„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2007 m. kovo 14 d., Nr. 5 (142)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Konradas Adenaueris ir suvienytoji Europa

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

1993 metais Vilniuje įsikūrus Konrado Adenauerio fondo atstovybei, daug Lietuvoje vykstančių renginių yra remiami šio fondo. Vienas paskutiniųjų šio fondo ir Tėvynės sąjungos organizuotų renginių – vasario viduryje Seime įvykusi konferencija „Suvienyta Europa – ES įkūrėjų vizija! Šių dienų iššūkiai“ ir Seimo fojė atidaryta paroda „Konradas Adenaueris – vokietis ir europietis“. Tad kas yra šis fondas ir kuo daugiausia Europai, o kartu ir Lietuvai nusipelnė žmogus, kurio vardu pavadintas fondas?

Konrado Adenauerio fondas išsirutuliojo iš 1956 metais Vokietijoje įkurtos krikščionių demokratų švietimo organizacijos; 1964 metais fondas pavadintas Konrado Adenauerio vardu. Jo tikslai – politinis švietimas, krikščioniškosios demokratijos vertybių puoselėjimas, Europos vienijimosi skatinimas, tarptautinis bendradarbiavimas. Tai tos vertybės, kuriomis pats gyveno ir kitus skatino gyventi vokiečių valstybininkas, politikas, teisininkas Konradas Adenaueris (1876-1967) per visą ilgą savo gyvenimą (mirė eidamas 92-uosius metus).

Pernai suėjo 130 metų nuo šio žymaus žmogaus gimimo, šiemet netrukus sueis 40 metų nuo jo mirties. Tad turime geros progos prisiminti jį ir jo krikščioniškąsias nuostatas.

Konradas Adenaueris gimė Kelne, dar jaunystėje susidomėjo politika. Nuo 1906 metų jis priklausė katalikiškos pakraipos Centro partijai, nuo 1920 metų – Prūsijos valst. tarybos narys, nuo 1928-ųjų – pirmininkas. 1917-1933 metais K.Adenaueris buvo Reino provincijos parlamento narys ir Kelno meras. Gyvendamas krikščioniškomis vertybėmis, negalėjo pritarti nacionalšovinistų idėjoms. Prieš Vokietijoje įsigalintį fašizmą viešai protestavo, todėl 1933 metais buvo nušalintas nuo mero pareigų, 1934 ir 1944 metais net kalintas.

K.Adenaueris pripažino Vokietijos kaltę dėl Antrojo pasaulinio karo, stipriai išgyveno dėl nusikaltimų prieš žydų tautą, stengėsi palaužti Vokietijos ir Prancūzijos priešiškumą, trukusį ne vieną dešimtmetį.

Karo pabaigoje K.Adenauerį amerikiečiai paskyrė Kelno meru, tačiau, valdžią perėmus britams, šie jį nuo tų pareigų nušalino. 1948 metais K.Adenaueris – Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) konstitucijos rengimo komisijos pirmininkas. Nuo 1949 iki 1963 metų jis – VFR federalinis kancleris, 1951-1955 metais – dar ir užsienio reikalų ministras. Dėl keturiolika metų užimtų aukštų federalinio kanclerio pareigų K.Adenaueris tapo žinomas ne tik Europoje, bet ir JAV. Būdamas krikščioniškų nuostatų (Krikščionių demokratų sąjungos pirmininkas nuo 1946 metų britų zonoje, 1949-1966 metais – VFR), K.Adenaueris priešinosi socialistinių programų diegimui. Jis įtikinėjo amerikiečius ir britus, kad stabili ir pasiturinti VFR bus kliūtis komunizmui Europoje plisti, rėmė VFR prisijungimą prie NATO ir Europos ekonominės bendrijos. Jis nė karto nesuabejojo savo nuostata: kuo stipresnė ir demokratiškesnė bus VFR, tuo bus geriau Berlynui ir visai Rytų Vokietijai. „Tai teisinga ir toliaregiška nuostata. Šie tikslai jau pasiekti“, – konferencijoje sakė prof. dr. Rudolf Uertz, atstovaujantis Konrado Adenauerio fondui.

K.Adenaueris kartu su kitais pelnytai laikomas Europos Sąjungos architektu. Jis Europos sienas matė ne ties Elbe, o ties Dniepru. Laisva, taiki, demokratiška, krikščioniška Europa, įgyvendinanti socialinį teisingumą, – tokia buvo jo vizija. Didysis politikas gerai suprato, kad viso to įgyvendinti vienu rankos mostu nebus galima. Tai galima sukurti palaipsniui, kasmet atliekant daug svarbių darbų, akcentuojant dvasines vertybes, materializmo pamatams klojant humanizmą, apšvietą, socialinį teisingumą. K.Adenaueris buvo ištvermingas, kantrus, įžvalgus Vokietijos valstybininkas, pasižymėjęs pažiūrų tvirtumu.

Dabar Europa baigia vienytis. Europos Sąjungą sudaro 27 valstybės. Ir tai dar ne pabaiga. Į ES žvalgosi Ukraina, Moldova, Pietų Kaukazo šalys, į ją nukreipti Baltarusijos demokratinių jėgų žvilgsniai. „Kuo daugiau šalių pasuks tuo keliu, tuo visiems bus geriau“, – sakė per parodos „Konradas Adenaueris – vokietis ir europietis“ atidarymą Tėvynės sąjungos pirmininkas, Seimo pirmininko pavaduotojas, LR Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Andrius Kubilius.

Tačiau išsiplėtusi ir ketinanti vis dar plėstis ES sulaukia iššūkių. Atmestas Konstitucijos projektas, už kurį paskubėjo nubalsuoti Lietuvos parlamentarai, atsiranda trintis tarp senų ir naujų valstybių, tarp didelių ir mažų šalių. Senų, turtingų valstybių gyventojai per mokesčių sistemą privalo atiduoti dalį savo pajamų naujokėms, dar visai neseniai buvusioms Sovietų Sąjungos priklausomybėje. Atsivėrus sienoms, padidėjo gyventojų migracija, turinti daug neigiamų pasekmių: sparčiai blogėja naujokių demografinė situacija, skiriasi šeimos, be tėvų globos paliekami vaikai. Iškilo būtinybė sukurti bendrą, saugią energetinę erdvę. Ar pavyks atsispirti vis stiprėjančiai musulmonų religijai, priešpastatant krikščioniškąsias vertybes?

Iššūkių ir neatsakytų klausimų daug. Viena aišku, jog tokio darinio, kurto be jokios prievartos, veikiančio lygiaverčio ir lygiateisio bendradarbiavimo principu, dar niekam nepavyko sukurti, nors ir būta bandymų mėgdžioti ES. Europos Sąjungos šalis jungia tūkstančiai ekonominių, kultūrinių, mokslo, bendražmogiškų santykių gijos. Savaime suprantama, kad be bendrų vertybių toks didžiulis darinys egzistuoti negali. Lietuva jau apsiprato su tuo, kad yra ES narė, ji jaučiasi laisva ir saugi. „Ji gali būti reformų iniciatorė. Tik kasdien privalome atsisukti į krikščioniškąsias vertybes. Jos demokratinėje valstybėje reikalingos“, – sakė konferencijoje dalyvavęs kun. Žydrūnas Vabuolas. Iš tiesų vertingas pastebėjimas. Tebūna mums pavyzdžiu didysis europietis, valstybininkas Konradas Adenaueris, savo darbus ir gyvenimą pagrindęs krikščionybės idealais.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija