Baku meta pirštinę Maskvai

Rusijos prezidentas V.Putinas po savo agresyvios kalbos Miuncheno konferencijoje, norėdamas sušvelninti kilusį nerimą pasaulyje dėl atgimstančios Maskvos agresyvios politikos ir energetinio šantažo, pirmininkaujančios ES Vokietijos kanclerei Angelai Merkel pažadėjo, kad Rusija vykdys savo pažadus ir užtikrins energoresursų – dujų ir naftos tiekimo stabilumą. Tačiau tas putiniškas „stabilumas“ reiškia tolesnę energetinę Europos priklausomybę nuo Rusijos. Dar daugiau, Maskva siekia panašiai tvarkytis ir visame pasaulyje.

Tuo pat metu, kai V.Putinas dalijo pažadus A.Merkel, aukšto rango Rusijos delegacija vykdė dar vieną Kremliaus užduotį – sukurti pasaulinę dujų imperiją, vadovaujamą Rusijos. Rusijos delegacija lankėsi Alžyre, viename iš stambiausių dujų eksportuotojų. Tai reiškia viena – Maskva siekia glaudžiai bendradarbiauti ir koordinuoti savo veiksmus su vienu labai svarbiu dujų eksportuotoju – Alžyru. Jeigu Kremliui tai pavyks – Europai bus dar blogiau negu yra dabar. Senasis žemynas paklius į savotiškas reples – iš Šiaurės Europą spaus Rusija, iš pietų – Alžyras. Tiesa, kol kas klausimas, ar Alžyras pasiduos Maskvos spaudimui ir sudarys aljansą su Kremliumi, dar neaiškus. Aišku viena – tai tikrai neprisidės prie Rusijos ir ES santykių gerėjimo.

Dabar Kremlius ėmė labai įtartinai žiūrėti į dar vieną daug energoresursų turinčią šalį – Azerbaidžaną. Mat Baku sparčiai rengia naują naftos transportavimo maršrutą į Europą. Jungiamąja šio maršruto grandine turėtų tapti Rumunija. Pagal šį projektą, kad Azerbaidžano nafta patektų į Rumuniją, bus panaudoti jau dabar veikiantys naftotiekiai Baku-Supra ir Baku-Novorosijskas. Nafta taip pat gali būti gabenama geležinkeliu iki Gruzijos uostų, o toliau tankeriais – per Juodąją jūrą iki Rumunijos, kurioje Azerbaidžano valstybinė naftos kompanija (GNKPR) artimiausiomis dienomis atidarys savo atstovybę.

Azerbaidžanas, ieškodamas naujų savo naftos maršrutų ir rinkų, tai sieja su augančia naftos gavyba. Jo valstybinės naftos kompanijos prezidentas Rovnatas Abdulajevas pareiškė, kad jau 2009 metais šalyje bus išgauta 50 mln. tonų naftos, o 2010-aisiais – 65 mln. tonų. Maskvai labai nepatinka, kad pagrindiniu Azerbaidžano naftos transportavimo punktu tampa Gruzija. Tą rodo vien tai, kad Azerbaidžanas įsigijo dar nebaigtą statyti naftos terminalą šalia Gruzijos Poti uosto. Į šį terminalą nafta pradės tekėti jau artimiausiais mėnesiais. Poti uostas gali priiminėti didelius naftos tankerius.

Aišku, siekdama sumažinti savo energetinę priklausomybę nuo Rusijos, tokiu Azerbaidžano naftos maršrutu labai suinteresuota Europa. Kaip tik todėl po pernai rudenį Baku vykusių Azerbaidžano prezidento Ilchemo Alijevo ir ES vadovų derybų ir buvo paskelbta apie naujus Azerbaidžano naftos maršrutus. Azerbaidžanas su ES pasirašė memorandumą dėl energetinės partnerystės, kuris užtikrins Kaspijos naftos saugų tiekimą į ES.

Maskva taip pat neslepia savo susirūpinimo, kad Azerbaidžano kaimynė Gruzija neprieštarauja, jeigu amerikiečiai nuspręs Gruzijoje dislokuoti savo priešraketinės gynybos elementus. Pasigirdus pranešimams, kad ir Azerbaidžanas gali pasekti Gruzijos pavyzdžiu, iš Maskvos pasigirdo įprasti grūmojimai. Baku primenama, kad kaimynė Armėnija yra Rusijos sąjungininkė ir Rusija imsis atitinkamų priemonių, jeigu Azerbaidžane bus dislokuotos amerikiečių priešraketinės gynybos sistemos. Kremlius taip pat primena, jog į tai bemat reaguos ir Iranas, kuris irgi stos Rusijos ir Armėnijos pusėn. Taigi aiškiai duota suprasti, kad jeigu Baku sutiks dislokuoti savo teritorijoje amerikiečių priešraketinius radarus ar kitas priešraketinės sistemos dalis, tai Rusija ir Iranas bemat stos Armėnijos pusėn. Vadinasi, pripažins Kalnų Karabacho nepriklausomybę. Šiuo metu Maskvos pozicija Kalnų Karabacho klausimu yra oficialiai neutrali, tačiau tai tiktai žodžiai. Iš tiesų Rusija palaiko Armėniją ir žaidžia Kalnų Karabacho korta, žinodama, kad Azerbaidžanas niekada nesutiks su šio krašto praradimu, ir net neatmeta galimybės jėga atsiimti tas teritorijas. „Jeigu Baku puls į amerikiečių glėbį, tai tokiu atveju jėgų balansas pasikeis ne Azerbaidžano naudai“, – pasakė NVS šalių instituto Kaukazo skyriaus vadovas Michailas Aleksandrovas. Bet Maskvą nervina ne tiek provakarietiška Azerbaidžano politika, kiek tai, kad jis vykdo savarankišką naftos eksporto politiką ir, neatsiklausdamas Kremliaus, faktiškai griauna Rusijos naftos monopoliją Europoje.

Petras Katinas

© 2007 „XXI amžius“