Grįžkit į tėvynę, grįžkit pas savus!

Algimantas ZOLUBAS

Leiskit į Tėvynę, leiskit pas savus,

Ten pradžiugs krūtinė, atgaivins jausmus.

Svetima padangė nemaloni, ne;

Tėviškėlę brangią vis regiu sapne.

Taip dainavo tremtiniai, kai kelias į Tėvynę buvo užtvertas, o ji pati pavergta. Dabar ir keliai atverti, ir Tėvynė laisva. Tačiau...

Po nepriklausomybės atkūrimo, be negausių išvykstančių iš Lietuvos kitataučių, iš Lietuvos į užsienius, daugiausia į Vakarus, išvyko daugybė lietuvių. Išvykusiųjų skaičius nėra užfiksuotas, tačiau spėjama, kad jis artėja prie pusės milijono. Išvykimo motyvai įvairūs, bet dažniausiai vardijami bėgimas nuo nedarbo, nuo socialinio saugumo stokos, siekimas kokybiškesnio išsilavinimo, uždarbio verslo startui ar kitokiam tikslui.

Pažymėtina, kad išvykusieji nėra degradavę ar fiziškai paliegę piliečiai. Daugelis jų turi specialųjį ar aukštąjį išsilavinimą, savo srityje yra sukaupę patirties, pasiekę nemažų laimėjimų. Ir negalima tų emigrantų kategoriškai kaltinti savo tautos ir jos valstybės išdavyste, patriotizmo stoka. Žinoma, savai valstybei emigrantai daro akivaizdžią skriaudą, tačiau tai daroma dėl didžiulio socialinio kontrasto, dėl patiriamos skriaudos iš valstybės, dažnai – iš skurdo, iš nevilties. Neatmestinas ir ne paskutinėje vietoje yra didelės dalies išvykstančiųjų lietuvybės ir patriotizmo stygius.

Netenka abejoti, kad Lietuvoje ir ekonominė, ir politinė padėtis keisis į gera (jau keičiasi), pamažu artėsime prie vakarietiškos buities, mūsų demokratinis valdymas valysis nuo ydų ir grimasų, rasis vietos visiems, kurie nėra praradę šeštojo – Tėvynės – jausmo. Lietuvių tauta nuo amžių pasižymėjo darbštumu ir sėslumu. Totalitarinės į demokratinę sistemų kaitoje sėslumas tarsi susipriešino su darbštumu, nes pastarajam neliko vietos prasmingai reikštis, todėl sėslumą teko pažeisti. Šis pažeidimas ateityje natūraliai prašysis taisomas, tačiau tam bus reikalinga paskata, postūmis.

Lietuvio šeštasis – Tėvynės – jausmas yra itin gilus, todėl lietuvis neatspariausias nostalgijai, Tėvynės ilgesio ligai; net mirties akivaizdoje lietuvis siekia, kad jo palaikai būtų pargabenti į Tėvynę. Iš parvykstančiųjų tenka išgirsti, kad vakariečiai yra „šiaudadūšiai“, kad bendravimas, nors išoriškai saldus, tačiau šaltas. Taigi „svetima padangė nemaloni, ne...“ Tačiau ir šiais atvejais bus reikalinga paskata, postūmis.

Netoli laikas, kada galėsime paskelbti misiją „Grįžkit į Tėvynę, grįžkit pas savus!“ Tai bus tautinio atgimimo misija, pasieksianti lietuvius visuose pasaulio pakraščiuose, surinksianti juos į šeimą prie Tėvynės stalo.

Kaip skelbia DELFI, vasario 1 dieną visus bendraminčius, skatinančius lietuvius grįžti į Tėvynę, atvedė į Steigiamąjį lietuvių, gyvenusių JAV, visuomeninės organizacijos (LGAVO) „Sugrįžus“ susirinkimą. Asociacijos misija – vienyti Amerikoje gyvenusius lietuvius, grįžusiems padėti iš naujo integruotis į visuomenę, išgyventi adaptacijos procesus. Pagrindiniai asociacijos tikslai: skatinti lietuvius iš užsienio sugrįžti į Lietuvą, dalytis naudinga patirtimi, rengti kultūrinius, visuomeninius ir savišvietos projektus, dalyvauti bendruose projektuose su kitomis organizacijomis, Lietuvos valstybinėmis institucijomis bei užsienio organizacijomis, skatinti verslą bei investicijas į Lietuvą, ugdyti visuomenės verslumą ir tautiškumą, perteikiant Vakaruose įgytą patirtį. Taigi gera girdėti, kad misijos užuomazgą jau turime. Naujai įkurta Asociacija vienija 38 narius. Jos veiklą koordinuoja visuotinis narių susirinkimas bei jo išrinkta septynių narių valdyba. Valdybos pirmininkas – Vilniaus biotechnologijos instituto Biotermodinamikos ir vaistų tyrimo laboratorijos vadovas, instituto tarybos narys dr. Daumantas Matulis.

Dabartinės ryšių priemonės leidžia surasti tautiečius ir kalbėtis su jais per spaudą, radiją, televiziją, telefonais, laiškais. Išvykusieji nėra praradę kontakto su giminėmis, pažįstamais Lietuvoje. Jei grįžtamuoju ryšiu išvykusieji bus skatinami, jei čia, Lietuvoje, jiems bus pasiūlyta geranoriška pagalba (tiek valstybės, tiek įvairių organizacijų bei atskirų asmenų ir iškilių asmenybių), neabejojame, kad tautiečių susigrąžinimo misija bus sėkminga. Jai bus reikalinga lietuvių tautos lietuviška talka, kuri nepareikalaus didelių resursų (vėliau jie atsipirks šimteriopai), jos vaisius turėtų gimti iš tvirtos patriotinės nuostatos, iš tautiečių bendravimo, iš parodyto dėmesio pasiklydusiems ar atstumtiems lietuviams, iš noro padėti Lietuvai. Kita vertus, talka tautiečių susigrąžinimo misijai turės tautinį patriotinį poveikį Lietuvoje gyvenantiems tautiečiams.

Didis Lietuvos patriotas šveicaras Juozas Eretas-Jakaitis 1973 metais užsienyje išleido studiją „Užmirštieji baltai“. Ją skyrė „tiems, kurie Tėvynėje be laisvės, ir tiems, kurie laisvėje be Tėvynės“. Šiandien Tėvynėje laisvė. Mūsų priedermė sugrąžinti Tėvynę tiems, kurie laikinai dėl įvairių priežasčių jos yra netekę. Istorinio likimo bendrystės su tautiečiais dvasia įpareigoja mus, gyvenančius Tėvynėje, jiems Tėvynę grąžinti.

© 2007 „XXI amžius“