Dviprasmybės

Petras KATINAS

Kovo 2 dieną premjeras Gediminas Kirkilas pasirašė susitarimą su Lenkijos premjeru dėl šios šalies dalyvavimo Lietuvos atominės elektrinės statybos projekte. Lietuva ir Lenkija sutiko pasiskirstyti kiekvienai šaliai, t.y. Lietuvai, Latvijai ir Estijai, o dabar ir Lenkijai, teksiantį projekto akcijų paketą. Lietuvai turėtų atitekti 34 proc., o kitoms trims valstybėms – po 22 proc. akcijų. Tačiau iš Talino ir Rygos bemat pasigirdo nepasitenkinimo gaidos dėl tokio Vilniaus ir Varšuvos susitarimo. Kaip pareiškė Estijos ūkio ministerijos atstovas, susitarimas tarp Lietuvos ir Lenkijos pažeidė trijų Baltijos valstybių pasirašytą pirminį susitarimą. Todėl Estija gali apsispręsti ieškoti kitų būdų savo energijos tiekimo šaltiniams įvairinti. Estijos ūkio ministerijos pareigūnas aiškiai leido suprasti, kad Lietuva pažeidė Baltijos valstybių susitarimą dėl naujos atominės elektrinės statybos projekto. Panašūs signalai ateina ir iš Rygos. Tai gana nemalonus faktas. Keistokai atrodė mūsų Premjero reakcija į tokius pranešimus. Jis pareiškė, kad nieko negirdėjęs apie Baltijos kaimynių svarstymus dėl galimo pasitraukimo iš šio plačiai išreklamuoto projekto. Galima neabejoti, kad Rygą ir Taliną dar labiau supykdys prezidento V.Adamkaus interviu Rusijos radijo stočiai „Echo Moskvy“. Jame Lietuvos Prezidentas „tėviškai pamokė“ Latvijos ir Estijos vyriausybes, kaip šios privalo elgtis su vietiniais rusakalbiais, paragino suteikti visiems pilietybę, nepaisant to, ar šie moka valstybines kalbas. Tai iš tiesų gana keistas pareiškimas ir nežinia, kuris gi patarėjas paskatino taip šnekėti. Mandagiai, bet gana kategoriškai į tokį V.Adamkaus akibrokštą reagavo Latvijos prezidentė Vaira Vykė Freiberga, kurios, beje, tarptautinis autoritetas nepalyginti didesnis nei mūsų Daukanto gatvėje stovinčių rūmų šeimininko. Vien tai, kad mūsų Prezidento net nepakviečia į garsųjį Davoso forumą, labai daug ką pasako. Latvijos prezidentė pareiškė apsieinanti ir be tokių V.Adamkaus pamokymų. Kita vertus, negi V.Adamkus ir jo patarėjai nesuvokia paprasčiausio dalyko: Latvijoje visai kita tautinė situacija. Juk vadinamieji rusakalbiai sudaro kone 35-40 proc. visų Latvijos gyventojų. Kokią valdžią jie išrinktų tapę piliečiais – abejoti netenka. Negi Lietuvos Prezidentas nori turėti savo kaimynystėje dar vieną Kaliningradą? Pagaliau V.Adamkus turėtų atkreipti dėmesį ir į tai, už ką Lietuvoje balsuoja tautinių mažumų atstovai. Juk sostinėje, matyt, gavę atitinkamas instrukcijas, vietiniai rusai ir šiaip neaiškūs „tuteišai“ balsavo už R.Paksą. Kita vertus, ne kas kitas, o pats V.Putinas sakė, kad Latvijos ir Estijos rusakalbiai yra pagrindinė atrama (penktoji kolona) siekiant, kad šios šalys vykdytų prorusišką politiką.

Aišku, santykiai su Lenkija, kaip su didžiausia ES naujoke, bandančia atsverti senųjų Europos Sąjungos šalių aiškų pataikavimą vis labiau agresyvėjančiai Rusijai, labai svarbūs. Tačiau Baltijos šalių solidarumas ir vienybė – irgi labai svarbus veiksnys. To moko ir istorija. Juk jeigu prieškario metais būtų įgyvendintas Baltijos Santarvės projektas, tai Maskvos agresoriai ir grobikai nebūtų 1940 metų vasarą okupavę Baltijos valstybių. Apskritai Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendradarbiavimas vyksta gana vangiai ir tėra tiktai daugiau protokolinio pobūdžio. V.Adamkaus pamokymai, kaip su kolonistais ir jų palikuonimis turi elgtis Latvijos ir Estijos vyriausybės, be jokios abejonės, tik pablogins Vilniaus, Rygos ir Talino santykius. Beje, Estija ir taip labiau orientuojasi į Suomiją ir kitas Skandinavijos šalis.

Kodėl V.Adamkus stojo ginti okupantų palikuonių, taip ir liko neaišku. Matyt, nuo „Santaros-Šviesos“ metų prigijęs pseudoliberalizmas niekur nedingo. Čia vertėtų pacituoti lietuvių išeivijos poetą Henriką Nagį, kuris mūsų poetui ir publicistui Jonui Juškaičiui skirtame laiške po to, kai komunistai, pasivadinę LDDP, laimėjo Seimo rinkimus, rašė: „Galiu tiktai nujausti, kaip Tau liūdna ir skaudu po tokių rinkimų rezultatų. Pritrenkė jie ir mane. Ir ne tiktai mane. Vieninteliai patenkinti brazauskininkų rinkimų laimėjimais yra tie mūsų tariamieji liberalai „kavolininkai“ ir „akiratininkai“, niekindami visaip Landsbergį. Jų manymu, nereikia Lietuvai jokios savos kariuomenės, jie tyčiojasi iš statomų paminklų, tautinių švenčių, trispalvių ir visos heraldikos, ją vadindami ultrapatriotų fašistiniais išsišokimais. (...) Aš čia kai kuriems liberalizmo garbintojams, atvykusiems iš Lietuvos, aiškinau, kad filosofinis liberalizmas labai labai skiriasi nuo politinio liberalizmo, o ypač amerikietiškojo, kur po liberalo skėčiu yra sulindę 100 procentų komunistų ir visokių „laisvių“ gynėjų keistuolių. Jie niekad nedemonstravo prie sovietinių ambasadų ir konsulatų už mūsų išvežtuosius ir nužudytuosius, niekad prieš sovietinį terorą, komunizmo siautėjimą, tiktai nuolat prie vakariečių ambasadų – tai už komunistinį Vietnamą, tai už komunistinės Kubos ir komunistinės Korėjos režimus. (...) Esu kažkada dalyvavęs „Santaros-Šviesos“ suvažiavimuose, o nuo 1978 metų nustojau, nes visiškai nepritariau „kavolinei“ ir „rekašinei“ nei kultūrinei, nei ideologinei politikai. Su Kavoliu (V.Adamkaus ne kartą šlovintu – P.K.) esu susikirtęs ne vieną kartą. „Akiračius“ dabar tai tiesiog koktu skaityti... sunku suprasti tuos ir čia, ir Lietuvoje, kurie „Akiračius“ laiko pranašiu laikraščiu. Jie, beje, gana viešai ir begėdiškai 1987-1988 metais ir jau anksčiau bandė įrodinėti, kad... pradėję Lietuvos laisvėjimo sąjūdį. Kaip, kada, norėtųsi paklausti?“ (J.Juškaitis, „Lyra ant gluosnio“. Leidykla „Aidai“, 2001). Perskaičiau šį H.Nagio laišką kelis kartus ir, stebint mūsų Prezidento elgesį, atrodo, kad poetas buvo visiškai teisus vertindamas santariečius-šviesiečius, kurių vienu iš svarbiausių veikėjų ir buvo V.Adamkus.

Akivaizdu, kad pseudoliberalizmas vis labiau įsigali Lietuvoje. To pasekmes jau matome. Štai Mažeikių rajono laikraščio „Santarvė“ redaktorė A.Malūkienė siuntinėja firminius vokus su kruvinojo diktatoriaus Stalino atvaizdu. Dargi didžiuojasi tuo. Esą „mes nesigėdijame savo praeities“... Štai iki kokio absurdo prieinama. Ir nieko čia nepadarysi. Nes, kaip šiomis dienomis pažymėjo net ir tokio „naujai persitvarkiusio“ dienraščio, kaip „Lietuvos rytas“, redaktoriaus pavaduotojas Rimvydas Valatka, „keičiasi epochos, kartos, o Paleckių užduotis Lietuvoje – vis ta pati“. Tai yra, „parnešti saulę“ iš Maskvos. Kaip ir ne vieno žurnalisto pastebėjimai, kad kelią dar vienam Rusijos „saulės nešėjui“ R.Paksui savo raudonais gvazdikais barsto brazauskininkai.

Na, o dėl Lenkijos dalyvavimo statant naują atominę elektrinę, tai Rygos ir Talino nepasitenkinimas vargu ar pagrįstas.

Juk Lietuvai elektros tilto per Lenkijos teritoriją statyba yra labai svarbus dalykas. Be to, galimo Lenkijos indėlio, taip pat ir finansinio, negalima lyginti su Latvijos ir Estijos galimybėmis. Belieka tikėtis, kad Rygos ir Talino nepasitenkinimas tėra tik ambicijos. Mūsų diplomatams Rygoje ir Taline reikia imtis pastangų išaiškinti, kad naujos atominės elektrinės statyba Lietuvoje pasitarnaus ir Latvijos bei Estijos interesams sumažinant jų energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Tiesa, atsirado vilčių, kad Estija nepasitrauks iš bendro Baltijos šalių energetinio projekto. Nes, kaip pranešė „Estijos energijos“ atstovas, įvyko nesusipratimas, o Ūkio ministerijos pareigūnų paskleistas žinias apie pasitraukimą pavadino neatsakingais veiksmais. Matyt, taip pat pasielgs ir Latvija. Tuo labiau kad vis daugiau ES šalių pagaliau suvokia, jog Baltijos šalių energetinė priklausomybė nuo Rusijos darosi pavojinga. Praėjusią savaitę Briuselyje susitikę Beniliukso (Belgijos, Nyderlandų ir Liuksemburgo) bei Baltijos šalių vadovai tam dalykui skyrė didelį dėmesį. Beje, gana keistai nuskambėjo užsienio reikalų ministro P.Vaitiekūno samprotavimai apie Rusijos šantažą ir aiškias užuominas, kad nebus atnaujintas naftos tiekimas naftotiekiu į „Mažeikių naftą“. P.Vaitiekūnas dėjosi negirdėjęs apie tokius grūmojimus ir sakė, kad jokių oficialių Rusijos pareiškimų šiuo klausimu nėra... Nebežinia, kaip ir vertinti tokius išvedžiojimus. Juk net ES vadovų taryboje didėja susirūpinimas dėl vis augančio pavojaus dėl energetinio saugumo, kurį kelia Rusija.

Nors Europos Sąjungai pirmininkaujančios Vokietijos kanclerė Angela Merkel pritaria priemonėms sumažinti priklausomybę nuo Rusijos energetinių resursų, kitos didžiosios ES valstybės nenori prisiimti jokių įsipareigojimų. Todėl ES komisarė Dalia Grybauskaitė sukritikavo mūsų užsienio politiką, tiksliau, jos vairininkus, kurie skiria labai mažai dėmesio ieškant paramos iš įtakingų didžiųjų ES šalių, bet daugiausia dėmesio skiria NVS šalims, konkrečiai, Gruzijai, Moldovai. Aišku, paremti Gruziją kovoje su beveik atvirai ją šantažuojančia Rusija reikia. Tačiau ką gali Tbilisis ir Kišiniovas padėti mums siekiant sumažinti Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos dujų ir naftos? Todėl eurokomisarė D.Grybauskaitė visiškai teisi: sąjungininkų ir užtarėjų privalu ieškoti Berlyne, Paryžiuje, Romoje.

© 2007 „XXI amžius“