Civilizacijų dialogas ir Katalikų Bažnyčia

Giedrius GRABAUSKAS

Popiežius Jonas Paulius II aktyviai rėmė religinį dialogą, propaguodamas taiką ne kartą pabrėžė, kad tik taikingi susitarimai užtikrina ilgalaikę gerovę

Popiežius Benediktas XVI Turkijoje susitinka su Konstantinopolio patriarchu Baltramiejumi I, kuris yra svarbus autoritetas viso pasaulio stačiatikiams

Civilizacijų dialogo klausimas aktualus jau daugelį šimtmečių. XX amžiuje pasaulyje įvyko globaliniai pokyčiai – įsikūrė daug naujų valstybių, šimtai milijonų žmonių persikėlė gyventi į kitas šalis. Būtent šiame amžiuje Katalikų Bažnyčios lyderiai ėmėsi skatinti civilizacijų dialogą, išvystė aktyvią ekumeninę veiklą. Daugelis pokyčių pačioje Katalikų Bažnyčioje siejami su popiežiaus Jono Pauliaus II vardu. Jis ėmėsi plačios ekumeninės veiklos, palaikė demokratines permainas komunistiniuose kraštuose, skatino dialogą tarp skirtingų tautų ir kultūrų žmonių. Jonas Paulius II palaikė ryšius su judėjų dvasininkais, lankėsi islamo kraštuose, aktyviai bendravo su budistų lyderiais, ypač Dalai Lama. Devintajame dešimtmetyje buvo pradėti organizuoti ekumeniniai Asyžiaus kongresai, į kuriuos atvykdavo įvairių tikybų dvasininkai ir tikintieji: įvairių konfesijų krikščionys, budistai, judaizmo ir islamo sekėjai.

Egzistuojantys kultūriniai skirtumai, tradicijos ir kitos priežastys sudaro sunkumų bendraujant skirtingų tikėjimų ir tautų žmonėms. Tačiau tiek eiliniai žmonės, tiek politiniai ar religiniai lyderiai randa bendrą kalbą ir sutarimą, jei yra vedami gerų norų. Neseniai įvykęs popiežiaus Benedikto XVI vizitas į Turkiją viršijo lūkesčius. Nors buvo baiminamasi dėl Popiežiaus saugumo ir abejojama vizito sėkme, atviras ir nuoširdus Benedikto XVI bendravimas su Turkijos politiniais lyderiais bei dvasininkais ištirpdė visus abejonių ledus. Popiežiaus apsilankymas mečetėje ir pagarba vietinėms tradicijoms sulaukė vietos žiniasklaidos ir žmonių palankumo.

Po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristų išpuolių Jungtinėse Amerikos Valstijose pasauliui iškilo islamo ekstremizmo pavojus. Ekstremistų grupuotės suaktyvėjo įvairiose šalyse. Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kituose kraštuose buvo įvykdyti teroro aktai, nusinešę daug žmonių gyvybių. Azijoje radikalieji islamistai ėmė kontroliuoti kai kuriuos regionus. Terorizmo pavojus sklinda ir iš Rusijos. Šios šalies agentai Katare nužudė buvusį Čečėnijos prezidentą Zelimchaną Jandarbijevą, apnuodijo tuometinį kandidatą į Ukrainos prezidentus Viktorą Juščenką, 2006 metų lapkritį Londone nužudė buvusį FSB darbuotoją Aleksandrą Litvinenką. Dabartiniai Rusijos vadovai aktyviai remia palestiniečių organizaciją „Hamas“, kuri sistemingai vykdo teroro išpuolius Izraelyje. Žmonijai grėsmę kelia skurdas, kurį kenčia didžioji Žemės gyventojų dalis, žalojama gamta, pernelyg technokratinis požiūris į įvairių problemų sprendimą. Katalikų Bažnyčia pasisako už skurdo mažinimą, laikosi nuostatos, kad gamtą reikia saugoti ir tausoti.

Pravartu pažvelgti į krikščioniškos civilizacijos vystymąsi. V-X amžiuose krikščionybė sparčiai plito Europoje, Šiaurės Afrikoje, Azijos kraštuose. Misijose aktyviai dalyvavo tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčių atstovai. Nors tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčių egzistavo tam tikri prieštaravimai ir kai kuriais klausimais nuomonės išsiskirdavo, tačiau bendravimas nenutrūko. XI amžiuje nesutarimai pasiekė kulminaciją ir 1054 metais įvyko oficialus Rytų ir Vakarų Bažnyčių skilimas, kurio priežastys įvairios. Tai lėmė ir kai kurie nesutarimai teologiniais klausimais, tačiau pagrindinė priežastis ta, kad tiek tuometinis Romos Popiežius, tiek Konstantinopolio patriarchas nesutarė dėl įtakos.

XV amžiuje ėmė reikštis katalikų dvasininkai, pasisakantys už Bažnyčios atsinaujinimą, prieš prekybą indulgencijomis ir nepotizmą. Čekų dvasininkas Janas Husas, italų reformatorius Džirolamas Savonarola ir kiti to laikotarpio dvasininkai griežtai pasisakė prieš prekybą indulgencijomis, smerkė valstiečių išnaudojimą, propagavo pirminės krikščionybės idėjas. Deja, šių reformatorių siekius sustabdė inkvizicija, jie buvo represuoti.

Popiežius Jonas Paulius II ne kartą kalbėjo apie žalą, kurią Bažnyčiai ir krikščioniškoms vertybėms padarė inkvizicija ir prekyba indulgencijomis. Jis pavadino šiuos reiškinius „tamsiomis dėmėmis“ Bažnyčios istorijoje. Katalikų Bažnyčia išgyveno įvairius laikotarpius. Reikia pasidžiaugti, kad šiais laikais Katalikų Bažnyčios lyderiai pasižymi nuosaikia, tolerantiška pozicija kitų religijų atžvilgiu ir kartu yra aktyviai propaguojamos krikščioniškos vertybės.

XX amžiuje tarp Katalikų Bažnyčios ir judaizmo atstovų užsimezgė glaudus dialogas, vyksta bendradarbiavimas. Suartėjimo ženklų buvo jau XX amžiaus viduryje, bet artimas dialogas buvo užmegztas popiežiaus Jono Pauliaus II laikais, kuris ne kartą lankėsi Izraelyje. Vizitai buvo sėkmingi. Jis bendravo su judėjų dvasininkais, stačiatikių Jeruzalės patriarchu, Armėnų Bažnyčios atstovais. XX amžiuje judaizmo religiniai filosofai M.Buberis, G.Šolemas ir kiti propagavo toleranciją kitų religijų atžvilgiu. Tokios krypties laikėsi ir žymūs krikščionių filosofai ir švietėjai K.Raneris, Tomas Mertonas, Aleksandras Menis. Nors antisemitizmas turi savo sekėjų, tačiau jis jau priblėsęs, prieš antisemitizmą pasisako tiek įvairių šalių politiniai lyderiai, tiek Katalikų Bažnyčios vadovai ir kitų krikščioniškų konfesijų lyderiai.

XX amžiuje krikščioniškoji Vakarų civilizacija patyrė naujų grėsmių. Viena jų – marksizmo ir fašizmo idėjų plitimas. Šių idėjų pagrindu įsikūrę režimai suteikė daug skausmo ir išbandymų įvairių tautų žmonėms. Buvo represuota ir daug Katalikų Bažnyčios dvasininkų bei tikinčiųjų. Laikas parodė, kad grėsmingos užmačios dažnai bejėgės prieš tikėjimo vertybes ir amžinąsias tiesas. Šiuo metu marksizmo ir fašizmo idėjos patiria krizę ir vis mažiau žmonių jomis tiki. Žinoma, kai kuriose valstybėse dar klesti žiaurūs ir korumpuoti režimai. Baltarusijoje Aleksandro Lukašenkos režimas persekioja opozicijos veikėjus, žurnalistus, šioje šalyje spaudimą patiria ir Katalikų Bažnyčia. Fašistinės tendencijos stiprėja Rusijoje, kurioje auga ir neapykanta kitataučiams bei antisemitizmas. Rusijoje persekiojimus patiria tiek katalikų dvasininkai, tiek įvairių protestantų konfesijų atstovai.

Lotynų Amerikoje vyrauja Katalikų Bažnyčios įtaka. Šiose šalyse katalikai sudaro per 90 proc. gyventojų ir būtent Katalikų Bažnyčia atlieka stabilizuojantį vaidmenį. Kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse į valdžią ateina populistai, kurie vadovaujasi marksizmo idėjomis. Venesueloje įsigalėjo Hugo Čaveso režimas, Bolivijoje pernai prezidentu išrinktas Evo Moralesas, kuris vadovaujasi įvairiais populistiniais šūkiais, be viso kito, atvirai pritaria prekybai narkotikais. Nikaragvoje į valdžią grįžo Danielio Ortegos vadovaujami sandinistai. Šių šalių pavyzdžiai rodo, kokį pavojų sėkmingam visuomenės vystymuisi ir krikščioniškoms vertybėms kelia skurdas. Skurdo plitimas sukelia populizmo bangą. Brazilijoje, Argentinoje ir kitose šalyse katalikų dvasininkai atlieka ne tik tiesiogines funkcijas, bet ir aktyviai dalyvauja skurdo mažinimo akcijose.

Dar vienas pavojus – vartojimo, mirties kultūros plitimas. Ši subkultūra siekia visuomenę paversti pilka mase, kurioje religinės vertybės būtų tik atrakcijos forma. Plintantis alkoholizmas, narkomanija, kompiuteriomanija – tai vis mirties kultūros vaisiai. Mirties kultūrai būdinga ir smurto propaganda kine, literatūroje ir muzikoje. Visos šios kultūros apraiškos veda į abejingumą, susvetimėjimą, dvasinę mirtį. Krikščioniškoji kultūra propaguoja dvasingumą mene, palaiko literatūrą, muziką, dailę, skatinančias dvasingumą, teigiančias gėrį, meilę, žmogiškumą ir atjautą. Todėl ją tinka vadinti gyvybės kultūra. Pažymėtina, kad krikščioniškoji civilizacija patiria sekuliarizmo pavojų, kai ištrinamos tikėjimo vertybių ribos, iš jų šaipomasi arba norima šias vertybes pateikti tarsi eilinę atrakciją. Lietuvoje pagal gyventojų surašymo duomenis apie 80 proc. žmonių laiko save katalikais, likusios dalies dauguma – kitų krikščioniškų konfesijų atstovai. Tačiau didelę dalį šių žmonių krikščionimis galima vadinti tik formaliai. Tai viena iš priežasčių, kodėl mūsų visuomenėje vyrauja abejingumas, yra daug smurto, kitų negerovių.

Paskui politinį ekstremizmą seka religinis ekstremizmas. Viduramžiais kai kurie arabų lyderiai buvo priešiškai nusiteikę kitataučių ir kitatikių atžvilgiu, tačiau taip buvo ne visur. Kardobos kalifate, kuris gyvavo VIII-XII amžiais, egzistavo religinė tolerancija ir pakantumas įvairioms nuomonėms. Ir šiais laikais kai kuriuose musulmonų kraštuose gana draugiškai greta gyvena ir musulmonai, ir krikščionys, ir kitų religijų atstovai. Sunkumų kyla, kai įvairūs veikėjai, siekdami politinių tikslų, prisidengia dar ir religiniais šūkiais, kurstomas religinis ekstremizmas. Šį ekstremizmą, iškreipdami islamo tiesas, propaguoja kai kurie antivakarietiški ir fanatiški islamo dvasininkai. Ir tai daroma bet kokiomis priemonėmis. Islamo fundamentalistai propaguoja pasaulinio kalifato sukūrimo idėją. Tai, jų nuomone, būtų teisinga šalis, besivadovaujanti šariato įstatymais. Ir kai tokios teorijos grindžiamos dar ir ginkluotos kovos idėja tam, kad šis tikslas būtų pasiektas, tai jau tampa grėsme.

Visgi geranoriškai nusiteikusių religinių lyderių veikla sušvelnina nesantaiką. Dauguma islamo sekėjų pavyzdingai laikosi tikėjimo principų. Pati islamo teologija nepropaguoja priešiškumo kitatikiams. Jonas Paulius II, vadovaudamas Katalikų Bažnyčiai, daug bendravo su musulmonų dvasininkais tiek įvairiuose renginiuose, tiek savo kelionių po Siriją, Egiptą ir kitas šalis metu. Popiežius aktyviai rėmė religinį dialogą, propaguodamas taiką ne kartą pabrėžė, kad tik taikingi susitarimai užtikrina ilgalaikę gerovę.

Šiame kontekste labai svarbi Katalikų Bažnyčios vadovų pozicija, kuri pasižymi nuosaikumu, propaguoja atvirumą skirtingų nuomonių žmonėms, skatina dialogą. Tada griūva įvairūs mitai ir atsiskleidžia tikrosios vertybės. Krikščionys organizuoja aktyvią misionierišką veiklą, imasi konkrečių veiksmų mažinant skurdą kai kuriose šalyse. Popiežiaus Benedikto XVI vizitas į Turkiją parodė, kiek daug gali pasiekti atviras, betarpiškas bendravimas ir noras susitarti. „Tai sielovadinė kelionė, kuria užsibrėžta tvirtinti dialogą ir bendrą įsipareigojimą taikai“, – taip savo vizito į Turkiją tikslus apibendrino popiežius Benediktas XVI. Jis pabrėžė, kad būtina stiprinti dialogą su islamu ir stačiatikiais. Svarbus buvo Popiežiaus susitikimas su Konstantinopolio patriarchu Baltramiejumi I, kurio įtaka pačioje Turkijoje nėra didelė, tačiau jis yra svarbus autoritetas viso pasaulio stačiatikiams.

Krikščionybė sparčiai plinta Afrikoje, kai kuriose Azijos šalyse. Pietų Afrikos Respublikos vyskupas Desmondas Tutu aktyviai dalyvavo kovoje prieš apartheidą, už šią veiklą apdovanotas Nobelio taikos premija. Įdomūs Pietų Korėjos ir Vietnamo pavyzdžiai. Pietų Korėjoje krikščionys dabar sudaro apie pusę visų gyventojų. Šioje ekonomiškai išsivysčiusioje šalyje egzistuoja tikra religinė tolerancija. Taikiai sugyvena krikščionys (katalikai ir įvairių konfesijų protestantai), budistai, konfucionistai. Vietname krikščionys dabar sudaro 7 proc. gyventojų, o prieš trisdešimt metų buvo tik 3 procentai, ir šis krikščionybės plitimas vyksta komunizmo sąlygomis.

Civilizacijų dialogas vyksta. Katalikų Bažnyčios lyderiai ir katalikiškų organizacijų nariai bendrauja ir palaiko ryšius su įvairių tikėjimų atstovais. Artimesnis dialogas vargu ar įmanomas su totalitarinių sektų nariais. Šios sektos – daugiau komercinės nei religinės organizacijos, dažnai jos iš anksto nusiteikusios prieš Katalikų Bažnyčią. Krikščioniškai Vakarų civilizacijai gana lengvai sekasi bendrauti su budistinės kultūros atstovais. Tiek Europoje, tiek JAV budizmo sekėjų daugėja. Tai lemia ir emigracija iš budistinių kraštų, ir tai, kad budistais tampa kai kurie vakariečiai. Daugiau problemų kyla bendraujant su musulmonais. Galima teigti, kad islamas išgyvena „viduramžius“ – dar daug jame fanatizmo apraiškų. Todėl neatsitiktinai Irane egzistuojanti teokratinė valdžia – tipiškas pavyzdys, kai islamo fundamentalistai užvaldo šalį ir kursto priešiškumą kitoms kultūroms ir vakarietiškoms vertybėms.

Katalikų Bažnyčios vaidmuo civilizacijų dialoge reikšmingas savo propaguojamomis vertybėmis, kurios milijonams žmonių suteikia pusiausvyros ir stabilumo jausmą. Gindama pilietines žmonių teises, skatindama švietimo ir mokslo vystymąsi, pasisakydama už kultūrines skirtingų civilizacijų vertybes, Bažnyčia išreiškia krikščioniškąjį humanizmą, rūpinimąsi žmogumi, kaip Dievo kūriniu. Tokia pozicija atitinka ir išreiškia pamatines krikščioniškas vertybes. Sutarti gali įvairių kultūrų, tautų, tikėjimų žmonės. Svarbu, kad būtų puoselėjamos amžinos civilizacijos vertybės: Meilė, Tikėjimas, Tiesa, Žmogaus orumas. Kelias į civilizacijų dialogą ir žmonijos stabilumą yra gana aiškus, tai – pagarba praeičiai, pasitikėjimas šiandiena ir viltingas tikėjimas ateitimi, kurie ir sudaro civilizacijų dialogo esmę.

© 2007 „XXI amžius“