„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. gruodžio 20 d., Nr. 21 (137)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Europos Bendrijos niuansai

Benjaminas ŽULYS,
Kazimieras DOBKEVIČIUS

Diskutuoja k onferencijos
organizacinio komiteto pirmininkas
kan. dr. Robertas Pukenis ir
prof. dr. Robertas de Matejus

Konferencijos „Tautinio tapatumo
išsaugojimas Europos Sąjungoje“
dalyviai aptaria renginį
Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotraukos

Europos kontinente yra šešiasdešimt valstybinių kalbų, o jei skaičiuotume ir etnines kalbas, iš viso susidarytų apie šimtas. Tad nesunku įsivaizduoti, kokioje sudėtingoje situacijoje gyvena, tarpusavyje ir su kitomis pasaulio tautomis, valstybėmis bendrauja europietiškoji bendruomenė, jos tautos. Kiekviena jų turi savo istoriją, kalbą, papročius, išpažįsta vienokią ar kitokią religiją. Suprantama, kiekviena tauta turi teisę į šias vertybes, siekia jas išsaugoti drauge pripažindamas ir kitų tautų visavertiškumą.

Neseniai Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto didžiojoje auloje, buvo surengta tautinio tapatumo klausimus nagrinėjusi tarptautinė mokslinė konferencija „Tautinio tapatumo išsaugojimas Europos Sąjungoje”. Pranešimus skaitė lietuvių, italų, lenkų, gruzinų tautų akademinės visuomenės atstovai. Pasak šios konferencijos organizacinio komiteto pirmininko kan. dr. Roberto Pukenio, susirinkusių mokslininkų tikslas – skatinti krikščionis intelektualus tapti aktyvesniais politiniame Europos gyvenime, prisidėti prie krikščioniškos, laisvos, be karų bendrijos kūrimo išsaugant kiekvienos tautos kalbą, papročius, indentitetą.

Konferencijos pradžioje kalbėjęs apaštalinis nuncijus arkivyskupas dr. Peteris Stephanas Zurbriggenas Lietuvą įvardijo kaip turiningą istoriniu požiūriu ir krikščioniškumu kraštą, sakydamas, jog, užmiršę savo šaknis, istoriją, galime sulaukti nepageidaujamų pasekmių.

Konferenciją atidaręs Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius teigė: „Naujoji Sąjunga galbūt išgelbės Lietuvos tautiškumą, kurį sovietmečiu gelbėjo Lietuvos Katalikų Bažnyčia. Tada buvo siekiama nutautinti Lietuvą. Neatsikratau minties, kad šeimos institucija ES kryptingai naikinama. Europa pati naikina save”. Tautiniam tapatumui išsaugoti, taip gyvybiškai svarbiam tokioms mažoms tautoms kaip Lietuva, šiandien per mažai skiriama dėmesio, stinga ir kultūrinio požiūrio, ir diskusijų šia tema. Arkivyskupas minėjo Palangoje sklindančias rusiškas dainas, angliškus parduotuvių užrašus. Būtina veikti čia, Lietuvoje, ir Briuselyje, priešintis nutautėjimui.

Europos Sąjunga – ir ne be pagrindo – laikoma nereligine, pasaulietiška institucija. Iš tiesų sunku įsivaizduoti, kad jos prigimtis galėtų būti kitokia, nes dauguma ES narių skelbiasi esančios nereliginės valstybės. Tik kai kurie pasaulietiškumo tipai nustumia iš viešojo gyvenimo religinius simbolius, taip pat Bažnyčių nelaiko privataus statuso organizacijomis (tokia yra Prancūzijos orientacija). Rengiant Europos Konstitucijos preambulę susirūpinta, kad ES pasaulietiškumas nusižiūrėtas iš Prancūzijos modelio. Tekste, kuris turėjo būti būsimo Sąjungos tvarkos pamatu, nepalikta vietos Europos kultūros krikščioniškoms šaknims pabrėžti nepaisant neginčijamos istorinės tiesos. Akivaizdu, kad joks sąžiningas ir istoriškai sąmoningas visuomenės veikėjas negali pagrįstai teigti esą Europa neturinti krikščioniškų šaknų. Nepaprastai didelį nerimą tarp dvasininkų taip pat kėlė 2002 m. kovo 13 d. Europos Parlamento ataskaita „Moterys ir fundamentalizmas”. Parlamentas ne tik atvirai palaikė „aiškų Bažnyčios ir valstybės veiklos sričių atskyrimą“, bet ir pasmerkė „Bažnyčios ir religinių bendruomenių įsikišimą į viešąjį gyvenimą ir valstybių politiką“, ypač į lytinių santykių ir žmogaus pradėjimo (prokreacijos) klausimus. Tokie veiksmai, suprantama, skatina paklausti savęs, kokia šių ES institucijų kompetencija sprendžiant su Bažnyčiomis ir tikėjimu susijusius klausimus.

Pirmojo pranešimo „Europa moralinėje kryžkelėje” autorius Europos Parlamento narys prof. habil. dr. Vytautas Landsbergis sakė, jog tautinio tapatumo klausimai Europos Parlamente beviltiškai apeinami. Profesorius baiminasi, kad demokratija bus arba krikščioniška, arba jos visai nebus, nes ji išsigimsta, be krikščionybės pereina į fašizmą, komunizmą. Europos Parlamente, pasak europarlamentaro, jam keliant minimus klausimus tarptautiniu lygiu kolegos europarlamentarai tik tapšnoja per petį, tačiau patys garsiai „nekalba” ta tema. V.Landsbergio nuomone, pati krikščioniškų šaknų Europa yra apnikta tapatumo erozijos. Tai, pasak prelegento, kad ES Konstitucijos projekte krikščionybė, kaip šios bendrijos tapatybė, nutylima, yra „savęs neigimas, civilizacinė bei kultūrinė savižudybė”.

Prof. dr. Gian Luigi Falchi iš Italijos, kuris dėsto civilinę ir bažnytinę teisę Popiežiškajame Laterano universitete Romoje, savo pranešime „Nuo tautų tapatybės prie Europos teisės per bendrą teisinę kultūrą” gvildeno religijos laisvės bei valstybės pasaulietiškumo santykį. Kaip sakė profesorius, kiekviena valstybė savo piliečiams turi garantuoti religijos laisvę, taip pat pagrindines teises: užtikrinti socialinį gyvenimą, ginti nuosavybę, atgauti turėtą turtą ir t.t. Dabar, kai ne visos ES valstybės priėmė ES Konstituciją, o joje neatsirado vietos krikščioniškajam paveldui pabrėžti, galima tik tikėtis, kad ES valstybės vis dėlto atsigręš į savo krikščioniškąjį paveldą ir tai bus pabrėžta ES Konstitucijoje.

Vienintelis Afrikos atstovas iš Kongo, dabar dėstantis Paduvos universitete, prof. dr. Džonas Shamuana Mabenga savo pranešime „Europiečių tautinė tapatybė Afrikos tautų požiūriu“ nagrinėjo Afrikos ir Europos santykius, apžvelgė afrikiečių nuomonių skilimą Europos valstybių atžvilgiu. Vieni Europą įsivaizduoja kaip priešą, kiti – kaip gerovės šalį. Nors abiejų žemynų istorija skirtinga, tačiau likimas bendras. Kiekvienas žmogus yra laimingas draugaudamas, bendraudamas, išlaikydamas tautinį tapatumą. „Prisipažinkime, kad apie Afrikos tautų tikrąjį išsivadavimą, sugrižimą į vieną gretą su išsivysčiusiomis šalimis dar teks gerokai palaukti, nes komunistinė ideologija, revoliucijos „eksportas“ iš buvusios Sovietų Sąjungos supriešino visus su visais”, - pastebėjo prelegentas.

Kan. prof. dr. Kęstutis Žemaitis (VDU) pranešime „Lietuvos krikštas - valstybės atsigręžimas į Vakarų Europą” aptarė dvi krikščioniškąsias sroves, formavusias Lietuvos valstybę - lotyniškąją ir bizantiškąją. Dėl krikšto Lietuva neteko pagoniškojo drabužio, o užsivilkusi naująjį tapo modernesnė. Sovietmečiu išlikome saviti, nes priešinomės okupantams, o dabar, būdami laisvi, ES saviti išliksime tik būdami atsakingi Dievui, tautai ir sau, sakė pranešėjas.

Dr.Egidijus Vareikis kalbėjo apie tautų identiteto ir patriotizmo problemą integracijos bei globalizacijos kontekste. Svarstė, ar teisinga Bažnyčiai linkėti prisitaikyti prie politinių realijų. Briuselio biurokratams juokingos mintys apie širdies, meilės pirmumą kuriant Europos bendriją - ten dominuoja nuostata, jog Dangus, Dievas nereikalingi: viską galima padaryti protu, rankomis bei pinigais.

Liublino katalikiškojo universiteto kun. dr. Piotras Stanišas (Stanisz) pranešime „Europos tautų teisė išsaugoti ryšius su religija” preciziškai išgvildeno šią subtilią temą Europos ateičiai. Religinis pliuralizmas - sulig ES teisės aktų dispozicijomis - yra saugotina vertybė. O atskirų valstybių santykiai su religijomis yra saugomi kaip valstybių narių nacionalinio identiteto elementai. Visų ES šalių dabartinė kultūra, taip pat bendra Europos kultūra turi krikščioniškas šaknis. Pabrėžti jas nereiškia nusižengti religinio pliuralizmo normoms. Kaip tik iš ES normų kyla įsipareigojimas tinkamai išskirti religinį turtą kaip bendro kultūros paveldo dalį.

Torunės universiteto kun. prof. dr. Witoldas Doršas (Dorsz) nagrinėjo ispanų mąstytojo J.Ortegos y Gasset’o kritišką požiūrį į Europos bendriją. Ispanas tautos ateitį laikė svarbesne už jos istoriją, suprantamą kaip santykių sistemą.

Kaip konferencijoje teigė Italijos nacionalinės tyrimų agentūros profesorius dr. Robertas Matejus (Roberto de Mattei), Europos Sąjungos negalima apibrėžti vien pagal geografinę sampratą – tai ir religija, kultūra, daug kitų gyvenimo sistemų. Beje, ir pati Europos suvienijimo idėja nėra nauja. To siekė Petras I, Leninas, Stalinas, tik jų metodai ir tikslai buvę kitokie – jie siekė imperinio, autokratinio valdymo. Dar 1947 metais žinomas politikas G.M.Maršalas (Marshal) kalbėjo apie Europos rekonstrukcijos planą, kaip galimą Europos Sąjungą. O V.Čerčilio (W.Churchill) 1948 metais Hagoje surengtos konferencijos viena rezoliucijų skelbė, kad Europos suvienijimas turi būti suprastas kaip svarbiausias pasaulio suvienijimo žingsnis.

Anot kunigo, VDU profesoriaus hab. dr. Romualdo Dulskio, Europos Sąjunga – ne tik daugelio tautų, bet ir įvairių krikščioniškų konfesijų bendruomenė. „Krikščionių susiskaldymas pirmiausia suvokiamas kaip skaudi, tikėjimo vienybę pažeidžianti problema, todėl jis daugelį kartų įvairių Bažnyčios atstovų buvo apgailėtas prisiimant savosios kaltės dalį“. Tačiau profesorius iškelia įdomią mintį: ar iš šios krikščionių susiskaldymo problemos mes negalėtume gauti ir kokios nors naudos? Dar popiežius Jonas Paulius II yra sakęs, kad Bažnyčios skilimai buvo kelias, vedantis išsamesnės Kristaus Evangelijos sampratos ir įvairiausių Dievo malonės turtų pažinimo link. Bažnyčios mokytojas šv. Pranciškus Salezas sakė, kad Bažnyčioje negali būti viena dvasingumo forma, kuri tiktų visiems. Pagrįstai galima kalbėti apie įvairių krikščioniškųjų pašaukimų dvasingumą: pasauliečių, vienuolių, kunigų, tretininkų, pedagogų, verslininkų, mokslininkų, menininkų ir kt. Kai kalbame apie ekumeninį dvasingumą, turime omenyje įvairių krikščioniškųjų konfesijų patirties visumą, teigė kun. prof. dr. R.Dulskis.

Ne paslaptis, kad greta kitų aktualių tapatumo išsaugojimo Europos Sąjungoje yra gimtoji, mūsų atveju, lietuvių kalba. Istorija byloja, kad dėl įvairių susiklosčiusių aplinkybių Lietuvoje prievarta ar kitu keliu įsivyraudavo kitos kalbos. Kaip primena prof. hab. dr. Bronius Genzelis, lietuviai krikštą priėmė iš lenkų, nes šie buvo sąjungininkai kovoje su kryžiuočiais. Kadangi Lietuva nesudarė atskiros bažnytinės provincijos, o įėjo į Lenkijos bažnytinę metropoliją, susidarė sąlygos lenkiškumo skverbimuisi į Lietuvą, lenkų kultūrinei invazijai. Prijungus mūsų kraštą prie Rusijos imperijos, situacija pasikeitė: su represijų pagalba pareikalauta visur Lietuvoje vartoti rusų kalbą. Lietuva netgi tapo trikalbe valstybe: kaimuose skambėjo lietuvių kalba, viešajame gyvenime vis tiek vyravo ir toliau plito lenkų kalba, o oficialiose institucijose – rusų. Šiurkštus rusų kalbos primetimas Lietuvai mumyse formavo bendro likimo su lenkais idėją, kita vertus, „vienybės“ su Lenkija idėjos gynėjai lietuvių tautinį atgimimą vadino separatizmu, trukdančiu bendrai kovai su rusiškuoju imperializmu. Nei Mikalojus Daukša, kiti Lietuvos kultūrininkai neneigė lenkų kalbos, bet juos baugino gimtosios lietuvių kalbos išsižadėjimas. Tauta buvo rusinama sovietinės okupacijos metais. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, esant ES struktūroje, jau pagrįstai baiminamasi, kad dabar mūsų viešajame gyvenime įsigalės anglų kalba, nors to iš mūsų nereikalauja jokios išorinės politinės jėgos. Parduotuvių, firmų, firmelių, viešbučių pavadinimai angliški. Pagal tokių pavadinimų gausą, atrodo, niekas arba mažai kas kontroliuoja svetimybių brovimąsi į mūsų gyvenimą. Kalbos išnykimas – pirmas žingsnis į tautos išnykimą, sakė profesorius.

Gal platesniems mūsų visuomenės sluoksniams nežinoma, kad dar XIX amžiuje Latvijoje imta kalbėti apie latvių ir lietuvių vienybę. Tam pradžią davė Tartu universiteto studentų jaunalatvių ratelio nariai. Jie iškėlė baltų bendrumo idėją, kuri vėliau surado aktyvių šalininkų ir Lietuvoje, ir, kas įdomu, apie tai vienokiu ar kitokiu požiūriu kalbama iki šių dienų. Kaip sakė Lietuvių literatūros instituto docentas dr. Silvestras Gaižiūnas, išryškinti lietuvių ir latvių istorinį bendrumą siekė lietuvių publicistas J.Šliūpas, panašiai idėjai pritarė garsus lietuvių keliautojas, pedagogas, žurnalistas, rašytojas, diplomatas Matas Šalčius, žymus lietuvių geografas, humanistas Kazys Pakštas. Šių Baltijos šalių vienybės idėja buvo gyva XX amžiuje, neišblėso emigracijoje, ji, beje, atgijusi ir mūsų laikais, kai Baltijos valstybės tapo laisvos.

Kunigas, Mykolo Riomerio universiteto prof. hab. dr. Kazimieras Meilius pasakojo apie visuomenei gal nelabai žinomą organizaciją „Katalikai už laisvą pasirinkimą“ (CFFC). Ši nevyriausybinė organizacija (būstinė yra Vašingtone) pasauliniu mastu veikia prieš Katalikų Bažnyčią siekdama ją diskredituoti ir suskaldyti iš vidaus. Ji susibūrė 1973 metais. Viena šio judėjimo įkūrėjų Patricija Fogarty Makilan (MaQuillan) Niujorke, ant Šv.Patricijaus katedros laiptų, karūnavosi „popieže“. Nuo 1982 metų šiai organizacijai vadovauja buvusi vienuolė Frensis Kisling (Frances Kissling). Niujorke ji įsteigė dvi abortų klinikas, kuriose, jos pačios tvirtinimu, vien iki 1973 metų atlikta apie 50 tūkst. abortų. O 1976 metais ji įsteigė Nacionalinę aborto federaciją, vienijančią JAV abortų klinikas. Deja, panašios idėjos pasiekia ir ES. Štai prieš kurį laiką keletas Europos Parlamento narių išsiuntė atvirą laišką žiniasklaidai „Padarykime abortą Europos Sąjungoje visų moterų teise“. (Laišką buvo pasirašęs ir europarlamentaras iš Lietuvos R.Pavilionis.)

ES narėms aktualus bendros valiutos (euro) klausimas. Jau neslepiama, kad artimiausiu metu įsitraukti į eurozoną Lietuvai vilties praktiškai neliko. Teisės instituto mokslininkas dr. Petras Ragauskas konferencijoje sakė, kad ES sprendimas atsisakyti į eurozoną priimti Lietuvą reiškia, jog toliau turėsime vykdyti politiką pagal Briuselyje ir Frankfurte (čia įsikūręs Europos centrinis bankas –ECB) priimtus nurodymus. „Kalbant apie mūsų pačių, tiksliau, mūsų valdžios institucijų, požiūrio nulemtus, iš ES teisės kylančius pavojus labiausiai paminėtini du: savarankiško mąstymo praradimas ir manipuliacijos ES teise pridengiant neskaidrius sprendimus“,- sakė mokslininkas. Ypač esą blogai, kai ES teise prisidengiama savanaudiškais tikslais ir kai tai daroma siekiant pridengti savo tingumą ir nerangumą. O blogiausia, kai ES teise pasiremiama kuriant tam tikroms interesų grupėms naudingas taisykles. Iki šiol gyvuoja praktika įstatymo pakeitimus sieti su ES reikalavimais. Taigi ES teisės neišmanantys Seimo nariai netiesiogiai apgaunami dėl tariamų ES teisės reikalavimų. Europos Komisijos bei kitų piliečiams uždarų institucijų praktika tampa mūsų valstybės tarnautojų etalonu.

Ateityje būtina, kad tokio aukšto lygio mokslinius pranešimus išgirstų plačioji miesto visuomenė - inteligentai, studentai, religinių bendruomenių atstovai, katechetai, nes tokio lygio ir turinio forumai labai retai pasiekia Kauną.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija