Nepriklausomybės pripažinimo atnaujinimas

Česlovas STANKEVIČIUS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras
, Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas

XX amžiuje Lietuvai du kartus pavyko atkovoti savo nepriklausomybę nuo ją pavergusios Rusijos imperijos, pasiekti, kad Rusija Nepriklausomą Lietuvos valstybę pripažintų, nustatyti su ja teisėtus ir teisinius savo santykius su šia valstybe. Pirmąjį kartą tai buvo padaryta 1920 m. liepos 12 d. sutartimi praėjus nuo nepriklausomybės paskelbimo 516 dienų. Antrąjį kartą – 1991 m. liepos 29 d. sutartimi praėjus nuo nepriklausomybės paskelbimo 506 dienoms. Abiem atvejais Lietuvai pavyko tai pasiekti pasinaudojant pačioje Rusijos imperijoje vykstančiais sisteminiais pokyčiais: pirmuoju atveju – Rusijos sovietinės imperijos epochos pradžioje, antruoju – jos pabaigoje. Čia apžvelgiu svarbiausius to 500 dienų kelio į 1940-aisiais SSRS įvykdytos okupacijos ir aneksijos nutraukto nepriklausomos Lietuvos valstybės pripažinimo atnaujinimą ir teisėtų santykių tarp Lietuvos ir Rusijos atkūrimo momentus bei priežastis, dėl ko gana ilgai užtruko „derybos dėl derybų” su SSRS.

Pasinaudodama dėl SSRS režimo liberalizavimo (pertvarkos) atsivėrusiomis galimybėmis, lietuvių tauta per savo demokratiškai išrinktus atstovus į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą 1990 m. kovo 11 d. Aktu atkūrė Lietuvos nepriklausomybę de jure. Priėmusi Nepriklausomybės Aktą Aukščiausioji Taryba kreipėsi į SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininką M.Gorbačiovą su oficialiu pasiūlymu „SSRS pradėti derybas dėl sureguliavimo visų klausimų, susijusių su įvykusiu nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimu.” SSRS valdžia į Lietuvos veiksmus reagavo ultimatumais ir karinės jėgos demonstravimu. Kai Lietuva nepriėmė SSRS prezidento M. Gorbačiovo ir ministro pirmininko N.Ryžkovo 1990 m. balandžio 14 d. ultimatumo per dvi savaites „atkurti padėtį iki 1990 m. kovo 10 d.”, SSRS valdžia nuo balandžio 18 dienos pradėjo vykdyti Lietuvos ekonominę blokadą.

Pirmąją blokados dieną, balandžio 18-ąją, Lietuvos Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas priėmė nutarimą, kuriame patvirtino savo ištikimybę Kovo 11-osios Aktui ir pasiūlė Sovietų Sąjungai su Lietuvos įgaliotąja delegacija pradėti politines konsultacijas dėl derybų. Šiame nutarime Lietuvos parlamentas sutiko konsultacijų tarp Lietuvos ir SSRS, jeigu jos prasidėtų, laikotarpiu iki 1990 m. gegužės 1 d. nepriimti naujų politinių įstatyminių aktų. Tačiau Kremlius vykdė blokadą ir laikėsi savo reikalavimo atšaukti Kovo 11-osios Aktą.

Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas ir Vokietijos kancleris Helmutas Kolis 1990 m. balandžio 26 d. bendru laišku, adresuotu Lietuvos vadovui Vytautui Landsbergiui, rekomendavo „tam tikram laikui sulaikyti parlamento priimto sprendimo poveikį”, kas esą palengvintų dialogo su Maskva pradžią. Kadangi laiške siūloma sulaikyti sprendimo poveikį, o ne patį „sprendimą” ir tai padaryti tokiu būdu, kad nenukentėtų paties „sprendimo” t.y. Kovo 11-osios Akto vertė, siūlymas buvo panašus į Aukščiausiosios Tarybos balandžio 18 dienos nutarimu deklaruotą sutikimą tam tikrą laikotarpį nepriimti naujų politinių įstatyminių aktų. Tačiau buvo ir svarbus skirtumas: dviejų valstybių vadovai siūlė “sustabdyti poveikį” kaip sąlygą dialogui pradėti, o Lietuva sutiko “sustabdyti poveikį” deryboms tarp dviejų valstybių prasidėjus.

1990 m. gegužės 16 d. Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės vardu V.Landsbergis ir K.Prunskienė pasirašė bendrą pareiškimą, kuriame sakoma, kad „Lietuva pasirengusi svarstyti klausimą paskelbti pereinamąjį laikotarpį, per kurį būtų visiškai įgyvendinta nepriklausomybė. Per šį laikotarpį yra būtinos Lietuvos valstybės nepriklausomybės ir vientisumo, jos teisėtos valdžios funkcionavimo garantijos”. Gegužės 17 dieną ministrė pirmininkė K.Prunskienė Maskvoje šį pareiškimą įteikė SSRS prezidentui M.Gorbačiovui ir ministrų tarybos pirmininkui N.Ryžkovui. Grįžusi iš Maskvos ji pranešė, kad pareiškimas M.Gorbačiovo netenkina ir jis reikalauja, jog būtų priimtas Aukščiausiosios Tarybos nutarimas sustabdyti Nepriklausomybės Akto galiojimą. Ministrė Pirmininkė M.Gorbačiovo poziciją įvertino kaip atsitraukimą nuo ankstesnio reikalavimo Aktą panaikinti.

Blokadai Lietuvą spaudžiant, Aukščiausioji Taryba, siekdama, kad Sovietų Sąjunga pradėtų derybas su Lietuva, 1990 m. gegužės 23 d. priėmė naują nutarimą. Jame sakoma: „Pristabdyti oficialių tarpvalstybinių derybų laikotarpiui tuos iš Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11-osios aktų kylančius jų realizavimo veiksmus ir sprendimus, kurie susiję su interesais, abiejų šalių apibrėžtais kaip derybų objektas”. Nutarimas turėjo įsigalioti tarpvalstybinėms deryboms prasidėjus. Lietuvos Vyriausybės atstovas Maskvoje E.Bičkauskas savo atmintinėje rašė, kad, įteikus šį nutarimą M.Gorbačiovui, pastarasis pareiškė, jog toks nutarimas jo netenkina, tačiau jis esą “iš esmės neprieštarauja Lietuvos išstojimui iš SSRS”, tik dėl to reikalingos derybos, kurioms pradėti būtina sąlyga – Kovo 11-osios Akto sustabdymas.

1990 m. birželio 12 d. Rusijos Federacijos liaudies deputatų suvažiavimas išrinko B.Jelciną Rusijos prezidentu ir priėmė Rusijos FSR (toliau - Rusijos Federacijos) Deklaraciją dėl valstybės suvereniteto.

1990 m. birželio 16 d. raštu ministrė pirmininkė K.Prunskienė Vyriausybės vardu pasiūlė Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai svarstyti tokį nutarimo projektą: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba derybų su Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga laikotarpiui skelbia laikiną moratoriumą 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktui „Dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomos valstybės atstatymo”. Parlamente buvo parengti alternatyvūs projekto variantai, numatantys moratoriumo taikymą tik iš Kovo 11-osios Akto kylantiems veiksmams, o jo įsigaliojimą - tik pasirašius tarpvalstybinių derybų protokolą.

1990 m. birželio 26 d. Kremliuje įvyko Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos vadovų susitikimas (susitikime dalyvavo Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Č.Stankevičius ir Lietuvos atstovas Maskvoje E.Bičkauskas). V.Landsbergis supažindino M.Gorbačiovą su rengiamo Lietuvos parlamento pareiškimo dėl SSRS reikalaujamo moratoriumo galimais variantais ir išdėstė Lietuvos poziciją. Jis, be kita ko, Gorbačiovui pasiūlė: „Jeigu mes verčiami priimti moratoriumą, tai ir SSRS galėtų ką nors sustabdyti, sakysime, 1940 metų SSRS nutarimą, besiremiantį vadinamojo Liaudies seimo „nutarimu”, kuris buvo akivaizdžiai neteisėtas. Tad ir atitinkamas SSRS aktas buvo neteisėtas. Jeigu SSRS dabar būtų sunku tą aktą pasmerkti ir paskelbti niekiniu, kaip kad buvo padaryta Molotovo - Ribentropo pakto atžvilgiu, tai pariteto pagrindais jį būtų galima pristabdyti”.

Susipažinęs su rengiamais Lietuvos pareiškimo variantais, M.Gorbačiovas juos įvertino kaip nepriimtinus. Jis reikalavo grįžti į kovo 10 dieną, pristabdyti Kovo 11-osios Aktą, bet ne jo pasekmes, kaip kad siūloma Lietuvos parengto projekto variantuose. “Tai atvers kelią viskam. Grįžimas į kovo 10 d. būtinas dviem trims mėnesiams, kol mes rasime sprendimą ir pasirinksime būsimus ryšius. Gali tai būti konfederaciniai ar asociacijos ryšiai, kurie nevaržys jūsų suvereniteto, išskyrus tai, ką jūs perduosite Sąjungai.(…) Kai tik procesas prasidės, visi apribojimai (t.y. blokada) bus atšaukti. Tačiau pirmiausia - moratoriumas ir grįžimas į kovo 10. (...) Dabar reikia nepraleisti progos, kad jūs galėtumėte pateikti savo variantą sustabdė, bet neatšaukė akto. Mes tiesiog darome manevrą”. V.Landsbergis atsakė, kad tautai grįžti į kovo 10-ąją neįmanoma ir Gorbačiovo reikalavimas mus stumia į aklavietę.

1990 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V.Landsbergis kartu su ministre pirmininke K.Prunskiene ir kitais Lietuvos atstovais susitiko su Sovietų Sąjungos prezidentu M.Gorbačiovu, Aukščiausiosios Tarybos pirmininku A.Lukjanovu, Ministrų Tarybos pirmininku N.Ryžkovu ir A.Jakovlevu. M.Gorbačiovas reikalavo kompromiso: iš Lietuvos pusės - Kovo 11-osios Akto pristabdymas, iš SSRS pusės - nereikalaujama Aktą atšaukti.

1990 m. birželio 29 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė pareiškimą, kuriame sakoma, kad Taryba „...siekdama tarpvalstybinių derybų su TSR Sąjunga, skelbia nuo tokių derybų pradžios 100 dienų moratoriumą Kovo 11 d. Aktui dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, tai yra sustabdo iš jo kylančius teisinius veiksmus. Lietuvos Respublikos –TSR Sąjungos derybų pradžia, jų tikslai ir sąlygos fiksuojami šalių įgaliotojų delegacijų specialiu protokolu”. Pareiškime taip pat sakoma, kad Taryba gali moratoriumą pratęsti arba atšaukti, o deryboms nutrūkus ar Tarybai negalint normaliai vykdyti valstybinės valdžios funkcijų, moratoriumas netenka galios.

Po 1990 m. birželio 29 d. pareiškimo paskelbimo, milžinišką žalą Lietuvai padariusią energetinę ir ekonominę blokadą 1990 m. liepos 2 d. SSRS nutraukė.

1990 m. liepos 5 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą dėl politinio ir teisinio pasirengimo tarpvalstybinėms deryboms su SSR Sąjunga ir pavedė V.Landsbergiui bei K.Prunskienei formuoti Lietuvos valstybinę derybų su SSRS delegaciją. Liepos 9 dieną SSRS prezidentas M.Gorbačiovas dekretu patvirtino SSRS delegaciją deryboms su Lietuva, kuri dekrete buvo tebevadinama “Litovskaja SSR”.

Ta pačią 1990 m. liepos 9 d. Rusijos vadovai - Rusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas B.Jelcinas ir ministras pirmininkas I.Silajevas bendru laišku taip pat pasiūlė Lietuvos vadovams paskirti įgaliotuosius atstovus ir pradėti rengti sutartį dėl santykių su Rusijos Federacija. Taigi Lietuvai atsivėrė paralelinių derybų dėl santykių su Maskva normalizavimo galimybė. Lietuva galėjo tikėtis, kad su savo suverenitetą deklaravusia Rusijos Federacija, kaip pagrindine numatomos naujos sąjungos nare, pavyks susitarti dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės pripažinimo, ir SSRS vyriausybė turės su tokiu faktu skaitytis.

Atsakydama į Rusijos Federacijos pasiūlymą pradėti derybas, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. liepos 19 d. priėmė nutarimą “Dėl Lietuvos Respublikos ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos derybų”, kuriuo patvirtino parlamentinę-vyriausybinę komisiją (pirmininku buvo patvirtintas Č.Stankevičius) konsultacijoms su Rusijos Federacija. Lietuvos Parlamentas pavedė komisijai suderinti derybų principus, objektus ir sąlygas.

1990 m. liepos 12 d., pažymėdama Lietuvos ir Rusijos 1920 m. Taikos sutarties septyniasdešimtmetį, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė kreipimąsi į SSRS Aukščiausiąją Tarybą, kuriuo pastarąją ragino „panaikinti neteisėtą 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS įstatymą dėl Lietuvos įjungimo į SSRS ir derybomis atkurti teisėtus tarpvalstybinius santykius, kurių pagrindus padėjo 1920 m. Taikos sutartis”.

Liepos 27 dieną Estijos, Latvijos ir Lietuvos vadovai A.Riutelis, A.Gorbunovas ir V.Landsbergis Latvijoje, Jūrmaloje, susitikę su Rusijos Federacijos prezidentu B.Jelcinu susitarė, kad su kiekviena iš Baltijos valstybių bus rengiamos dvišalės sutartys.

1990 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu Lietuvos parlamentas patvirtino „Derybų tarp Lietuvos Respublikos ir SSRS pagrindines nuostatas ir tikslus”. Lietuvos valstybės delegacija derybose turėjo remtis pagrindiniais teisės aktais: vasario 16 dienos Nepriklausomybės Aktu, 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartimi ir 1990 m. Kovo 11-osios Aktu ir nustatė derybų tikslą: „pasiekti visišką Lietuvos nepriklausomybę ir pakartotinį jos teisinį pripažinimą iš SSR Sąjungos pusės, nustatyti lygiateisius ir abipusiai naudingus Lietuvos ir SSR Sąjungos santykius, pasiekti dabartinių Lietuvos Respublikos sienų patvirtinimą”.

1990 m. rugpjūčio 21d. nutarimu Lietuvos Aukščiausioji Taryba patvirtino Lietuvos Respublikos valstybinę derybų su SSR Sąjunga delegaciją, vadovaujamą Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko V.Landsbergio (delegacijos nariais buvo patvirtinti: A.Abišala, P.Kūris, R.Ozolas, K.Prunskienė, A.Saudargas, Č.V.Stankevičius, E.Zingeris).

Derybos su SSRS prasidėjo tik 1990 m. spalio 2 d. Tą dieną Kremliuje įvyko pirmasis SSRS ir Lietuvos Respublikos atstovų susitikimas, skirtas parengiamiesiems derybų klausimams apsvarstyti. Spalio 2, 11, 18 ir 19 dienomis Maskvoje įvyko Lietuvos ir SSRS įgaliotų atstovų, darbo ir ekspertų grupių susitikimai. SSRS atstovai pareiškė, jog SSRS nepriimtina, kad Lietuva derybose dalyvautų kaip nepriklausoma valstybė, nes Lietuvos statusas esą turės paaiškėti tik po derybų.

1990 m. spalio 20 d. Kremliuje įvyko antrasis Lietuvos Respublikos valstybinės derybų su SSRS delegacijos ir SSRS derybų su Lietuva delegacijos konsultacinis susitikimas. Susitikimo metu SSRS delegacijai vadovaujantis ministras pirmininkas N.Ryžkovas sakė: “Jūs mūsų poziciją žinote: mes norime, kad jūs aktyviai dalyvautumėte sąjungos sutartyje. Jūs to nenorite. Dėl to ir vesime derybas. (...) Kodėl jūs norite iškart užsiduoti sąlygą – tik nepriklausomybė?”. Kai V.Landsbergis pasakė, kad mums suverenitetas reiškia nepriklausomybę ne kitos valstybės sudėtyje, N.Ryžkovas paklausė: „Ir konfederacija Jums taip pat būtų nepriimtina?”. Susitikimo metu tebuvo sutarta oficialias derybas pradėti lapkričio mėnesio pabaigoje, o dėl derybų pradžios protokolo toliau derėtis ekspertų lygiu.

Respublikos Aukščiausioji Taryba savo 1990 m. gruodžio 28 d. nutarime konstatavo, kad SSRS nesutinka pasirašyti Lietuvos reikalaujamo derybų pradžios protokolo. Todėl Taryba savo 1990 m. birželio 29 d. nutarimą dėl moratoriumo paskelbė netekusiu galios ir leido Lietuvos valstybinei derybų delegacijai pradėti tarpvalstybines derybas su SSRS nereikalaujant derybų pradžios protokolo pasirašymo. Taigi prievarta Lietuvai primesto, nors ir sąlyginio, įsipareigojimo dėl moratoriumo Lietuvai neteko vykdyti. Jis, nesukėlęs Lietuvai jokių pasekmių, neteko galios.

Nuo 1990 m. gruodžio mėnesio pradžios SSRS vadovybė derybines konsultacijas su Lietuva nutraukė. M.Gorbačiovas 1991 m. sausio 1 d. dar pasirašė SSRS prezidento įsaką, kuriuo patvirtino naują delegaciją, vadovaujamą Ministrų Tarybos pirmininko pirmojo pavaduotojo V.Dogužijevo. Toliau traktuodamas Lietuvą kaip jam pavaldžią SSRS respubliką, jis savo įsaku delegacijai pavedė “su Lietuvos SSR atstovais apsvarstyti politinių, socialinių ir ekonominių klausimų kompleksą”. Po mėnesio, vasario 5 dieną, savo įsaku jis „įsakė“ Lietuvos valdžios organams vykdyti SSRS referendumą dėl Sovietų Sąjungos išsaugojimo bei iš anksto „pripažino neteisėtu“ Lietuvos parlamento paskelbtą 1991 m. vasario 9 d. Lietuvos gyventojų plebiscitą „Dėl Lietuvos Valstybės ateities“.

1991 m. sausio 10 d. M.Gorbačiovas vėl pateikė Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai ultimatumą, reikalaudamas atšaukti pagrindinius Lietuvos nepriklausomybės dokumentus ir „neatidėliotinai atkurti visa apimtimi SSRS konstitucijos veikimą”. 1991 m. sausio 13 d. Sovietų Sąjunga įvykdė ginkluotą kruviną agresiją prieš Lietuvą, siekdama jėga nuversti jos piliečių demokratiškai išrinktą teisėtą valdžią. Rusijos Federacijos prezidentas B.Jelcinas jėgos panaudojimą prieš Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes ryžtingai pasmerkė. Atvykęs į Taliną jis pasirašė bendrą Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Rusijos Federacijos pareiškimą, kuriame sakoma, kad šalys pripažįsta viena kitos valstybinį suverenitetą.

1991 m. vasario 27 d. šio straipsnio autorius Maskvoje susitiko su SSRS delegacijos deryboms su Lietuva vadovu, SSRS ministro pirmininko pirmuoju pavaduotoju V.Dogužijevu, kuriam siūlė atnaujinti tarpvalstybines derybas ir kėlė klausimą, kad dar iki jų pradžios būtų grąžinti SSRS kariuomenės laikomi užgrobti pastatai. Į klausimą, ar derybų metu SSRS pusė planuoja svarstyti klausimus apie Lietuvos Respublikos pripažinimo atnaujinimą ir iki 1940 m. buvusių teisinių santykių su SSRS atnaujinimą, V.Dogužijevas atsakė, kad jo uždavinys esąs įtikinti Lietuvą neišeiti iš Sovietų Sąjungos. Jis sakė matąs trečiojo kelio galimybę, kai nauja Sąjungos sutartis bus galutinai suredaguota.

1991 m. balandžio 4 d. Maskvoje įvykusio oficialaus SSRS ir Lietuvos Respublikos delegacijų konsultacinio susitikimo metu pagaliau pavyko pasiekti tam tikros pažangos: abiejų valstybių delegacijų vadovų (V.Dogužijevo ir Č.Stankevičiaus) pasirašytame protokole buvo užfiksuoti sutarti būsimų derybų principai: realios šalių lygybės, pagarbos kiekvienos šalies suverenitetui ir visuotinai pripažintiems teisės principams. Protokolu pagaliau buvo nustatytas ir būsimų derybų tikslas – santykių sureguliavimas tarp Lietuvos Respublikos ir SSR Sąjungos. Tačiau iš SSRS pasiūlytos derybų problematikos buvo aišku, kad per derybas SSRS ir toliau spaus Lietuvą susitaikyti su tam tikru statusu SSRS sudėtyje, o Lietuvai nesutinkant - kels „išstojimo iš SSRS” sąlygas. Nors susitikimo metu buvo susitarta, kad parengiamąjį derybų darbą ekspertų grupės pradės dar balandį, tačiau Maskva derėtis neskubėjo.

1991 m. balandžio 20 d. Lietuvos vadovas V.Landsbergis pasiuntė SSRS prezidentui M.Gorbačiovui Memorandumą su istorinių faktų ir argumentų išdėstymu bei pasiūlymais derybomis atkurti tarptautine teise pagrįstus santykius tarp Lietuvos ir SSRS. 1991 m. birželio 4 d. Lietuvos parlamentas priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikai ir jos žmonėms 1940-1991 m. SSRS padarytos žalos”, kuriuo įpareigojo Lietuvos Vyriausybę paskaičiuoti žalos dydį ir pateikti jį derybų su SSRS delegacijai, kad ji derybose galėtų iškelti svarstyti žalos kompensavimo klausimą. Savo ruožtu SSRS prezidentas M.Gorbačiovas 1991 m. birželio 5 d. atsiuntė V.Landsbergiui adresuotą naujos Suverenių valstybių sąjungos sutarties projektą. Nenagrinėdami projekto turinio tik paminėsime, kad tarptautiniuose santykiuose naujoji SSRS turėjo veikti kaip suvereni valstybė ir senosios SSRS teisių bei pareigų perėmėja, išsaugoti SSRS vientisumą. Projektas numatė, kad naujosios SSRS santykiai su sutarties nepasirašiusiomis senosios SSRS respublikomis turi būti sureguliuoti „veikiančių SSRS įstatymų, tarpusavio įsipareigojimų ir susitarimų pagrindu”.

1990 metų rugpjūtį prasidėjus Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos deryboms Rusijos pusė pateikė joms savo parengtą sutarties su Lietuva projektą. Identiškus sutarčių projektus Rusija pateikė Latvijai ir Estijai. Pasiūlyto projekto preambulės tekstas Lietuvos netenkino. Lietuvai taip pat nebuvo priimtina ir iš Rusijos Federacijos deklaruoto statuso kylanti pirmojo straipsnio formuluotė, kuri skelbė, kad šalys „pripažįsta viena kitą suvereniomis valstybėms ir tarptautinės teisės subjektais, taip pat pripažįsta viena kitos teisę realizuoti savo suverenitetą bet kuriomis jų pasirinktomis formomis”. Lietuvos ir Rusijos derybos užtruko, nes tuo metu, esant skirtingam sutarties šalių statusui, buvo nelengva rasti abipusiai priimtiną simetrinę pripažinimo formuluotę, kuri nesulygintų Lietuvos Respublikos ir tuometinio Rusijos Federacijos statuso. Nelengva buvo pasiekti sutarimą ir dėl preambulės teksto, kad jame būtų įvertinta SSRS įvykdyta Lietuvos aneksija.

Išrinktas Rusijos Federacijos prezidentu B.Jelcinas 1991 m. liepos 10 d. davė Prezidento priesaiką ir pradėjo eiti pareigas. Tai sustiprino Rusijos vadovo pozicijas. Jo asmeninė pozityvi įtaka padėjo sėkmingai užbaigti derybas ir pasiekti susitarimą dėl nepriklausomos Lietuvos Respublikos pripažinimo ir Lietuvos bei Rusijos santykių pagrindų. 1991 m. liepos 29 d. Kremliuje sutartį pasirašė abiejų šalių vadovai V.Landsbergis ir B.Jelcinas.

Lietuvos ir Rusijos 1991 m. liepos 29 d. sutartį Lietuvos parlamentas ratifikavo 1991 m. rugpjūčio 19 d., t.y. tą dieną, kai SSRS radikalios imperinės jėgos Maskvoje mėgino įvykdyti perversmą. Rusijos Federacijos Aukščiausioji Taryba šią sutartį ratifikavo pusmečiu vėliau nei Lietuva -1992 m. sausio 17 d., kai Rusija jau buvo pasiskelbusi SSRS teisių ir pareigų tęsėja.

Rusijos prezidento Jelcino vadovaujamoms demokratinėms jėgoms 1991 metų rugpjūtį sužlugdžius komunistinį perversmą, tapo aišku, kad SSRS režimas praranda turėtą politinę kontrolę. 1991 m. rugsėjo 6 d. SSRS prezidento M.Gorbačiovo pirmininkaujama Valstybės Taryba priėmė nutarimą Nr.GS-1, kuris skelbė, kad, „atsižvelgdama į konkrečią istorinę ir politinę situaciją, buvusią prieš Lietuvos Respublikai įeinant į SSRS (sic!), Taryba nutaria pripažinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę“.

1991 m. spalio 9 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras A.Saudargas ir SSRS užsienio reikalų ministras, apsikeisdami asmeninėmis notomis, susitarė dėl apsikeitimo ambasadų lygmens diplomatinėmis atstovybėmis.

Čia pateikti faktai įrodo, kad SSRS vadovybė ir asmeniškai prezidentas M.Gorbačiovas nuo 1990 metų pavasario iki 1991 metų rudens visais įmanomais būdais siekė priversti Lietuvą sutikti derėtis kaip sovietinę respubliką su vadinamuoju „SSRS centru” dėl „suvereniteto SSRS sudėtyje”. Jei Lietuva būtų sutikusi su derybomis dėl tokio tikslo, kuris ignoravo 1990 m. kovo 11 d. atkurtos nepriklausomos valstybės statusą, tokios derybos nebūtų vedusios niekur kitur, o tik į neteisėto prievartinio inkorporavimo į SSRS 1940 metais pakeitimą sutartiniu inkorporavimu 1991 metais. Norėdama apsisaugoti nuo tokios perspektyvos, „derybose dėl derybų” Lietuva siekė pirmiausia susitarti dėl derybų pradžios protokolo, kuris atspindėtų nepriklausomą Lietuvos valstybės statusą ir tarpvalstybinį būsimų derybų tarp dviejų lygiateisių valstybių pobūdį. Kitaip tariant, Lietuva nesutiko, kad jos nepriklausomybė būtų paversta derybų objektu.

Tuo tarpu demokratinėmis jėgomis besiremiantis Rusijos Federacijos prezidentas B.Jelcinas ir jo sudaryta Rusijos vyriausybė paskelbtąją Lietuvos valstybės nepriklausomybę pripažino, gerbė ir jokio spaudimo Lietuvai dėl susisaistymo su SSRS nedarė (tenka apgailestauti, kad to Lietuva dar nėra tinkamai oficialiai įvertinusi). Taigi 1991 m. liepos 29 d. sutartimi Rusijos Federacija, be išlygų, oficialiai pripažino nepriklausomą Lietuvos Respubliką ir pasisakė už SSRS įvykdytos Lietuvos okupacijos ir aneksijos pasekmių pašalinimą. Tad prieš penkiolika metų buvo atkurti Lietuvos ir Rusijos valstybių normalių santykių pagrindai.

Pranešimas skaitytas lapkričio 24-ąją Seime vykusioje konferencijoje „1991ųjų sausis – rugsėjis: nuo SSRS agresijos iki tarptautinio pripažinimo“ (spausdinamas sutrumpintai).

© 2007 „XXI amžius“