Antikonstitucinis flirtas

Algimantas Zolubas

Lietuvos valstybėje, greta kamieninės lietuvių tautos gyvena tautinės mažumos: rusai, lenkai, žydai, totoriai, ukrainiečiai ir kt. Didžioji dauguma jų yra Lietuvos piliečiai, todėl vadinami Lietuvos rusais, Lietuvos lenkais, Lietuvos žydais ir t.t. Tačiau nedidelė dalis Lietuvos lenkų save įvardija lenkais Lietuvoje (polaki na Litvie). Sakytume – tegul jie vadinasi kaip nori, tik tegul laikosi Lietuvos įstatymų, gerbia kamieninę tautą, nesielgia čia kaip šeimininkai. Iš tikrųjų jei nesi Lietuvos lenkas, o tik lenkas Lietuvoje, nenori integruotis į kamieninės tautos valstybę, valstybė tave gali laikyti tik svečiu, kuriam įsipareigojimai yra ženkliai mažesni nei Lietuvos piliečiui. Tačiau „polaki na Litvie“ užsimanė, kad jiems būtų suteiktos ne tik Lietuvos piliečio teisės, bet – ir kai kurios Lenkijos piliečio teisės. Tarp tokių teisių – asmens dokumentuose pavardes rašyti lenkiškais rašmenimis. Gal tos mažumos mažumai tebesisapnuoja Liublino unija, Želigovskis ir Pilsudskis Lietuvoje, gal jie lenkų kalbą vertina aukščiau už lietuvių kalbą, nes nei, tarkim, Rusijoj ar Amerikoj tokių teisių lenkai nereikalauja. Galėtume nekreipti dėmesio į „svečių“ absurdiškus reikalavimus, tačiau Lenkijos valstybės vadovai mūsų valstybės vadovams dainuoja tą pačią dainelę. O mūsiškiai valstybės vadovai tos dainelės pataikūniškai klauso, absurdiškoms lenkų ambicijoms mūsų tautinio orumo žeminimo sąskaita pritaria, vykdo antikonstitucinį flirtą, žada „problemą“ spręsti ir net teikia vilčių, kad lenkų asmens dokumentuose bus leista rašyti pavardes lenkiškais rašmenimis.

Tiek buvusio prezidento ir premjero A.Brazausko, tiek prezidento V.Adamkaus perdėtas palankumas nepamatuotoms lenkų ambicijoms, pariteto Lenkijos lietuvių ir Lietuvos lenkų padėties nepaisymas iš Lenkijos pusės žeidžia lietuvių tautinį orumą, kenkia Lietuvos lenkų integravimuisi į lietuvių tautą ir jos valstybę. Minimas išskirtinumas lenkams taip pat žemintų kitų Lietuvos tautinių mažumų orumą, jei tų tautybių atstovams asmens dokumentuose nerašytume pavardžių jų rašmenimis (rusų, žydų, arabų ir kt.). Nekalbant apie labai brangiai kainuojančias technines kliūtis, išskirtinumo precedentas vestų į tikrą Babelį.

Lietuvos Konstitucijos 14-as straipsnis valstybine kalba įtvirtino lietuvių kalbą. Todėl derybos dėl rašybos nelietuviškais rašmenimis prilygsta nesusipratimui, juolab kad lietuvių tauta, patyrusi dešimtmečių lietuviškos spaudos draudimą, yra itin jautri kalbos bei rašybos pažeidimams. Peršamas rašybos svarstymas Seime tik galutinai sukompromituotų siūlymų autorius, nes toks svarbus Konstitucijos keitimas įmanomas tik tautai pritarus referendumu. Tokio pritarimo tikimybė, neabejokime, lygi nuliui.

Antikonstitucinį flirtą metas baigti. Sveikintinas premjero G.Kirkilo, Lietuvos Konstitucijos pagrindu atsisakiusio veltis į „flirtą“, elgesys. Prezidentui lieka pasinaudoti sektinu pavyzdžiu, liautis tęsti su lenkais Lietuvą žeminantį koketavimą, o Seimui antikonstitucinio siūlymo nesvarstyti, nors jį teiktų pats Prezidentas.

Jei lietuviais esame gimę, vergiško nuolankumo, reikia kratytis, metas ir valstybės vadovams parodyti, kad ne jie sudaro valstybę, o pilietinė, tautiškai susipratusi visuomenė, kuriai toks antikonstitucinis flirtas nepriimtinas.

© 2006 „XXI amžius“