borodinas atvirai išaiškino, ką reiškia Rusijos ir Baltarusijos sąjunga. Pasak jų, svarbiausia tai, kad posovietinėje erdvėje atsiranda galinga valstybė su didžiuliu kariniu potencialu. Antra, susijungimas išsprendžia V.Putino problemą 2008 metais, nes jis taps naujosios sąjungos prezidentu. Pagaliau Vakarai nustos kritikavę ir puolę A.Lukašenką, nes nebebus nei jo, nei tokios valstybės kaip Baltarusija. Svarbiausia, anot B.Gryzlovo ir P.Borodino, ES ir NATO plėtrai į Rytus atsiras stiprus barjeras, o naujoji sąjunga smarkiai sustiprins savo įtaką posovietinėje erdvėje ir galimą kitų tos erdvės valstybių prisijungimą prie „sąjunginės valstybės“.

Kaip džiūgauja laikraštyje „Rossijskije vesti“ politologas Stanislavas Tarasovas, „Rusijos ir Baltarusijos sąjunga sukuria dideles ir palankias galimybes geopolitiniams monstrams buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje“. Pasakyta aiškiai ir be jokių užuolankų. Naujoji Rusijos ir Baltarusijos sąjunga, kad ir kaip ji vadintųsi, tėra būsimosios imperijos atkūrimo placdarmas, nieko gera nežadantis pirmiausia to placdarmo kaimynams– nuo Baltijos iki Kaukazo.

Petras KATINAS

© 2006 „XXI amžius“