„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. lapkričio 29 d., Nr. 20 (136)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Lietuvos partizanai - Lietuvos kariuomenė okupuotoje Lietuvoje

Auksė Ramanauskaitė- Skokauskienė

1918 m. vasario16 d. buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, o tų pačių metų lapkričio 23-iąją sukurta Lietuvos kariuomenė, išleistas pirmas įsakymas kurti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas.

Valstybė ir jos kariuomenė – neatskiriamos sąvokos. Kariuomenės istorija yra valstybės istorijos dalis.

Čia nagrinėjamas nedaug kur keliamas klausimas apie Lietuvos kariuomenę antrosios sovietinės okupacijos metais. Tą Lietuvos kariuomenę, kai formaliai nebuvo pačios Lietuvos, o buvo LTSR (Lietuvos tarybų socialistinė respublika). Tada laisva Lietuva, laisva Lietuvos Respublika, buvo gyva laisvės kovotojų bunkeriuose, laisvės kovotojų širdyse. Šitose sąlygose Lietuvos kariuomenė buvo Lietuvos partizanai, siekę sugrąžinti Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę. 1918 m. lapkričio 23 d. įkurtos Lietuvos kariuomenės išugdytos tradicijos ir tautinis idealizmas padėjo organizuotis ginkluotam pasipriešinimui sovietinei okupacijai.

Aktyvioji Lietuvos visuomenės dalis jau artėjant sovietų kariuomenei ir ją lydintiems NKVD daliniams buvo apsisprendusi ginklu ginti Lietuvos nepriklausomybę. O kariuomenei įžengus į Lietuvą, tą apsisprendimą dar labiau stiprino prasidėjusios represijos, prievartinė masinė mobilizacija į sovietinę kariuomenę. Tūkstančiai vyrų rinkosi Lietuvos miškuose ir pradėjo žūtbūtinę kovą dėl Lietuvos valstybės atkūrimo. Kaip teigia istorikai, jau 1945 metais Lietuvos miškuose buvo apie 30 tūkst. partizanų. Formavosi dideli partizanų būriai, kartais net iki 200 vyrų. Mūšiai su sovietine kariuomene vyko kaip reguliariųjų kariuomenių susirėmimai. Stichiškai kilęs pasipriešinimas greitai formavosi į struktūrą, pagrįstą kariniu teritoriniu principu. Lietuvos partizanai, tęsdami Lietuvos kariuomenės tradicijas, veikė kaip karinė struktūra.

Visoje Lietuvoje iki 1948 metų buvo sudarytos trys sritys, kurių kiekvienoje buvo apygardos. Apygardose – rinktinės, būriai. Struktūriniai padaliniai turėjo jiems pavaldžius karinius štabus. Tarp pasitraukusiųjų į mišką daugiausia buvo žemdirbių. Buvo ir kaimo bei miesto inteligentų, studentų, kariškių. Pastarieji tapo didesnių partizanų junginių vadais.

Daugelyje apygardų miškuose partizanai organizuodavo karinius mokymus. Baigusieji karinio parengimo kursus laikydavo egzaminus, partizanams buvo suteikiami ar keliami laipsniai.

Partizanai kūrė karinius norminius dokumentus, kuriais siekė palaikyti drausmę, teisėtumą. Jų junginių vadai iš kovotojų reikalavo besąlygiškai laikytis karinės drausmės, nustatytų elgesio normų. Stodami į partizanų gretas būsimieji laisvės kovotojai duodavo priesaiką, kurią sulaužius grėsė brolių arba (jei prasižengimas sunkus) karo lauko teismas.

Partizanai dėvėjo karines uniformas ir atitinkamus skiriamuosius ženklus. Laisvės kovotojai savo apranga, jos atributais pabrėždavo, kad jie yra nepriklausomos Lietuvos gynėjai. Visi, kurie tik turėjo menkiausią galimybę, stengėsi įsigyti nepriklausomos Lietuvos kariuomenės uniformą. Nors ir buvo labai pavojinga, bet nemažai gyventojų buvo išsaugoję jas, dalis kovotojų jas pasisiuvo.

Partizanų statutai reglamentavo ir pasižymėjusių kovotojų bei rėmėjų atžymėjimą.

Laisvės kovotojai okupacijai priešinosi ne tik ginklu, bet ir rašytiniu žodžiu. Per partizaninį karą Lietuvoje ėjo apie 60-ies pavadinimų periodinių leidinių ir apie 20 – neperiodinių leidinių. Okupaciniams laikraščiams skleidžiant melą ir sovietinę propagandą, partizanų laikraščiai buvo vienintelis šaltinis, iš kurio gyventojai sužinodavo apie tarptautinius įvykius, jie buvo vienintelė spauda, puoselėjanti tautinę kultūrą, tradicijas. Šioje spaudoje buvo siekiama ugdyti tėvynės meilę, pilietiškumą, dorovę.

Pagal pasipriešinimo dydį, būdus, bendrosios vadovybės kūrimo, partizanų karinių formuočių centralizacijos ypatumus, partizaninio karo tyrinėtojai išskiria tris partizaninio karo etapus.

Pirmasis: 1944-1946 metai. Tai intensyviausios kovos, didžiausių kautynių su okupacine kariuomene metai. Partizanai miškuose telkėsi po 100 ir daugiau žmonių. Mažesniuose miesteliuose jie sunaikindavo okupacinės valdžios įstaigas, nuginkluodavo vadinamuosius ,,naikintojų” būrius, išlaisvindavo suimtuosius, sunaikindavo mobilizacinius dokumentus, prievolių žiniaraščius. Šiais metais skaičiuojamos ir didžiausios aukos. 1944-1945 metais žuvo apie 10 tūkstančių partizanų. Tokios netektys vertė keisti kovos taktiką.

Antrasis partizaninio karo etapas: 1946-1948 metai. Tai laikotarpis, kai imta vengti atvirų kautynių su daug gausesniais NKVD daliniais. Partizanų būriai išsiskirstė mažesnėmis grupėmis. Vietoj stovyklų miškuose įsirengė gerai užmaskuotus bunkerius. Šiuo laikotarpiu aktyviai buvo kuriama bendra pasipriešinimo vadovybė, ieškoma ryšių su Vakarais. Miškuose liko tik apie keturis tūkstančius partizanų. Tai buvo visiškai apsisprendę, pasiryžę nesitraukti žmonės.

Trečiasis kovos etapas – 1948-1953 metai. Šiuo laikotarpiu, kai pasipriešinimas jau silpo ir tik apie du tūstančiai partizanų tęsė aktyvią kovą, pogrindžiui pavyko suvienyti kovojančios Lietuvos jėgas į organizaciją, sudaryti bendrą karinio ir politinio pasipriešinimo vadovybę. 1949 m. nuo vasario 10 d. iki 20 d. vyko visos Lietuvos vyriausiųjų partizanų vadų suvažiavimas, kuriame buvo atstovaujama visoms partizanų apygardoms. Suvažiavimo metu buvo įkurtas Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdis, pasirašyta Deklaracija – konstitucinio lygmens dokumentas, kartu ir valstybės atkūrimo programa. Deklaracija įtvirtino pagrindinius konstitucinės demokratijos principus, užakcentavo konstitucinės santvarkos tęstinumą, apibrėžė ginkluoto pasipriešinimo teisėtumą. Šią deklaraciją LR Seimas 1999 m. sausio 12 d. paskelbė Lietuvos Respublikos teisės aktu.

O tuomet, vykstant partizaniniam karui, negalėdama palaužti partizaninio pasipriešinimo karine jėga, okupacinė valdžia stengėsi sunaikinti visuomenės sluoksnį, besąlygiškai rėmusį partizanus. Buvo siekta pakirsti partizanų socialinę bazę. Aktyvėjo agentų, smogikų veikla. Didžiausi trėmimai buvo 1948, 1949, 1951 metais. Beveik 10 metų partizanai kovojo vienui vieni.

Partizanai siekė, kad pasaulis žinotų apie jų karą dėl Lietuvos valstybės atkūrimo. Tai turėjo paskatinti Vakarų valstybes įsikišti ir padėti Lietuvai bei kitiems Sovietų Sąjungos pavergtiems kraštams atgauti nepriklausomybę. Partizanai tikėjo Vinstono Čerčilio ir Franklino D.Ruzvelto 1941 metais paskelbta „Atlanto Chartija“, kurioje buvo pabrėžta kiekvienos tautos teisė atkurti per karą agresorių atimtą nepriklausomybę. Jie nežinojo apie Jaltos konferencijoje sudarytus sąjungininkų susitarimus, iš tikrųjų suteikusius Sovietų Sąjungai teisę tvarkytis okupuotose teritorijose.

Buvome ,,vienui vieni “ agresoriaus gniaužtuose. Taip jau sutapo, kad 1949 metų vasarį, kuomet įvyko visos Lietuvos partizanų suvažiavimas ir buvo įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis, pasirašyti suvažiavimo dokumentai, tarp jų ir mano minėtoji vasario 16- osios Deklaracija, skelbianti teisingumu ir laisve pagrįstos taikos, demokratijos principus, tokie patys principai, po kelių mėnesių (balandžio 4 dieną), beveik analogiškai, beveik pažodžiui buvo įrašyti ir Šiaurės Atlanto sutartyje. Taigi turbūt pagrįstai sakoma, kad faktiškai Lietuva jau 1949 metais parašė savo prašymą priimti ją į NATO.

Partizanų pasiaukojamos, tragiškos kovos, trukusios dešimtmetį, siekiai ir mūsų siekiai buvo apvainikuoti pergale 2002 metais – buvome pakviesti į NATO. Turbūt visi prisimename JAV prezidento Dž. Bušo pasakytus sveikinimo žodžius 2002 m. lapkričio 23-iąją Vilniuje, Rotušės aikštėje. Sveikinimo kalboje, mums tapus NATO nare, buvo labai gražiai prisiminti ir laisvės kovotojai.

Eina laikas, laisvės kovų metai jau tampa istoriniu atminimu, istoriniu palikimu, iš kurio galime pasimokyti pilietiškumo, patriotiškumo, rasti daugybę didingos meilės Tėvynei, pasiaukojimo jai pavyzdžių. Šioje kovoje nuo pat pradžių iki pabaigos dalyvavo, vadovavo ir savo gyvybę už Tėvynės laisvę atidavė ir mano Tėvelis generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Nepriklausoma Lietuvos valstybė partizanams suteikė kario savanorio statusą, atstatė jų turėtus karinius laipsnius ir apdovanojimus. Kovos dėl Lietuvos laisvės visuomet bus garbingas Lietuvos kariuomenės istorijos puslapis. Jį ir norėjau bendrais bruožais prisiminti Lietuvos kariuomenės dienos išvakarėse. Testiprėja mūsų kariuomenė, sugebanti ginti laisvę, te visuomet būna giedras mūsų tėvynės dangus, o Lietuva būna visateisė ir visavertė NATO narė, galinti jaustis saugesnė, galinti padėti ir kitoms valstybėms jų saugumo užtikrinime.

Pranešimas, skaitytas Lietuvos kariuomenės dienos proga NATO Lietuvos bendrijos surengtame LIETUVOS ATKURTOS KARIUOMENĖS 15-ŲJŲ METINIŲ minėjime.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija