„Mažeikių nafta“ ir strateginė partnerystė su Lenkija

Sėkmingai pasibaigusį „Mažeikių naftos” pardavimo sandorį spaudos konferencijoje komentavo Tėvynės sąjungos pirmininkas, Seimo vicepirmininkas Andrius Kubilius. Džiaugdamasis „Mažeikių naftos” reikalų sėkme, A.Kubilius sveikino visus, kurie prie to prisidėjo. „Kaip paprastai, pergalės atveju tos sėkmės tėvų pasidaro labai daug, bet tai nėra blogai. Nori nenori tenka prisiminti praeitų metų pabaigą, kai man teko jaustis pakankamai vienišam bandant ginti lenkų galimybę įsigyti „Mažeikių naftą“ akcijas ir mano vieši pareiškimai ar klausimai Vyriausybės valandos metu to meto valdžios buvo sutinkami paniekinamomis replikomis lenkų atžvilgiu, vadinant juos vos ne sukčiais, nes jie, girdi, neturi naftos. Gerai, kas gerai baigiasi”, - sakė A.Kubilius. Publikuojame jo spaudos konferencijoje pirmadienį išsakytas mintis.

Kaip žinote, mums naftos reikalai rūpi ir dėl kai kurių istorinių aplinkybių, nes nuo 1999 metų pasirašytos sutarties su „Williams” kompanija buvome kaltinami visomis būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis, nors ir tuo metu tikėjome ir sakėme, kad valstybės rankose likusias akcijas, kartu su investuotoju sutvarkius įmonės veiklą, bus galima parduoti žymiai brangiau. Taip ir įvyko penktadienį – valstybė uždirbo beveik 3 mlrd. litų vien todėl, kad mes 1999 metais neišsigandome „Lukoil” propagandos, nepabėgome nuo atsakomybės ir nepardavėme akcijų jam. Penktadienio situaciją dar 1998 m. liepos 20 d. geriausiai numatė R.Valatka savo „Lietuvos ryto” straipsnyje „Sutartis su „Williams” nepaguos indėlininkų”. Po griežtos kritikos ministro V.Babiliaus rengiamoms sutartims su „Williams” kompanija R.Valatka parašė tokius žodžius: „Jei sutartis su „Williams” po 5 metų, tegu ir be konservatorių, Lietuvai padės brangiai parduoti jai likusias 57 proc. naftos įmonių akcijų, V.Babiliui ir G.Vagnoriui Mažeikių centre bus galima statyti paminklą. Taigi šiandien belieka klausti R.Valatkos, kada toks paminklas bus pradėtas statyti. Nes kitas paminklas, – visiems nuo pat 1999 metų netikėjusiems mūsų sprendimo teisingumu ir visai tuščiai ir todėl garsiai skambėjusiai propagandai, buvo pastatytas penktadienį, kai sutartis su „PKN Orlen“ buvo pasirašyta ir 3 mlrd. litų pasiekė Lietuvos iždą.

Daug gerų ir svarbių žodžių penktadienio proga buvo pasakyta apie Lietuvos ir Lenkijos strateginę partnerystę ir jos autorius, architektus bei kūrėjus. Visi yra nusipelnę pagyrimų. Stebiuosi savo žodžių, pasakytų pavasarinės Lietuvos-Lenkijos parlamentinės asamblėjos Varšuvoje metu, greitu ir efektyviu išsipildymu. Tuo metu abi šalis paraginau drąsiai kurti „Energetinę Žečpospolitą” kaip regiono energetinio saugumo garantą, ir tokios Žečpospolitos pagrindai buvo padėti penktadienį. Jeigu įvertintume ir tai, kad per paskutines savaites su Lenkija buvo sutarta ir dėl Ignalinos AE statybos, ir dėl elektros tilto tiesimo, tai belieka tik gėrėtis tokia sparčia pažanga ir su nuostaba savęs klausti – kas toliau? Į tai atsakymas yra vienas – dujos. Bendri projektai apsirūpinant dujomis. Vertinant vis grėsmingesnes prognozes, kad Rusija artimiausiu metu patirs milžinišką deficitą, tiekdama dujas. Skaitykite interviu su Alan Riley „Verslo žiniose” arba to paties autoriaus studiją „The Coming of Russian Gas Deficit: Consequences and Solutions” (CEPS policy brief, October 2006); Alanas Riley prognozuoja, kad 2010 metais Rusija patirs apie 120 milijardų kub. m dujų tiekimo deficitą; ir tai yra skaičiai, panašūs į tai, kiek Rusija šiandien tiekia Vakarų Europai (šitie skaičiai nesugalvoti, bet imami iš pačių Rusijos teikiamų studijų.) Lietuvos strateginės svarbos uždaviniu mums tampa neatidėliotini sprendimai dėl alternatyvaus apsirūpinimo dujomis. Čia strategiškai geresnio sprendimo už prisidėjimą prie Lenkijos planų statyti didelį LNG (suskystintų dujų terminalą) aš nematau.

Politinėje plotmėje taip pat turime įvardyti, kad strateginė partnerystė su Lenkija Lietuvai artimiausioje ateityje bus svarbiausia politinė dimensija, svarbesnė net ir už partnerystę su kitomis Baltijos valstybėmis. Kad tai sėkmingai realizuotume, Lietuva turi atsisakyti arba reikšmingai modifikuoti savo paskelbtą užsienio politikos doktriną, skelbiančią, kad užsienio politikoje svarbiausias Lietuvos tikslas yra būti regiono centru Lenkiją matant kaip periferiją Lietuvos centrui. Turime suvokti, kad Lenkija buvo, yra ir bus šio regiono centras, ir mes turime padėti jiems jausti atsakomybę už viso šio regiono energetinį, politinį bei kitokį saugumą. Konkurencija dėl centrizmo buvo, yra ir bus tuščias reikalas.

Parengta pagal Lietuvos ir užsienio agentūrų pranešimus

© 2007 „XXI amžius“