Pagrindinė našta – ant amerikiečių pečių

Jau nuo sovietinės armijos įsiveržimo į Afganistaną laikų tapo įprasta, kad pasipriešinimo kovotojai – anksčiau modžahedai, dabar talibai – atėjus pavasariui ir nutirpus sniegui kalnų perėjose nusileidžia nuo kalnų į lygumas ir pradeda atakuoti. Taip atsitiko ir šį pavasarį. Todėl Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Džordžas Bušas pareikalavo iš NATO sąjungininkų sustiprinti savo karines pajėgas Afganistane. Be to, nuo šiol devynis mėnesius NATO pajėgoms Afganistane vadovaus amerikiečiai. JAV generolas Danas Maknilas perėmė vadovavimą ginkluotosioms 35 tūkst. NATO pajėgoms iš britų generolo Devido Ričardso. Atsakydami į tai Talibano lyderiai įspėjo, kad ši vasara bus pati kruviniausia užsienio kariams, esantiems Afganistane. Tuo pačiu metu pasirodė ir pranešimai, kad talibai jau parengė daugiau kaip du tūkstančius mirtininkų – Alacho karių, pasirengusių pulti NATO karius.

Apskritai karas Afganistane vyksta gana keistai, todėl ir amerikiečių susirūpinimas savo sąjungininkų veiksmais visiškai suprantamas. Pavyzdžiui, visus praėjusius metus vyko talibų ir NATO pajėgų susirėmimai Gilmendo provincijos Musakalos mieste. Šį miestą kontroliuoja britų kariai. Netikėtai jie nusprendė surengti gana keistą eksperimentą. Britų karininkai susitarė su vietos senolių taryba, kuri prižadėjo jokiu būdu neįsileisti į miestą talibų pajėgų. Tačiau visai netrukus du šimtai iki dantų ginkluotų Talibano smogikų be jokio vargo ir be menkiausio pasipriešinimo užėmė miestą, nuginklavo vietinius policininkus ir išvaikė miesto administraciją... Dar didesnę ne tik amerikiečių, bet ir pasaulio nuostabą sukėlė tai, kad Nyderlandų NATO reikalų ministrė Van Ardene atskrido lėktuvu į Uruzgano provinciją ir paprašė vietos gubernatoriaus... nenaikinti opiumo aguonų pasėlių!

Tenka atkreipti dėmesį į dar vieną niuansą. Europiečiai kovoja Afganistane, rengdami atskirus išpuolius prieš talibų pozicijas, o amerikiečiai stengiasi juos subombarduoti aviacijos pagalba. Todėl neišvengiamai atsiranda ir taikių gyventojų aukų. Tuo puikiai naudojasi talibai ir fanatiški mulos, kurstydami neapykantą visiems NATO šalių kariams ir civiliams. Todėl suprantamas JAV politikų ir kariškių nepasitenkinimas tokiais neryžtingais sąjungininkų veiksmais. Ne be reikalo politikos specialistai vis dažniau kelia klausimą: jeigu Talibanas sugeba užimti Afganistane ištisus miestus ir ilgą laiką šeimininkauti juose, vadinasi, prezidento Hamido Karzajaus administracija nesugeba kontroliuoti padėties ne tik centrinėse, bet ir šiaurinėse Afganistano provincijose.

Afganistano vyriausybinėje armijoje yra 60 tūkst. karių, o NATO pajėgose – 35 tūkst. Tačiau Afganistano kariuomenė nesugeba rimčiau pasipriešinti talibų gaujoms. O po JAV prezidento Dž.Bušo raginimo NATO valstybėms pasiųsti pastiprinimą į Afganistaną atsiliepta gana santūriai. Tiesa, Vokietija nusprendė savo trijų tūkstančių karių kontingentą papildyti dar 500 karių. Karinėse operacijose Afganistane didžiausia našta tenka amerikiečiams, Didžiajai Britanijai, Kanadai ir Nyderlandams. Vokietijos vyriausybė savo kariams uždraudė dalyvauti puolamosiose karinėse operacijose, todėl vokiečių kariai daugiausia apsiriboja patruliavimu Afganistano sostinėje Kabule ir kituose „ramesniuose“ miestuose. Vakarų spauda pranešė įdomių faktų apie tą vokiečių patruliavimą. Pasirodo, vokiečių patruliai savo patruliavimo zonose paprasčiausiai papildomai „pamaitina“ karinių parduotuvių, daržovių kioskelių, amatininkų dirbtuvėlių savininkus, dažnai dalija saldumynus zujantiems vaikams. Šitaip beveik garantuotai apsisaugo nuo talibų užpuolimų. Apskritai tokia karių taktika pasirodė veiksminga. Vokietijos kontingento nuostoliai – patys minimaliausi.

Taigi amerikiečiams Afganistane, kaip ir Irake, tenka kovoti daugiausia. Įdomu tai, kad Europos NATO šalių spaudoje pasirodo vis daugiau straipsnių, kuriuose rašoma, kad po 2008 metų JAV prezidento rinkimų europiečiai galės visiškai pasitraukti iš Afganistano.

Petras KATINAS

© 2007 „XXI amžius“