Europos Sąjunga ant Kremliaus pavadžio

Lietuvos prezidentas V.Adamkus pasidžiaugė, jog neseniai įvykusiame ES šalių vadovų neformaliame susitikime Suomijoje, Lahčio mieste, Europos Komisijos pirmininkas Žoze Manuelis Barozas ištesėjo savo pažadą ir prie gausiai delikatesais apkrauto vakarienės stalo priminė Rusijos prezidentui V.Putinui, jog negražu naudoti energetiką politiniams tikslams. Ž.M.Barozas turėjo galvoje Rusijos „Družbos“ naftotiečkio „remontą“, sustabdant naftos tiekimą į „Mažeikių naftą“. Pirmiausia Rusijos kaimynės – Baltijos šalys ir Lenkija su dideliu nerimu stebi, kaip Rusija savo energetinę politiką pavertė ne tiek ekonominio, kiek politinio spaudimo priemone, tiksliau sakant – politiniu šantažu. Nė kiek ne mažesniu, nei Maskvos ekonominis branduolinis šantažas Sovietų Sąjungos laikais. Ir kodėl gi nešokdinti Senojo žemyno, jeigu, anot vieno garsaus britų žurnalisto, stebėjusio Lahčio ES viršūnių ir Rusijos prezidento V.Putino susitikimą, savo pataikavimą ir padlaižystę buvo pasirengę įrodyti, net kelnes nusimaudami. Panašios tendencijos buvo ir Lahčio susitikime. Kai buvo nedrąsiai užsiminta apie Rusijos vykdomą spaudimą Gruzijai, V.Putinas netgi apkaltino ją agresija kaip valstybę, liejančią kaimyninių tautų kraują. Rusijos prezidentas turėjo galvoje Abchazijos ir Pietų Osetijos gyventojus, kurie esą tebėra gyvi tik Rusijos armijos apsaugos dėka. ES šalių vadovai tylomis prarijo ir šią karčią piliulę.

Iš tiesų, Europa vis labiau darosi priklausoma nuo Rusijos energetinių resursų, pirmiausia dujų, ir faktiškai nebeturi jokios manevravimo laisvės. Maskva jau dešimt metų atsisako ratifikuoti jos pačios pasirašytą Energetikos chartiją, surandama vis naujų priekabių. Kremliui ypač nepriimtinas šios chartijos punktas, reikalaujantis, kad Rusija leistų trečiosioms šalims naudotis dujų eksporto tinklais. V.Putinas, savo ruožtu pažadėjęs, kad energetinių išteklių tiekimas Europai nenutrūks, tuo pačiu pareikalavo, jog mainais už tokią „malonę“ Rusijos energetinėms kompanijoms – „Gazprom“, „Lukoil“ bei kitoms būtų užtikrinta galimybė įsitvirtinti Europos mažmeninėje energetikos rinkoje.

Be to, V.Putinas, kelis metus dirbęs KGB šnipu Vokietijoje su rezidencija Drezdene, puikiai išstudijavo ne tik vokiečių kalbos subtilybes, bet ir Vokietijos istoriją. Pasak kai kurių Europos politologų ir politikos apžvalgininkų, savo elgesiu V.Putinas darosi labai panašus į Hitlerį, kai šis prieš Antrąjį pasaulinį karą, Europos didžiosioms valstybėms nuolaidžiaujant, užgrobė Austriją, Sudetų ir Klaipėdos kraštus. Dabar V.Putinas elgiasi irgi panašiai. Pirmiausia matydamas Paryžiaus ir Berlyno, netgi Londono trypčiojimą vietoje, bijant netgi užsiminti apie paskutinių demokratijos likučių naikinimą, V.Putinas demonstruoja ne tik Rusijos energetinę visagalybę. Šiaip ar taip Europa visiškai pasimetusi. Nesant bendros užsienio politikos, nesutariant energetiniais klausimais, beveik atvirai demonstruojamas antiamerikietiškumas. Tuo ir naudojasi Maskva, sudarinėdama įvairias sutartis su Vokietija ir Prancūzija bei kitomis šalimis, kurios tas sutartis pasirašo, vadovaudamosios lyg ir nacionaliniais savo interesais. V.Putinui labai patinka tokia politika, kai jam tiesiai į rankas krenta Senasis žemynas.

Na, o aukščiausiojo lygio neformalus forumas Lahtyje ir nuolankus jo dalyvių lankstymasis naujajam Rusijos carui priminė senus sovietinius laikus, kai buvusių Rytų ir Vidurio Europos „liaudies demokratijų“ statytiniai klausydavosi SSKP gensekų instrukcijų, kaip jie privalo elgtis.

Tiesa, Lahčio forume Europos Komisijos pirmininkas Ž.M.Barozas kreipėsi į V.Putiną ir ES šalių lyderius sakydamas : „Neleiskime, kad energetika vėl padalytų Europą, kaip kadaise ją padalijo komunizmas“. Kremliaus šeimininkas tiktai šaiposi iš tokių raginimų, nes jaučiasi esąs padėties viešpats.

Petras KATINAS

© 2006 „XXI amžius“