Kas užnėrė kilpą Rusijai

Petras KATINAS

Rusijoje išėjo daug triukšmo ir susidomėjimo sulaukusi žinomo nacionalisto, slavofilo, „deržavos“ ir imperijos bei stačiatikybės liaupsintojo, dabar labai populiaraus ir bene geriausiai mokamo, Rusijos liaudies dailininko vardą turinčio Iljos Glazunovo knyga „Nukryžiuotoji Rusija“ („Raspiataja Rossija“). Beje, dabartinių Kremliaus valdovų ir Stačiatikių Bažnyčios hierarchų labai mėgstamas, vadinamas dvaro dailininku, viename savo didžiulių paveikslų vieną stačiatikių šventąjį pavaizdavo V.Putino veidu. Autorius teigia, kad tai jo ilgamečių tyrinėjimų ir knaisiojimosi Rusijos ir užsienio archyvuose rezultatas. Knygoje yra gana įdomus skyrius apie Laikinosios Rusijos vyriausybės po 1917 metų vasario revoliucijos, kai buvo nuverstas caras Nikolajus II, vadovą Aleksandrą Kerenskį (1881-1970). Skyrius pavadintas gana skambiai: „Saška Kerenskis – fonfaronas ir niekšas“.

A.Kerenskis buvo Trudovikų frakcijos lyderis Rusijos Dūmoje, eseras, Laikinojoje vyriausybėje – teisingumo ministras, karo ir jūrų ministras, vėliau premjeras. Istorikų nuomonė apie šį politinį veikėją gana prieštaringa. Vieni skelbia, jog būtent jo dėka įvyko bolševikų perversmas 1917 metų spalį. Kitų nuomone, A.Kerenskis stengėsi išgelbėti Rusiją iš chaoso, kilusio po Vasario revoliucijos, tikėjo, jog imperijoje galima sukurti amerikietiško tipo demokratiją. Tuo tarpu I.Glazunovas pirmiausia akcentuoja, jog tais lemtingais 1916-1917 metais A.Kerenskis buvo jungtinės masonų ložės „Rusijos tautų Didieji Rytai“ generalinis sekretorius, iškilęs į politikos viršūnes tos didžiosios sumaišties metu. Esą jo vadovaujamos masonų ložės uždavinys – sugriauti istorinę Rusiją bei monarchiją, stačiatikybę ir teroru prisidėti kuriant „naująją tvarką“. I.Glazunovas rašo: „Po Anglijos revoliucijos slaptajai vyriausybei reikėjo pavergti kitą didžiąją valstybę – nuostabią Prancūziją ir jos monarchijos spindesį. Jie padarė ir tai. Sunaikinimas buvo pavadintas Didžiąja prancūzų revoliucija su jos garsiuoju šūkiu: „Laisvė, lygybė, brolybė“. Žemėje liko tiktai viena galinga Europos civilizacijos citadelė – Rusijos imperija. Ji kėlė neapykantą dėl jos pasakiškų turtų ir klestėjimo. O didžiosios Rusijos kūrėjai pirmiausia buvo rusų tauta ir kitos tautos, įsiliejusios į imperijos okeaną. Tačiau kaip sunaikinti tokią šalį?

A.Kerenskis vadovavo „Didžiųjų Rytų“ masonų ložei Rusijoje. Kodėl išrinko būtent jį, nevykusį advokatą, nelaimėjusį nė vienos bylos? Pirmiausia masonai puikiai žinojo apie didžiulį garbės troškimą. Be to, kaip tvirtina amžininkai, A.Kerenskis buvo narkomanas. Jis buvo nieko vertas, bet nepaprastai tikslus ir pareigingas. Veidmainiškai skelbė, kad Rusijos revoliucija vyks be kraujo praliejimo. A.Kerenskis turėjo daug vardų. Kai kurie istorikai tvirtina, kad jis gimė kalėjime, o jo motina buvo teroristė Gesė Gelfman, kuri gamino bombas caro Aleksandro II žudikams. Kas buvo jo tėvas – nežinoma. Vėliau šį berniuką, vadinamą „Rusijos revoliucijos Bonapartu“, įsūnijo pirklys Kerenskis, Uljanovų šeimos draugas Simbirske. Saša Kerenskis mokėsi vienoje gimnazijoje su Volodia Uljanovu, būsimuoju „pasaulio proletariato vadu“. Apie tai paliudijo pats A.Kerenskis savo memuaruose „Rusijos 1917 metų revoliucija“.

Kaip teigia vienas žinomas suomių gydytojas, A.Kerenskis buvo psichiškai nesveikas. Gydytojas prisimena, jog kartą, šimtmečio pradžioje, į jo kliniką atvežė jaunąjį Kerenskį. Gydytojas nustatė auglius ant jo smegenų. Buvo atlikta labai sudėtinga operacija, ir po pusės metų ligonis ėmė sveikti. Tačiau tapti normaliu žmogumi, kaip teigė suomių gydytojas, jis jau niekada negalėjo...

Šis suomių gydytojas susitiko su A.Kerenskiu, kai jis jau gyveno Žiemos rūmuose Peterburge ir valdė Rusiją kartu su savo sėbrais iš Laikinosios vyriausybės. Gydytojas prašė išgelbėti jo artimą draugą Goremykiną, kuris kartu su kitais caro ministrais buvo uždarytas į Petropavlovsko tvirtovę. A.Kerenskis bemat pasirašė įsakymą apie Goremykino paleidimą ir pareiškė, jog gali padaryti viską savo draugo ir išgelbėtojo nuo sunkios ligos labui. Jis paklausė gydytojo: „O kur jūs apsistojote? Persikelkite pas mane, nes ir taip turiu daug svečių“. Ir pasiūlė gydytojui caro Nikolajaus II kambarius bei lovą, kurioje miegodavo imperatorius. Gydytojas atsisakė. Taigi komentarai nereikalingi.

A.Kerenskis – faktiškas caro žudikas. Iš pradžių jis caro Nikolajaus II šeimą padarė kaliniais Carskoje Selo. Kai buvęs nevykęs advokatėlis persikėlė į Žiemos rūmus, jis kaip koks niekšas kalėjimo prižiūrėtojas išbraukė iš caro šeimos narių valgiaraščio mėsą ir paskyrė racioną – košę, virtą vandenyje, ir tokius pat barščius. Jo nurodymu valdovo šeima ir pats valdovas buvo priversti kapoti ledą aplink Jekaterinos rūmus, o tokie pat niekšai sargybiniai šaipėsi iš valdovo ir jo šeimos. Kaip tik A.Kerenskis lydėjo imperatorių su dukromis tremtin į Uralą, puikiai žinodamas, ką padarys su valdovu bolševikai, kurie pagal scenarijų turėjo netrukus pakeisti jį patį. Į klausimą, kaip, jo nuomone, susiklostys Nikolajaus II likimas, A.Kerenskis išraiškingai parodė pirštus aplink savo kaklą. Kilpa, ir nieko daugiau!

Visa Laikinoji vyriausybė buvo sudaryta iš masonų. Vienu metu jai vadovavo niekingas kunigaikštis Lvovas. Visi šie rodziankos, gučkovai, miliukovai ramiausiai išvažiavo į užsienį. Jokios dvivaldystės, kaip skelbiama vadovėliuose, nebuvo. O kalbos, kad A.Karenskis norėjo sustabdyti 1917 metų revoliuciją, – mitas. Tikėti reikia faktais, o ne žodžiais. Kerenskis, padarė viską, kas įmanoma, dėl bolševikų pergalės. Pirmiausia sunaikino didžiąją Rusijos armiją. Garsusis jo „Įsakymas Nr. 1“, be visa kita, uždraudė kareiviams atiduoti pagarbą karininkams. Tai paralyžiavo armiją ir jos discipliną. Kartu jis veidmainiškai šaukė: „Karas su Vokietija – iki galutinės pergalės“. Prasidėjo revoliucinis chaosas, masiniai plėšimai. A.Kerenskis vaidino, kad ieško vokiečių šnipo Lenino. O tas tuo tarpu ramiausiai gyveno šalia, kurorte Razlive, ir miegojo apsikabinęs su savo bičiuliu Zinovjevu. Nenorėjo Kerenskis sučiupti šio sifilitiko Lenino, savo draugelio! Beje, ne kas kitas, o Kerenskis pasiuntė šarvuotį į Suomijos stotį sutikti Lenino.

Kada A.Kerenskis įvykdė savo misiją ir Žiemos rūmus užėmė bolševikai, jis ramiausiai su briliantų prikimštu lagaminėliu, niekieno nekliudomas, per Gatčiną pasiekė Berlyną, vėliau Paryžių, pagaliau įsikūrė JAV. Ten jis ir baigė savo dienas šiltai ir viskuo aprūpintas, nors dirbo tik paprastu bibliotekininku. Jis neturėjo sąžinės, todėl niekada nejautė jos graužimo. A.Kerenskis niekada neprisipažino, kad jį tarsi lėlę vaikų teatre vedžiojo tikrieji pasaulio šeimininkai. Jis tebuvo niekingu ir smulkiu varžteliu rengiant kruviniausias skerdynes, pavadinęs „Didžiąja spalio revoliucija“...“

A.Kerenskis, nors ir labai trumpai vadovavęs prasidėjusios revoliucijos sumaišties metais, nebuvo toks nevykėlis ir jokiu būdu ne prastas teisininkas, tuo labiau slaptas bolševikų sąjungininkas. Taigi negalima tikėti tokių autorių, kaip aršus imperininkas I.Glazunovas, publikacijomis. Tuo labiau teiginiai, kad Kerenskis buvo psichiškai nesveikas. Jis puikiai mokėjo kelias užsienio kalbas ir nebuvo toks nevykėlis „advokatėlis“, kaip teigia šis dabar Rusijoje šlovinamas dailininkas, dažnai kolegų vadinamas Kremliaus teplioriumi. 1906-1912 metais A.Kerenskis ypač išgarsėjo kaip politinių bylų advokatas ir politinių kalinių gynėjas. Būdamas Laikinojoje vyriausybėje, parengė amnestijos įstatymą, panaikino nepaprastuosius teismus ir mirties bausmę, leido žodžio, spaudos ir susirinkimų laisvę. Atstatė Suomijos, Kaukazo, Turkestano autonomiją. Pagaliau 1917 m. rugsėjo 15 d. paskelbė Rusiją demokratine respublika.

Tikėti tokiais autoriais kaip I.Glazunovas, žinoma, negalima. Tuo labiau kad jis tapo vienu aršiausiu imperijos atkūrimo šaukliu ir juodašimčiu nacionalistu. Dabar tokie žmonės Rusijos valdžioje labai vertinami. Ypač jeigu jie įgiję nemažą populiarumą vadinamojo politinio „elito“ sluoksniuose. Pagaliau vargu ar pats I.Glazunovas parašė šią knygą, kaip kad ir tapo savo paveikslus. Juk jo dirbtuvėse dirba daugybė dailininkų – tai tikras fabrikas, sovietiniais laikais vadintas dailės kombinatu. Tokių dvaro dailininkų, skulptorių, rašytojų visada buvo Rusijoje ir carų, ir komunistinių gensekų laikais. Apie tai, kas užnėrė kilpą Rusijai, samprotauti gali ne tokie kaip I.Glazunovas.

© 2006 „XXI amžius“