„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. spalio 25 d., Nr. 18 (134)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Vėl vienų vieni?

Susidaro įspūdis, kad Vakarai mažai ko pasimokė iš istorijos. Pataikavimas Maskvai vėl tampa panašus į paranojinį reiškinį, o Jungtinės Tautos vis labiau panašėja plepių ir tuščių diskusijų klubą. Štai baigdamas kadenciją JT generalinis sekretorius Kofis Ananas savo pranešime apie padėtį Kaukaze įvardijo Gruziją kaip destabilizuojantį faktorių regione bandant sureguliuoti Abchazijos ir Pietų Osetijos konfliktą. Kitaip tariant, K.Ananas beveik žodis žodin pakartojo Kremliaus poziciją. Neatsitiktinai po šio K.Anano pareiškimo iš artimų Kremliui politologų pasigirdo komentarų, jog geresnio momento „atsiimti“ Abchaziją ir būti negali. Štai specialaus žurnalo „Ekspert“ mokslinis redaktorius Aleksandras Privalovas ragina Kremlių nebesiterlioti su Gruzija ir prijungti prie Rusijos Abchaziją ir Pietų Osetiją. „Dabar Rusija gali viską. Netgi mainais už Abchaziją ir Pietų Osetiją pritarti JAV politikai Irano atžvilgiu“, – dėsto A.Privalovas. Žinoma, iš anksto planuojant, kad to paties Irano atžvilgiu Maskva net negalvoja nutraukti aktyvaus bendradarbiavimo su Teherano režimu. Tačiau Maskvai sukėlus pašėlusią ne tik propagandinę, bet ir faktiškai ekonominę blokadą Gruzijai, Tbilisis ir prezidentas M.Saakašvilis aiškiai tikėjosi ne tiek finansinės, kiek politinės Vakarų paramos. Pirmiausia, žinoma, JAV. Deja, praėjusios savaitės pabaigoje JT Saugumo Taryba smogė smūgį į paširdžius Tbilisiui. Kremlius puikiai pasinaudojo pasaulyje kilusiu dideliu susirūpinimu dėl stalinistinės Šiaurės Korėjos įvykdyto branduolinio ginklo bandymo ir grasinimų, kad tie bandymai bus tęsiami ir artimiausioje ateityje. JAV parengtoje rezoliucijoje reikalaujama griežtų sankcijų Šiaurės Korėjai, tačiau iš rezoliucijos išbrauktas punktas apie galimą karinės jėgos panaudojimą, jeigu Pchenjeno režimas nesiliaus vykdyti branduolinių provokacijų. Dar daugiau, iš rezoliucijos pašalintas punktas dėl visaapimančio ginklų embargo, bet draudžiama tiekti sunkiąją ginkluotę, t.y. tankus, šarvuočius, karinius sraigtasparnius, karo laivus ir raketas. Tik įprastinių lengvųjų ginklų tiekimas neapribotas. Visa tai padaryta nuolatinių Saugumo Tarybos narių – Rusijos ir Kinijos reikalavimu. Tokios ribotos sankcijos Šiaurės Korėjai panašios į blusos įkandimą.

Užtat Rusijos ambasadorius Jungtinėse Tautose Vitalijus Čiurkinas netvėrė džiaugsmu, kad Maskvos iniciatyva įkurtas neformalus susivienijimas „Gruzijos draugai“, į kurį įeina Prancūzija, Vokietija, Rusija ir JAV, sukurpė rezoliuciją dėl paaštrėjusių Maskvos ir Tbilisio santykių. Joje Gruzija raginama labai rimtai reaguoti į „pagrįstus“ separatistinės Abchazijos, tiksliau, Maskvos, nuogąstavimus dėl savo saugumo. Daugiau negu keista, kad Paryžius ir Berlynas, netgi Vašingtonas faktiškai pritarė Rusijos vykdomai Gruzijos šantažo ir izoliavimo politikai bei primityviems Kremliaus administracijos tauškalams apie Gruzijos militarizmą ir jos vykdomus neva provokacinius veiksmus prieš Abchaziją. Tai labai panašu į Jaltą ir Potsdamą, kai tie patys Vakarai nuolankiai atidavė Stalinui vos ne pusę Europos. Todėl ir kyla klausimas: kaipgi tada su JAV prezidento Džordžo Bušo pažadu, duotu jam lankantis Vilniuje, kad antrosios Jaltos jau niekada nebebus? Kokiu gi, jeigu ne Jaltos ir Potsdamo staliniškiu rusiško imperializmo kvapu atsiduoda JT Saugumo Tarybos rezoliucija, nukreipta prieš mažą Gruziją faktiškai paskelbiant ją vos ne agresore?

Tiesa, ši Saugumo Tarybos rezoliucija buvo kelis kartus derinta, nes Maskva reikalavo paskelbti Gruziją vos ne „blogio ašies“ valstybe, o JAV atsisakė tokią antigruzinišką rezoliuciją remti net ir tada, kai ji buvo kiek „sušvelninta“. Tačiau rezoliucijos priėmimą lėmė Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo telefoninis skambutis JAV valstybės sekretorei Kondolizai Rais, po kurio JAV parėmė rezoliuciją. Neskelbiama, kokį ultimatumą Vašingtonui pateikė S.Lavrovas, tačiau pabrėžiama, kad jis pagrasino, jog Rusija vetuos rezoliuciją prieš Šiaurės Korėjos branduolinius planus, jeigu JAV priešinsis rezoliucijos, nukreiptos prieš Gruziją, priėmimui. Todėl nejučiomis prisimeni ne tik Stalino ir Ruzvelto suokalbį Jaltoje, bet ir Miuncheną, kai Anglija ir Prancūzija, pataikaudamos Hitleriui, sutiko su jo įvykdytu Austrijos „antšliusu“ ir Čekoslovakijos užgrobimu.

Bet to dar Maskvai negana. Be Gruzijos puolimo, nepamirštamos ir Baltijos valstybės. Štai net keliuose Rusijos laikraščiuose pasirodė žemėlapis ir straipsnis: „Amerika spaudžia žiedą“. Neva atsakant į „darbo žmonių“ laiškus, kurių viename toks „darbo žmogus“ iš Kemerovo klausia: „Estijos parlamentas neseniai išrinko naują savo šalies prezidentą – 52 metų Tomą Ilvesą, buvusį JAV pilietį, kuris dargi nemoka rusų kalbos (!). O kas dar iš buvusių SSRS respublikų lyderių artimai susiję su JAV?“.

Ir štai žemėlapyje, kuriame į Rusiją nukreiptos keturios strėlės iš Baltijos valstybių ir Gruzijos, išspausdinti keturių šių valstybių vadovų portretai su prierašais JAV vėliavos fone. Štai tos „biografijos“. Estija: Prezidentas T.Ilvesas – buvęs JAV pilietis. Latvija: Prezidentė V.Vykė-Freiberga – buvusi Kanados pilietė. Lietuva: Prezidentas V.Adamkus – buvęs JAV pilietis. Ukraina: Prezidentas V.Juščenka, vedęs E.Čumačenko, buvusią JAV pilietę, dirbusią Baltuosiuose rūmuose ir Valstybės departamente. Gruzija: Prezidentas M.Saakašvilis – mokėsi JAV Kolumbijos universiteto magistrantūroje, jo žmona S.Rulofs – Nyderlandų pilietė.

Štai, pasirodo, kokie yra Rusijos priešai ir amerikiečių valios vykdytojai. Tad gal ir V.Putinas su S.Lavrovu irgi imsis žygių JT Saugumo Taryboje ne tik prieš Gruzijos prezidentą M.Saakašvilį, bet ir prieš kitus paminėtus. Bet kodėl gi ne. Juk net naujoji Vokietijos kanclerė Angela Merkel, iš kurios daugelis tikėjosi, kad ji aklai neseks savo pirmtako, dabar Rusijos „Gazprom“ dosniai maitinamo G.Šrioderio pėdomis, ir ta tarsi užhipnotizuota pasiduoda V.Putino imperinei magijai.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija