Prasideda kova dėl pasaulio?

Marius MARKUCKAS

Situacija, kuri šiuo metu klostosi tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Rusijos Federacinės Respublikos, net ir neatidžius žmones turėtų įtikinti, kad terminas „šaltasis karas“ mūsų dienomis nėra tik politikos analitikų prasimanymas ar tuščiažodžiavimas, kuris esą tarptautinę politinę situaciją bando pateikti šiek tiek sutirštintomis arba grėsmingesnėmis spalvomis, nei yra iš tikrųjų. Būtent todėl manyti, kad dar ne taip seniai tvyrojusi įtampa tarp JAV ir SSRS (o dabar Rusijos) kažkur pranyko, taip pat būtų ne visai korektiška. Puikiausias to įrodymas – vis dažniau persipinantys šių didžiųjų pasaulio valstybių geopolitiniai interesai ir tikslai, kurie, kaip galima prognozuoti, greitai turėtų įgyti dar atviresnes bei aiškesnes formas.

Konfrontacija vis ryškėja

Nuogąstauti, kad visa žmonija atsidūrusi ant dar vieno pasaulinio karo slenksčio, galbūt labai tvirto pagrindo ir nėra, tačiau tendencijos, kurios ryškėja stebint Rusijos vadovų bendravimo būdą su kai kuriais savo kaimynais ar Vakarų pasauliu, leidžia teigti, kad bekompromisė ideologinė konfrontacija, vertusi visą pasaulį drebėti ne vieną praėjusio amžiaus dešimtmetį, anaiptol niekur neišnyko, o pastaruoju metu, kaip jau minėta, netgi pasiryžusi atgyti ir tvirtėti. Sakyti, kad šioji ideologinė ir vertybinė kova išryškėjo tik pastarosiomis dienomis ar savaitėmis, būtų išties naivu, nes tai anaiptol nėra naujas reiškinys. Norint tuo įsitikinti, galima prisiminti kone nuolatinį Vakarų pasaulio (pirmiausia JAV) vykdomą Rusijos viduje vyraujančios „demokratijos“ ar santykių su kaimyninėmis valstybėmis „vertinimą“, o savo ruožtu iš Rusijos pusės – požiūrį į JAV propaguojamą tarptautinę politiką (tarkime, antiteroristinius karus) ar netgi euroatlantines organizacijas, pavyzdžiui, NATO. Žvelgiant tik paviršutiniškai, galbūt būtų galima teigti, kad dabartiniai Kremliaus vadovai nėra nusistatę prieš NATO, o JAV vykdomus karus prieš terorizmą netgi palaiko.

Manyti tik taip – bergždžias ir trumparegiškas poelgis, nes tikrieji Amerikos ir Rusijos santykiai puikiausiai atsiskleidžia tada, kai yra susiduriama su šių valstybių interesų persipynimu: nesunku prisiminti, kokia „diplomatija“ pradėdavo vyrauti tarp Rusijos ir jos kaimynių (kaip antai, Gruzijos ar Ukrainos), kai šios pareikšdavo norą stoti, tarkime, į Europos Sąjungos ar kitu atveju – į Šiaurės Atlanto aljanso erdvę. Rusijos vadovų retkarčiais deklaruojamas nepakantumas „blogio ašies“ valstybėms, kurios, pasak amerikiečių, remia teroristines organizacijas ir kartu padeda plisti pačiam terorizmui, iš tiesų anaiptol nėra begalinis, o paremtas elementariais ir pragmatiškais galios ir finansų klausimais. Kremliaus vadovybė, lyg ir oficialiai išreikšdama būtinybę pasaulyje plėsti taiką ir nesitaikstyti su terorizmu, tuo pačiu metu be jokio sąžinės konflikto gali pardavinėti ginklus ar jų gamybai būtinas medžiagas toms valstybėms, kurios Vakarų pasaulio atžvilgiu yra nusiteikusios toli gražu ne draugiškai.

Žinant tokius iškalbingus faktus, visai nesunku suvokti, kad fasadinė „diplomatinė draugystė“ tarp šių dviejų didžiųjų pasaulio valstybių iš tiesų yra labai trapi, nes „draugaujama“ iš esmės tik tol, kol naudinga abiem pusėms ar bent jau nepaliečiama ir nepradedama intensyviai kvestionuoti nė vienos pusės vykdoma politika.

Nemėgti yra už ką

Kaip rodo mūsų dienų įvykiai, interesų, tikslų ar nuomonių susikirtimo šioms dviem „galiūnėms“ išvengti nepavyksta. Amerika, siekdama apginti vykdomą politiką Artimuosiuose Rytuose, tai yra bandydama įvesti savo tvarką Irake ir neleisdama įgyti didesnės galios vis svaresnę įtaką regione darančiam Iranui, pareikalavo, kad Rusija sustabdytų karinę prekybą su šia šalimi. Rusijos politinei vadovybei tai daryti būtų nenaudinga ne tik finansiškai, bet ir todėl, kad nuo didžiosios SSRS laikų vis dar intensyviai laikomasi principinės pozicijos, kad „rusams niekas nepasakys, kaip ir ką daryti“.

Negalima neigti ir to reikšmingo veiksnio, kad galios prasme JAV „kraujavimas“ Artimuosiuose Rytuose Vladimirui Putinui ir jo komandai taip pat savotiškai naudingas, nes vis dažniau prabylama apie JAV daromas „blogybes“, taip leidžiant įgyti didesnę įtaką Rusijos politinei valdžiai. Jungtinių Valstijų moralinis smukimas tarptautinės bendrijos akyse – vienas geriausių būdų reabilituoti iki tolei ypač daug kritikos sulaukdavusią Kremliaus vadų propaguojamą politiką. Tokia tarptautinė reabilitacija nėra pagrindinis Rusijos vadovų tikslas. Tai puikiausiai įrodo ne tik pašliję iki tol buvę ypač draugiški santykiai su autoritarine Baltarusija, bet ir vis dar nesibaigiantys teisiniai vaidai su Didžiąja Britanija dėl Aleksandro Litvinenkos mirties aplinkybių. O dar neretai pamirštamas, tačiau iš tiesų milžiniškos reikšmės Europos energetiniam (kartu ir politiniam) saugumui turintis ir dalies Europos Sąjungos nepasitenkinimą sukeliantis, tačiau vis dėlto intensyviai plėtojamas „Nord Stream“ (Šiaurės Europos) dujotiekio tarp Rusijos ir Vokietijos projektas.

Vakarų valstybėms nemėgti Rusijos politikos tikrai yra už ką, o Kremliaus viršūnės savo ruožtu taip pat nelabai stengiasi palaikyti draugiškus santykius su tomis šalimis. Taigi galiausiai pasaulyje išryškėja dvi galybės, tai yra Vašingtonas ir Maskva. Joms mažai rūpi ne tik savų piliečių, bet ir tarptautinės bendrijos požiūris į jų vykdomą politiką. Šiuo metu, kaip rodo pastarųjų dienų įvykiai, tai pradedama deklaruoti netgi oficialiu lygiu.

Konferencija viską atskleidė

Vasario 10 dieną Miunchene prasidėjusi Saugumo politikos konferencija buvo puikiausias lakmuso popierėlis, vienprasmiškai ir galutinai atskleidęs įtemptus JAV ir Rusijos santykius. Rusijos prezidentas V.Putinas tiesiogiai apkaltino JAV vadovus kuriant pasaulyje nesantaiką ir taip skatinant valstybių branduolinį ginklavimąsi. Keletą dienų prieš tai JAV gynybos sekretorius Robertas Geitsas irgi tiesiogiai pareiškė, kad Amerika į Rusiją žvelgia kaip į potencialią priešininkę, su kuria gali tekti pradėti karinius veiksmus. Esant tokiai situacijai, tarsi savaime iškyla klausimas, ar dar ilgai bus tolerantiški šių valstybių tarpusavio santykiai, tai yra kada ir ar išties žodžiai įgis karingų darbų formas. Atsakyti į šį klausimą iš tikrųjų sunku. Taip yra todėl, kad tiek JAV, tiek Rusija vis mažiau dėmesio kreipia ne tik į tarptautinės bendrijos nuomonę, bet ir į tarptautinę teisę, iki tol turėjusią didelę reikšmę ir susilaukdavusią pagarbos.

Būtent dėl šių stabilizatorių nunykimo atsiduriama savotiškai paradoksalioje situacijoje, kurioje jokių objektyvių ir patikimų tarptautinės politikos ateities prognozavimo kriterijų nelieka – kitaip sakant, sprendimo galia kariauti ar nekariauti iš esmės atitenka tik šių dviejų valstybių politinėms vadovybėms, kurios viską ir sprendžia. Pasaulyje šiuo metu taip pasiskirstė militaristinės galios proporcijos, kad Amerikai bent jau oponuoti gali bandyti iš esmės tik Rusija, o Rusijai – iš dalies tik NATO pajėgos, kuriose, ne paslaptis, pagrindinį vaidmenį atlieka toji pati JAV.

Atsižvelgiant į tokius faktus, tarytum savaime peršasi mintis, kad netolima Vakarų pasaulio ateitis dvelkia karų nuotaikomis. NATO noras palaipsniui bazuotis vis arčiau Rusijos sienų nėra tik saugumo troškimas, ginantis nuo Irano ar kitų „blogio ašies“ valstybių galimų išpuolių, bet yra kur kas didesnę strateginę reikšmę turintis karinis planas. Esant tokiai padėčiai lieka viltis, kad šis planas netikėtai neįgis kraupių ir visą pasaulį krečiančių formų.

© 2007 „XXI amžius“