Savilaida skleidė laisvės idėjas

Benjaminas ŽULYS

Pasipriešinimas sovietinei cenzūrai

Į XXI amžių atėjusi Lietuva gyvena nepriklausomybės sąlygomis. Nekalbant apie šių dienų aplinkybes, kai kuriuos ypatumus, dera prisiminti, kokiais keliais mūsų tauta, jos patriotai praėjusiame amžiuje ėjo į laisvės horizontus.

Vienas tokių kelių buvo spausdintas patriotinis žodis, paveikęs ne vieną lietuvio šeimą, užsienio lietuvius, visą demokratiškai nusiteikusią visuomenę. Šiame kelyje sovietinės okupacijos metą mes nebuvome vieni ir vieniši. Savosios laisvės iš sovietinio režimo siekė ir kitų Vidurio Rytų Europos šalių patriotinės jėgos, tam pasitelkdamos ir rašytinį, spausdintą žodį. Ypač tai reiškėsi Lenkijoje, buvusioje Rytų Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje. Tas viešas žodis buvo savilaida, tai yra nelegali komunistinės valdžios nesankcionuota spauda.

Jos apraiškos, gyvavimo, platinimo formos plačiai nušviečiamos Vilmos Vasiliauskaitės knygoje „Lietuvos ir Vidurio Rytų Europos šalių periodinė savilaida. 1972-1989“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2006). Kaip rašo autorė, „Leidinyje nagrinėjama... jos atsiradimo priežastys ir aplinkybės, lėmusios tam tikrų savilaidos krypčių susiformavimą atskirose šalyse. Daugiausia dėmesio skiriama leidinių turinio ir juose keliamų idėjų analizei, apžvelgiamas pogrindžio leidybinės veiklos pobūdis, periodinės savilaidos išlikimo ir sklaidos galimybės, leidėjų ryšiai su Vakarų valstybėmis“.

Galima pasakyti, kad Lietuvoje ne itin dažnai vartojama savilaidos sąvoka, daug kam ji nežinoma. Tai yra vertinys iš rusų kalbos žodžio samizdatas („samizdat“), kurio autoriumi laikomas Maskvos poetas Nikolajus Glazkovas. Vėliau šį terminą išpopuliarino apie Aleksandrą Ginzburgą bei Jurijų Galanskovą susibūrusi leningradiečių grupė. Po kurio laiko ši sąvoka imta taikyti visiems Sovietų Sąjungoje necenzūruotiems, asmeninėmis pastangomis suredaguotiems ir išleistiems įvairaus pobūdžio leidiniams. Savilaida – tai opozicinė, disidentinė spauda, alternatyvioji, paralelinė, kita literatūra, kritika.

Lietuvos pogrindžio leidinių originalai daugiausia saugomi buvusių pogrindžio spaudos leidėjų ir platintojų asmeniniuose archyvuose, muziejuose, valstybiniuose archyvuose, bibliotekų skyriuose. Jų esama Gintauto Iešmanto, Vytauto Skuodžio, Antano Terlecko globoje, Lietuvos ypatingajame archyve, Lietuvos genocido aukų muziejuje, kitur. V.Vasiliauskaitės asmeniniame archyve yra Vaclovo Aliulio, Jono Borutos, Birutės Burauskaitės, V.Skuodžio, Elenos Šuliauskaitės, Sigito Tamkevičiaus, A.Terlecko prisiminimų. Šie ir kiti šaltiniai byloja, kad sovietmečiu lietuvių patriotinės jėgos nesitaikė su okupacija, Bažnyčios persekiojimu, spaudos, radijo, kita cenzūra. Beje, atkurtos nepriklausomybės metais leidžiamoje Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, trečiame tome, rašoma, kad sovietmečiu, 1940 metais, Lietuvoje buvo įsteigtas, o 1944 metais atkurtas cenzūros centras Glavlitas, tiesiogiai priklausęs Maskvai. Jis kontroliavo ne vien laikraščių, knygų leidybą, bet ir jų prekybą, taip pat – radiją, kiną, muziejus, spektaklius, viešas parodas, net privatų susirašinėjimą. Pavyzdžiui, vien per 1944-1956 metų laikotarpį Lietuvoje buvo konfiskuota daugiau nei 7 mln. 300 tūkst. egzempliorių įvairių leidinių. 1990 metais Lietuvoje cenzūra buvo panaikinta, Lietuvos Konstitucija uždraudė masinės informacijos cenzūrą. O sovietmečiu veikė ne vien cenzūra, bet ir vyko persekiojimai, represijos už patriotinės spaudos leidimą bei platinimą. Bet tai nesustabdė patriotinių jėgų pasipriešinimo, nors už tai ne vienam lietuviui teko paragauti kalėjimo, tremties duonos ir druskos. Minėtoji knyga autorės V.Vasiliauskaitės dėka ir atsigręžia į tuos periodinės savilaidos spaudos laikus.

Autorė argumentuotai teigia, kad jos atsiradimas buvo glaudžiai susijęs su cenzūros egzistavimu, tai buvęs pasipriešinimo rezultatas.

Bene švelniausia padėtis dar pokariu buvo Vengrijoje. Ten cenzūra buvo panaikinta dar 1948 metais ir net po 1956-ųjų revoliucijos cenzūra oficialiai nebuvo įvesta. Autoriai ir leidėjai turėję patys apibrėžti savo ribas. Buvo galimybė išreikšti disidentines idėjas kai kuriuose oficialiuose periodiniuose leidiniuose, ypač provincijose ar skirtuose nedidelei mokslininkų auditorijai. Tiesa, šioje šalyje galėjo būti išsakytas kritinis požiūris, jai nekeliamas pačios socialistinės sistemos teisėtumo ir teisingumo klausimas. Tai buvusi savotiška paraopozicija, pasitenkinusi pusiauautonomine padėtimi. Tai stiprino vadinamojo „vidinio cenzoriaus“ savybę. Kaip tik, priešingai nei Vengrijoje, vidinio cenzoriaus egzistavimas buvo viena iš priežasčių, nulėmusių literatūrinių pogrindžio žurnalų „Pastogė“, „Nemuno vaga“ atsiradimą Lietuvoje. Viename „Pastogės“ straipsnyje rašoma, kad būti laisvam kūryboje tai ne tik mesti iššūkį išorinei cenzūrai, bet visų svarbiausia nugalėti klastingiausią priešą – vidinį cenzorių, daugeliui mūsų jau įdiegtą, kontroliuojantį kūrinio gimimą dar pasąmonėje.

Anot žymaus publicisto, tapusio priverstiniu išeiviu,Tomo Venclovos, savilaida yra vienintelis teisingas ir produktyvus sprendimas esant totalitarinei cenzūrai. O vengrų disidento G.Konrado nuomone, cenzūra esanti tol, kol mes jos bijome. Cenzūros ignoravimas esąs veiksmingiausias jos priešnuodis, o išraiškingiausia jo forma yra savilaida.

Alternatyvių objektyvios informacijos šaltinių paieška paskatino savilaidos, kaip atsvaros sovietinei propagandai, susiformavimą. Knygoje autorė rašo, kad puikus pavyzdys buvo Lietuvos visuomeninis politinis pogrindžio žurnalas „Lietuvos aidai“. Jame pabrėžiama, kad sovietinė spauda ilgai melavo ir apgaudinėjo tautą. Žurnalo atsiradimo priežastys ir svarbiausias tikslas – vykdyti sąžinės įpareigojimą: suvokti tiesą ir rašyti tiesą. Tai ir buvo daroma. Tautinis žurnalas „Aušra“ taip pat pabrėžė oficialiosios spaudos polinkį nutylėti tamsiąsias gyvenimo puses. „Aušros“ leidėjų teigimu, „mūsų (sovietmečio – B.Ž.) mokyklose mažai vietos skiriama senovės Lietuvos istorijai...“ (O ar labai kas mokyklose pasikeitė šiomis dienomis? – B.Ž.)

„LKB kronika“, „Aušra“, „Rūpintojėlis“

Ženklus įvykis savilaidoje buvo „LKB kronikos“ („Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“) atsiradimas 1972 metais. Jos tikslas – skelbti tikslius ir patikrintus faktus apie Bažnyčios padėtį bei tikinčiųjų persekiojimus Lietuvoje. Tai nemaža dalimi lėmė necenzūruotos informacijos paklausą Lietuvos ir Vakarų valstybėse. (Pogrindinėje „Kronikos“ leidyboje dalyvavo ir kai kurie dabartinio „XXI amžiaus“ laikraščio redakcijos darbuotojai, bendradarbiai, skaitytojai ir platintojai – B.Ž.)

„LKB kronikos“ leidėjų iniciatyva 1975 metais buvo atgaivintas carinės priespaudos laikų tautinis pogrindžio žurnalas „Aušra“. Kaip tik „Kronika“ turėjo sukaupusi nemažai rašinių tautinėmis, patriotinėmis, kultūros, literatūros, visuomeninio gyvenimo temomis, kurie nelabai tiko „Kronikai“ – jie tapo „Aušros“ leidybos pamatu. Tad tautinės krypties periodinės pogrindžio spaudos užuomazgos glūdi katalikiškoje savilaidoje, teigia knygos autorė.

Tiesa, reikia priminti, kad dar 1956 metais LKP CK davė leidimą 2000 egzempliorių tiražu spausdinti katalikišką žurnalą. Tačiau vyskupo Kazimiero Paltaroko sušaukta redkolegija atsisakė žurnalą leisti. Pagrįstai nuogąstauta, kad sovietų valdžia leidinį pavers prosovietinių straipsnių ir propagandos rinkiniu. Panašiai žlugo ir 1979 metais vyskupų ir vyskupijų valdytojų iniciatyva leisti iliustruotą religinį žurnalą. Netrukus buvo įsitikinta, kad tai būtų buvęs tik propagandinis burbulas pasauliui.

Sovietinės valdžios represinė politika prieš Katalikų Bažnyčią, bažnyčių uždarymas, Kauno kunigų seminarijos studentų skaičiaus ribojimas, kunigų pastoracinės veiklos varžymas, tuometinei valdžiai parankių kunigų skyrimas į reikiamas vietas, tikinčiųjų diskriminavimas ir ateizmo brukimas lėmė, kad susiformavo stipri, gerai organizuota pogrindinės Bažnyčios ir religinio pasipriešinimo kryptis. O viena svarbiausių šio pasipriešinimo išraiškų ir buvo pogrindinė periodinė katalikiškoji spauda.

1980-1981 metais sovietinės Lietuvos saugumo organų suaktyvintos represijos, teismai nutraukė kai kurių pogrindžio leidinių gyvavimą, apsunkino naujų leidinių pasirodymą. Tuo metu tvirčiau laikėsi katalikiškos krypties leidiniai „LKB kronika“, „Rūpintojėlis“, „Tiesos kelias“.

Čekoslovakijoje pirmieji savilaidiniai žurnalai pasirodė praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio antroje pusėje. Tai – „Pokalbiai 36“, „Švilpikas“, „Kibirkštis“. Tačiau oficialia periodinės savilaidos pradžia šioje šalyje laikomi 1973 metai, kai pasirodė Slovakijos pogrindinis žurnalas „Orientacija“. Jis iš pradžių buvo skirtas dvasininkijai, vėliau – patikimiems katalikams pasauliečiams, leidinio platintojams. Tai paskatino kitų leidinių atsiradimą šalyje.

Knygoje nagrinėjama periodinė savilaida ir Lenkijoje, Rytų Vokietijoje, Vengrijoje. Čekijoje periodinės savilaidos formavimasis siejamas su politiniais ir visuomeniniais įvykiais po 1968 metų Prahos įvykių. 1972-aisiais įsteigti pirmieji nepriklausomi leidybos namai „Biblioteka po užraktu“. Kiek vėliau susiformavo judėjimas už žmogaus teises. Slovakijoje periodine savilaida ėmė gyvuoti 1973 metais, o suaktyvėjo 1983-1988 metais, plėtėsi tikinčiųjų teisių gynimas. Lenkijoje periodinei savilaidai daugiausia įtakos turėjo organizuotas darbininkų judėjimas ir visuomeninių opozicinių organizacijų veikla. Rytų Vokietijoje ir Vengrijoje periodinė savilaida ėmė vystytis kiek vėliau.

Žinojo ir Vakarai

Daug reikšmės pogrindinei savilaidai turėjo materialinė bazė spaudos leidiniams spausdinti ir dauginti. Nuo to priklausė leidinių techninė kokybė, egzempliorių kiekis, paplitimo šalies viduje ir už jos ribų galimybės. Kaip pastebi knygos autorė, šiuo atžvilgiu geriausia padėtis buvo Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje, kur, nors ir sudėtingomis komunistinio režimo sąlygomis, susiformavo nepriklausomų leidyklų tinklas.

Lietuvoje, prieš atsirandant periodinei katalikiškajai savilaidai, jau gyvavo neperiodinės religinės literatūros leidimo ir dauginimo vietos. Iki 1973 metų pogrindžio spaustuvių bei religinės literatūros dauginimo tinklas buvo išsiplėtęs po visą Lietuvą. Tokių vietų būta Vilniuje, Kaune, Kauno, Kaišiadorių rajonuose. Sumanūs žmonės ( J.Stašaitis, S.Girčius, P.Petronis) netgi patys pasidarė brėžinius, pasidirbdino namudines linotipines stakles, įkūrė pogrindines spaustuves. Be to, viena pagrindinių spaudos dauginimo technika buvo spausdinimo mašinėlė. Ja vienu metu per kalkę buvo išspausdinami 3-8 lapai. Tai kenkė leidinių kokybei, bet tai buvo vienintelė išeitis neturint galimybės leidinius padauginti elektrografiniu būdu.

Kaip teigė pirmasis „LKB kronikos“ redaktorius arkivyskupas S.Tamkevičius, pirmieji šio leidinio numeriai buvo dauginami Kaune, Kalniečių g. 113, aparatu ERA. Po 1974 metų gruodį įvykusių „Kronikos“ daugintojų P.Plumpos, P.Petronio, V.Jaugelio ir J.Stašaičio teismų Vytautas Vaičiūnas sumontavo naują kopijavimo aparatą, kuriuo buvo dauginami vėlesni „Kronikos“ numeriai.

Knygoje „Lietuvos ir Vidurio Rytų Europos šalių periodinė savilaida“ rašoma ir apie tai, koks svarbus pogrindžio spaudos leidėjų tikslas buvo perduoti leidinius anapus „geležinės uždangos“. Slaptais kanalais gautų pogrindžio leidinių informacija buvo skelbiama „Amerikos balso“, Vatikano, „Laisvosios Europos“ bei kitų radijo stočių Lietuvai ir Vidurio Rytų valstybėms skirtose laidose. Kun. Robertas Grigas yra sakęs, kad Vakarų radijas buvo „garsioji rezistencija“, kuri pogrindžio leidinių poveikį sustiprindavo dešimteriopai. Be to, į Vakarus patekę Lietuvos ir Vidurio Rytų Europos pogrindžio leidiniai buvo perspausdinami ir išleidžiami modernia technika, verčiama į kitas kalbas. Kai kurie straipsniai, ištraukos buvo skelbiamos oficialioje Vakarų bei išeivijos spaudoje, naudojamos moksliniuose darbuose ir kt. Pirmieji „LKB kronikos“ numeriai buvo leidžiami ir platinami Amerikoje, Kanadoje, Australijoje.

Dešimtys leidinių

Knygoje pateikiami tikslūs ar apytiksliai duomenys apie pogrindinius leidinius. Lietuvoje net vienuolika leidinių sudarė katalikiškoji spauda. Tai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, ėjusi 1972-1989 metais , „Dievas ir Tėvynė“ (1976-1981), „Tiesos kelias“ (1977-1987), „Rūpintojėlis“ (1977-1990) ir kt. Tautinės periodinės savilaidos leidiniai buvo „Aušra“ (1975-1988), „Laisvės šauklys“ (1976) ir kt. Dar gyvavo liberalioji ir visuomeninė politinė, literatūrinė-kultūrinė periodinė savilaida. Iš viso ilgiau ar trumpiau ėjo 22 leidiniai.

Įvairuoja ir Rytų Europos šalių periodinė savilaida. Pagal knygos autorės surinktus duomenis, Čekijoje ėjo 28 įvairios krypties leidiniai – „Literatūra“, „Katalikų religija“, „Istorija“ ir kt. Slovakijoje – „Emanuelis“, „Religija ir dabartis“ ir kiti, iš viso 20 leidinių. Pateikta ir Lenkijos periodinė savilaida.

© 2007 „XXI amžius“