Ar verta minėti Vilniaus dieną

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

1920 m. rugsėjo 30-spalio 7 d. Suvalkuose vyko Lietuvos ir Lenkijos derybos stebint JAV karinės misijos Baltijos kraštuose atstovams ir Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijai. Fronte padėtis keitėsi lenkų nenaudai. Jie derybas visokiais būdais stengėsi vilkinti. Pagaliau spalio 7 dieną buvo pasirašyta sutartis. Lietuva šią sutartį tuojau pat užregistravo Tautų Sąjungoje. Taigi tarptautinės teisės požiūriu Suvalkų sutartis teisėtai vadinama paliaubų sutartimi.

Dar prieš prasidedant deryboms ir joms vykstant, J.Pilsudskis slaptai rengė Vilniaus ir Vilniaus krašto užgrobimo planą. Buvo sudaryta speciali karinė grupuotė, kuri, vadovaujant L.Želigovskiui, spalio 8 dieną puolė Vilnių iš Lydos pusės ir jį užėmė spalio 9 dieną. Ne tik Vilnius, bet ir didelė Pietryčių Lietuvos teritorija atsidūrė lenkų valdžioje. Nemažai prirašyta knygų (neseniai „XXI amžiaus” puslapiuose pasakojome apie Jeronimo Cicėno knygą „Vilnius tarp audrų”) apie tai, ką lenkai, klastingai užgrobę Lietuvos sostinę, darė aneksuotose žemėse. Pirmiausia buvo likviduoti lietuvių kultūros ir švietimo židiniai, uždarytos lietuviškos mokyklos, vaikai verčiami mokytis lenkiškose mokyklose. Naudota moralinė ir fizinė prievarta. „Vilnius ir Pietryčių Lietuva su beveik 200 tūkstančių sąmoningų lietuvių pirmą kartą savo istorijoje karinėmis ir politinėmis Lenkijos pastangomis pateko į Lenkijos valstybės sudėtį. Lietuvos širdis nustojo plakusi Lietuvai”, - rašė istorikas Bronius Makauskas.

Lietuva lenkų okupacijos niekada nepripažino. Su Lenkija beveik 20 metų buvo nutraukti santykiai. Įsikūrė Vilniui vaduoti sąjunga, poetai kūrė patriotinius eilėraščius, kuriuos mokiniai įvairiomis progomis deklamuodavo mokyklose ir kitur. 1928 metais Petras Vaičiūnas išleido eilėraščių rinkinį „Amžiais už Vilnių dės galvą lietuvis!”. „Ei pasauli! Mes be Vilniaus nenurimsim! - šiuos poeto žodžius įvairiomis progomis kartojo ir jaunas, ir senas. Visa lietuvių tauta susitelkė siekdama atgauti savo istorine sostinę. Tam skirta daug energijos ir jėgų, kurios galėjo būti panaudotos ūkiui kurti ir kultūrai puoselėti. Spalio 9-oji paskelbta Vilniaus diena. Dabar sakome, kad ta diena savo tragiškomis pasekmėmis pragaištinga, kaip ir Ribentropo-Molotovo sutarties pasirašymo diena. 1939 m. spalio 28-ąją Lietuvai grąžintas Vilnius ir tik trečdalis okupuotos teritorijos. Du trečdaliai kultūriškai sunaikinti ir vargu ar kada atsigaus. Mokslininkai sudarė Zietelos, Lazūnų tarmių žodyną, bet lietuviškai kalbančių ten nebėra. Ant kovotojų už lietuvybę kapų paminklų taip pat nėra.

Dabar dažnai girdime kalbant politikus, kad Lenkija yra strateginis mūsų partneris, kad tarp Lietuvos ir Lenkijos niekada nebuvo tokie geri santykiai kaip šiuo metu. Televizijos ekranuose dažnai matome abiejų šalių besišypsančius prezidentus, draugiškai spaudžiančius vienas kitam rankas. Savaime kyla klausimas: ar verta dabar minėti tai, kas vyko daugiau negu prieš pusę šimto metų?

„Verta” – tvirtai atsako „Vilnijos” draugijos pirmininkas dr. Kazimieras Garšva, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas” pirmininkas pedagogas Algis Macaitis, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas, Seimo narys Rytas Kupčinskas, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos pirmininkas, spalio 9-ąją surengę Vilniaus dienos minėjimą Sąjūdžio būstinėje.

Verta dėl kelių priežasčių. Lenkija turi žinoti kone dvidešimt metų vykdytus nusikaltimus lietuvių tautai. Jei kas šitai pamiršo, reikėtų priminti.

Verta dėl tebesitęsiančio lenkinimo Pietryčių Lietuvoje. Kaip konstatuojama LR Prezidentui, Ministrui Pirmininkui ir Seimo Pirmininkui išsiųsto memorandume, Vilniaus rajono savivaldybė toliau vykdo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) programą. Bloginama mokyklų valstybinė kalba, įvairiais būdais verčiant ir agituojant mokinius mokytis lenkų kalba. Šis konstatavimas paremtas daugybe konkrečių pavyzdžių. Jau vienuolikti metai kasmet rengiamos konferencijos „Lenkų vaikas - lenkiškoje mokykloje”. Tokias konferencijas norima rengti ir seniūnijoje.

Remontuojamos ir plečiamos daugiausia lenkiškos mokyklos, greta apskrities švietimo įstaigų skubiai, net be leidimų statomos alternatyvios lenkiškos mokyklos ir darželiai ( Lavoriškės, Eitminiškės, Mickūnai ir t.t.). Geriausiai aprūpinamos LLRA akcijos narių vadovaujamos lenkiškos mokyklos. Valstybės kontrolė 2006 m. liepos 4 d. žiniasklaidai pranešė, kad „Vilniaus rajono savivaldybėje kai kuriose mokyklose „moksleivio krepšelyje” yra iki penktadalio mažiau lėšų negu priklauso, o kitose „krepšelis” dešimtadaliu didesnis už normatyvą”. 2003-2005 metais „moksleivio krepšelis“ buvo tendencingai perskirstomas lenkiškų ir mišrių mokyklų naudai, atimant lėšas iš mokymo įstaigų valstybine kalba: iš Maišiagalos LDK Algirdo vidurinės mokyklos - 403438 litai, iš Paberžės „Verdenės” vidurinės mokyklos - 327228 litai, iš Marijampolio vidurinės mokyklos - 250772 litai ir t.t. Tai daroma kasmet, nepaisant Valstybės kontrolės ir nevyriausybinių organizacijų.

Dėl lenkiškų mokyklų mokinių kovojama jie perkami, atimant ar suteikiant tėvams darbą, dovanas, pašalpas, mokinius vežant į Lenkiją vasarą, ekskursijomis, nemokamai juos maitinant ir t.t. Prieš mokslo metus savivaldybė reikalauja pateikti lietuviškų mokyklų pirmokų sąrašus ir vėliau mokinių tėvai įkalbinėjami ir verčiami vaikus pervesti į lenkišką mokyklą. Spaudimą tėvams daro mokytojai, seniūnai, kunigai, LLRA ir Lenkijos agitatoriai, žurnalistai. Tik lenkiškų mokyklų absolventai Lietuvoje (tokių jau 725) gauna ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos fondo „Semper Polonia“ papildomas stipendijas.

Per mokyklas ir darželius šelpiami ir išlaikomi LLRA partijos nariai ir rėmėjai reikalaujant juos įdarbinti direktoriais, pavaduotojais, mokytojais, pagalbiniais darbuotojais, net lietuviškose mokyklose, nors tokie kadrai sunkiai kalba valstybine kalba, gadina mokinių tartį, rašybą. Du procentus mokesčio reikalaujama pervesti Lenkų sąjungai.

Mažos lietuviškos mokyklos paliekamos, o didesnės jungiamos ne prie lietuviškų, bet prie lenkiškų švietimo įstaigų tam, kad lenkiškas mokyklas būtų galima stiprinti ir vėl mažinti lietuviškų klasių mokinių skaičių.

Lenkiškose mokyklose Lietuvos vaikai dažnai auklėjami ne Lietuvos, o Lenkijos dvasia: jiems aiškinama, kad Lenkijos kariuomenė 1919-1939 metais buvo ne okupacinė, o išvaduotoja, kad J.Pilsudskis, L.Želigovskis, Armija krajova nevykdė Lietuvos piliečių genocido ir buvo geradariai, lenkų harcerių būriai vadinasi jų vardais. Lietuviškų, lenkiškų mokyklų direktoriai svarbiausiems pasitarimams kviečiami ne į savivaldybės salę, o į Lenkų namus, kur, pažeidžiant LR Konstituciją, Valstybinės kalbos įstatymą, daugiausia visiems kalbama lenkiškai, vartojama Lenkijos simbolika.

Lietuvos mokyklos – LLRA lopšys, motina ir partijos štabas. Čia auklėjami nauji partijos rinkėjai, čia dirba daugelis partijos narių, už partinę veiklą jie gauna papildomą atlyginimą. Nemenčinės lenkiškoje vidurinėje mokykloje LLRA nariams yra penki direktoriaus pavaduotojų etatai, Rudaminoje ir kitur- po tris, kai lietuviškose mokyklose – po vieną ar du pavaduotojus. Savivaldybė įsakmiai ir į lietuviškas mokyklas įsakinėja priimti lenkus, nors jie neturi pakankamai išsilavinimo ir taisyklingai nemoka valstybinės kalbos. Mokyklose tvarkomi partijos reikalai, naudojantis Lietuvos mokesčių mokėtojų išlaikomomis patalpomis, transportu, telefonu, atlyginimais ir t.t.

Pažeidžiant LR Konstituciją, Valstybinės kalbos, Švietimo ir kitus įstatymus, 33 Vilniaus rajono vietovėse negalima įsigyti mokslo valstybine kalba: septyniose vietovėse negalima pasirinkti pradinės mokyklos (Beržytė, Grigaičiai, Karklėnai, M. Lygainiai, Putiniškiai, Sensalis, Skaisteriai), net 18 vietovių - pagrindinės mokyklos (Ažulaukė, D. Kuosinė, Dūkštos, Eitminiškės, Juodšiliai, Karvys, Kena, Kyviškės, Mostiškės, Platiniškės, Pikeliškės, Rakonys, Rastinėnai, Riešė, Šumskas, Tarakonys, Vaičiūnai, Visalaukė) ir septyniose rajono vietovėse – vidurinės mokyklos ( Buivydiškės, Čekoniškės, Lavoriškės, Medininkai, Sužionys, Vaičiūnai, Zujūnai). Tose vietovėse yra tik savivaldybės mokyklos užsienio kalba, todėl norintys mokytis LR valstybine kalba neturi lygių galimybių ir pasirinkimo. Nors Pietryčių Lietuvoje gyvena kone ketvirtis lietuvių, bet jie negali naudotis nei tautinės daugumos, nei tautinės mažumos teise, o LLRA rėmėjai naudojasi ir tautinės daugumos, ir tautinės mažumos teise (lenkai, kurių vaikai mokosi lietuviškose mokyklose, yra mažiau finansuojami nei tie, kurių vaikai mokosi lenkiškose mokyklose). Iš 23 rajono seniūnų visi yra lenkai (LLRA nariai), iš 30 kultūros namų vadovų – 25 (83 proc.). Skirtingai nuo Vilniaus rajono savivaldybės ir Lenkijos lietuvių, LLRA atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybėje, Vilniaus apskrityje, Ūkio, Užsienio reikalų ministerijose ir kitur.

Vilniaus rajono savivaldybė finansuoja tik autonimininkus ir tas organizacijas (LLRA, Lenkų sąjunga Lietuvoje ir t.t.), kurių nariai už LLRA balsuoja, o Lietuvių švietimo draugija „Rytas”, „Vilnijos” draugija, Rytų Lietuvos fondas ir daugelis kitų Lietuvai lojalių organizacijų per 12 metų apie tokį finansavimą nėra net girdėję. Norėdami išlaikyti savo rinkėjus, LLRA priešinasi valstybei ir daugeliui piliečių nuo 2001 metų netvirtindama bendrojo rajono plano ir neleisdama normaliai įkurti ir gyventi Lietuvos Respublikos piliečiams. Žurnalas „Statyba ir architektūra” (2006, Nr. 5) rašo: „Jeigu nesi lenkas, geriau neiti į rajono savivaldybę su prašymu išduoti projektavimo sąlygas, keisti žemės paskirtį ar rengti detalųjį planą”. Pagal Lenkijos dokumentus rajono žemė be apribojimų „grąžinama” ir P.O.W. Lenkijos okupacinės kariuomenės bei Armijos krajovos palikuonims, kurių giminės kariavo prieš Lietuvą ir tą nuosavybe gavo neteisėtai.

Minėtame memorandume pateikiama Pietryčių Lietuvos gaivinimo programa: veikiančių įstatymų papildymai ir naujų įstatymų priėmimas, švietimo reorganizavimas, tie patys ekonominiai reikalavimai lietuvių ir lenkų tautybių žmonėms.

Doc. Romas Batūra siūlė Rasų kapinių dešinėje pusėje pastatyti paminklą Armijos krajovos aukoms.

Tenka padėkoti nevyriausybinėms organizacijoms, kasmet rengiančioms Vilniaus dienos paminėjimus.

© 2006 „XXI amžius“