Emigracija dėl sugrįžimo?

Mindaugas GRIŠKEVIČIUS

Apie emigraciją Lietuvoje pastaruoju metu kalbama itin dažnai. Apie jau įvykusius bei dar besirengiančius svetur vykti lietuvius nuolat užsimenama masinės informacijos priemonėse, Vyriausybės lygiu kuriamos įvairios komisijos „kovai“ su emigracija ir viešųjų diskusijų pagrindu svarstoma, kaip toliau kovoti su proto bei darbo jėgos nutekėjimo pasekmėmis. Stebėdamas Lietuvoje vykstantį emigracijos procesą, jį gali vertinti tik neigiamai. Spaudoje ir televizijoje kuriamas neigiamas išvykstančio lietuvio įvaizdis: toks tautietis mažų mažiausiai laikomas pasaulio perėjūnu, valkata arba, šovinistinėmis kategorijomis apibūdinant, tėvynės išdaviku. Tolerancijos išvykstančiųjų atžvilgiu stoką itin dažnai išduoda anoniminiai interneto diskusijų dalyviai. Bet kad ir kokie yra subjektyvūs vertinimai ir statistiniai išvykstančiųjų duomenys, žmonės kaip važiavo, taip ir važiuos. Viena vertus, tai egzistencinis išvykstančiųjų pasirinkimas, kita vertus, bet kokie juridiniai draudimai laisvai migruoti jau prieštarautų Europos bendrijų teisei bei pačiai Europos Sąjungos idėjai.

Vienas jaunas mokslininkas, po aštuonerių gyvenimo užjūriuose metų grįžęs į Lietuvą, vieną savo straipsnių pavadino itin taikliai – „Ogi kodėl verta grįžti į Lietuvą?“ Surizikuosiu būti nepopuliarus ir pabandysiu įvardyti teigiamus laikinos emigracijos padarinius tautai ir atskiriems piliečiams.

Veikiausiai tik naivuoliai gali manyti, kad didžioji dalis išvykstančiųjų iš Lietuvos gali vadovautis kitokiais, ne vien tik ekonominiais motyvais. Šalis, kuriai britų savaitinio žurnalo „The Economist“ priedas „Pasaulis 2007-aisiais“ („The World in 2007“) ir toliau prognozuoja vieną sparčiausių Europoje Bendrojo vidaus produkto augimą (7 proc.), jau artimiausioje ateityje privalės pažaboti aukštą infliaciją ir korupciją, užtikrinti daug greitesnį atlyginimų augimą savo piliečiams tam, kad šie masiškai nevyktų dirbti ir gyventi į kitas ES šalis. Juk tokiai mažai valstybei kaip Lietuvai yra didelis nuostolis kasmet netekti tūkstančių išsilavinusių ir gabių jaunuolių; emigracija jau įgijo tokį pagreitį, kad „protų nutekėjimas“ įvardijamas kaip viena rimčiausių grėsmių nacionaliniam šalies saugumui. Bet argi jaunas, ką tik universitete parengtas gydytojas gali būti laimingas gaudamas mažą atlyginimą bei dirbdamas skurdžiomis darbo sąlygomis savoje šalyje, jeigu jam atsiveria dešimtys, o gal net šimtai profesinių galimybių būti materialiai bei moraliai įvertintam Vakaruose? Argi nėra pasityčiojimas, kad pedagogai, akademinė šviesuomenė ir gydytojai Lietuvoje tapo nesibaigiančių reformų įkaitais, žymūs profesoriai humanitarai desperatiškai viešai skelbia apie artėjančią aukštojo mokslo griūtį, o ir pati nelanksti hierarchinė akademinė struktūra stumte stumia jaunus ir gabius mokslininkus save išbandyti svetur.

Ir argi ne paradoksas, kai užsienyje netgi didelių mokslų nebaigęs tautietis, gebantis komunikuoti užsienio kalba, už nekvalifikuotą, bet legaliai dirbamą darbą gaunantis Vakarų šalies nacionalinį minimumą, dažnai gali sau leisti daugiau nei tėvynėje: išsinuomoti padorų būstą, aprūpinti Lietuvoje esančią ar greta besiglaudžiančią savo šeimą, keliauti ir suvokti, kad gyvenimas nėra vien tik „nuo atlyginimo iki atlyginimo“. Juk apsukrūs ir darbo nebijantys lietuviai sugeba įpirkti nekilnojamąjį turtą Lietuvoje arba užsienyje, planuoti savo ateitį ir nebijoti, kad jų darbas priklauso vien tik nuo viršininko ar viršininkės nuotaikos.

Negalima nepaminėti ir moralinio faktoriaus, darbinės aplinkos kolektyvuose – juk toli gražu ne vienas jaunas žmogus Lietuvoje karjerą pradeda kaip samdomas darbuotojas, o ne kaip viršininkas ar firmos savininkas. Su darbais kaip su pirmąja meile – argi bent truputį sveikos nuovokos nepraradęs jaunas žmogus bus laimingas dirbdamas tokiam „šauniam“ dienraščio redaktoriui, kuris dėl savo švaistūniškumo ir neūkiškumo nustekena garsų leidinį iki bankroto ribos, mėnesiais nemoka atlyginimų kūrybiniams darbuotojams, o pats tuo metu rengia savo kūrybos pristatymo kurorte vakarą ir… važiuoja atostogauti į Egiptą? Tad iš kieno pinigų tokia didelė „aistra kelionėms“? Ką apie valstybinę tarnybą manys jaunas žmogus, dirbęs vienos tokios įstaigos administracijoje, kuriai iškrypėliškais metodais vadovavusi viršininkė lyg bulius užbaubdavo, kad visiems įstaigos darbuotojams vyrams reikia… „nutraukti kiaušinius“? Juokai juokais, tačiau taip ugdomi mankurtai – ne vienas susitaiko su esama padėtimi žinodamas, kad darbų Lietuvoje nėra gausybė, atlyginimai nedideli, senoji nomenklatūrininkų oligarchija susaistyta konjunktūriniais galios ryšiais ir t.t. Iš čia tas vergiškas nuolankumas – iš bejėgiškumo ir negalėjimo keistis. O gal tiesiog kartais jauno žmogaus nenorėjimo keistis?

Suprantama, kas nenorėjo ar nenori maudytis neretai pasitaikančiame absurdo katile – paprasčiausiai nusiperka vienpusį lėktuvo bilietą ir neribotam laikui išvyksta į anglijas, airijas, ispanijas ir švedijas. Arba amerikas. Ir tai nėra labai blogai – jau vien todėl, kad tai drąsus poelgis ir kiekvieno teisė rinktis. Toli gražu ne kiekvienas nori, gali ir siekia save išbandyti kitoje aplinkoje, kultūroje bei erdvėje. Ir netgi statistiškai grėslūs emigracijos skaičiai iš tiesų nėra tragedija. Kodėl?

Juk ne kiekvienas ryžtasi savojo identiteto apibrėžčių paieškoms, nežinomybei, savarankiškumo pamokoms ir asmeninės ateities projekcijoms. Juk tūkstančiai tų pačių britų kasmet emigruoja ar siekia emigranto statuso, legaliai Jungtinėje Karalystėje veikiančios advokatų kontoros jiems padeda „persikelti“ gyventi į Kanadą, Australiją, Naująją Zelandiją arba JAV. Ir britų spauda toli gražu nekuria visuomenėje įvaizdžio, kad išvykstantieji – tai tėvynes išdavikai, prarastoji karta ar klajojantys nomadai. Tiesiog Smitų šeima iš Edinburgo, šiuo metu gyvenanti Adelaidėje. Arba graži Veterhilų šeimyna iš Londono apylinkių, mėnesio pradžioje išvykstanti gyventi į Vankuverį. Tokio pobūdžio antraštės nestebina ir nešokiruoja anglų. Tiesiog jie supranta, kad jų tautietis, išvykęs svetur, ir toliau save suvoks kaip anglas, gyvens pagal angliško genotipo dėsnius, puoselės angliškas tradicijas.

Ar galima pasaulio perėjūnu vadinti jauną lietuvį, po poros metų baigsiantį Harvardo verslo mokyklą bei galbūt dirbsiantį garsiausiuose pasaulio investiciniuose bankuose ir taip garsinsiantį Lietuvos vardą? Argi ne pats geriausias lietuviškumo įrodymas ir pripažinimas yra tas, kai Jungtinės Karalystės universitetų bei koledžų priėmimo tarnyba būsimus Anglijos universitetų studentus iš Lietuvos bei kitų pokomunistinių šalių laiko pačiais kvalifikuočiausiais per visą studentų priėmimo istoriją! Ir pagaliau praėjusių metų pabaigoje Anglijos dienraščiuose nuskambėjusi istorija apie jauną lietuvį gydytoją, atsisakiusį dirbti anglų Nacionalinėje sveikatos tarnyboje dėl jo kvalifikaciją neatitinkančio atlyginimo bei prastų darbo sąlygų – argi tai ne priminimas mums visiems, kad kovoti už save reikia visur, ir pilietiškumas prasideda nuo savojo intereso teisingo suvokimo.

Lietuva niekuomet nebus itin įtakinga ir aktyvi globalinių santykių dalyvė – vargu ar diskusijos dėl klimato globalinio atšilimo, alternatyvios energijos sukūrimo ir panaudojimo ar augančio Kinijos bei Indijos ekonominio konkurencingumo eiliniams tautiečiams kada nors masiškai taps įdomios ir vers juos konceptualizuotis. Ir gerai – palikime koncepcijas ir teorijas mokslininkams, inteligentijai ar šiaip sąmoningiems piliečiams. Juk statistinio žmogaus būtis – gyvenimas čia ir dabar. Esame pernelyg maža ir dideliais resursais nedisponuojanti šalis. Lietuvis niekada negalės pasijusti itin reikšmingas Vakarų pasaulyje vien todėl, kad Vakarų visuomenėje daugybė interesų grupių, išskaidytų ekonominių ir politinių centrų sistema beveik nepalieka alternatyvos vartojimui bei kritiniam mąstymui. Pagaliau ir kompetentingas savos profesinės srities specialistas lietuvis užsienyje sutiks tūkstančius jo lygio kolegų, kovojančių už savo įtaką ir karjerą ne mažiau, negu tai daroma Lietuvoje.

Ir vis dėlto gyvenimas Vakaruose dažnam iš mūsų – puikios gyvenimo pamokos, kurias būtina taikyti tėvynėje. Kai vienam anglui „be pykčio“ pasiguodžiau apie jau penkiolika metų Lietuvą stekenančią valdžios poniją, išgirdau angliškai racionalų atsakymą: tai vykite tuos dykūnus lauk! Gal prieš gerą dešimtmetį intelektualų sluoksniuose būdavo kalbama apie ryškų racionalios Lietuvos ateities vizijos trūkumą, užtat šiandien jau pastebima nemažai viltį teikiančių ženklų. Visuomenė darosi sąmoningesnė, žymūs intelektualai, gabūs jauni akademikai ir šiaip savajam kraštui neabejingi piliečiai vis labiau įsitraukia į kovą su moraliniu absurdu ir paralyžiumi. Juk trivialus posakis „blogis kyla dėl gerų (sąmoningų) žmonių neveiklumo“ Lietuvos atžvilgiu yra visiškai teisingas. Prekybos centrų gausa, vartotojo krepšelio augimas ir augančios algos toli gražu nėra savaiminis gėris – Lietuvai Europoje būtinas dvasinis atgimimas. Pati didžiausia lietuviškosios egzistencijos užduotis – išsivaduoti iš „kalėjimo moralės“ gniaužtų, kurią taikliai yra diagnozavęs Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Ir kas paprieštaraus, kad sociologijos klasikas Maksas Vėberis, įrodinėjęs tiesioginį ryšį tarp protestantizmo ir ekonominės plėtros, buvo visiškai teisus? Katalikiškos Airijos Respublikos ekonominis fenomenas buvo pirma išimtis, paneigusi vėberišką tvarką. Galbūt Lietuva taps antrąja išimtimi, „Baltuoju tigru“? Tuomet tai būtų naujo dėsnio pradžia...

Wakefield, Didžioji Britanija

© 2006 „XXI amžius“