Operacija „Gomora“

Vinstonas Čerčilis rimtai svarstė galimybę prieš Vokietiją panaudoti biologinį ir cheminį ginklą ir sudarė grupes tirti tokių ginklų poveikį

JAV įpareigojo iš Vokietijos emigravusį architektą Erichą Mendelsoną slaptoje vietovėje Jutos dykumoje pastatyti tokias kareivines, kokios yra Berlyne tam, kad būtų galima išbandyti naujo ginklo galimybes

Istorijos pamokos dažnai pamirštamos ir praeina gana daug laiko, kol atskleidžiami kai kurie dalykai, kai daugelis iš prisimenančiųjų tuos ar kitus įvykius jau būna išėję į geresnį pasaulį. Štai tiktai praėjus 60-iai metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, atsivėrus įslaptintiems archyvams, imta plačiau kalbėti apie baisius Vokietijos miestų bombardavimus karo metais. Žinoma, geriau vėliau negu niekad. Todėl lieka vilčių, jog gal ateis metas, kai bus atskleisti ir Sovietų Sąjungos komunistų vykdyti nusikaltimai, prieš kuriuos nublanksta visų pasaulio tironų siautėjimai.

Neseniai Vokietijos žurnalas „Spiegel“ paskelbė įdomią publikaciją apie vadinamąjį bombų karą. Štai kas joje rašoma.

Bombų karas, kurio ugnies liepsnose žuvo daugiau kaip 600 tūkst. vokiečių, dešimtmečiais buvo tabu. Tik po ilgų metų karo istorikai skelbia naujus atradimus: buvo panaudojamos nuodingosios dujos, raudonuosius kraujo kūnelius naikinančios ir baltuosius atsirasti skatinančios bombos, o Hitleris norėjo subombarduoti „žydiškąjį Niujorką“.

Sunku aprašyti siaubingas Antrojo pasaulinio karo bombų naktis, tarp jų – sąjungininkų išpuolius, kuriais jie stengėsi pažaboti vokiečius ir per kuriuos buvo nužudyta daugiau kaip 600 tūkst. vokiečių (iš jų – 80 tūkst. vaikų).

Kai ant Vokietijos krito paskutinės iš maždaug 1,35 milijonų tonų bombų, 3,6 milijono butų buvo sugriauti ir 7,5 milijono vokiečių liko be pastogės. Straipsnyje smulkiai aprašoma, kaip žmonės badavo, drebėjo, neturėjo pastogės, namų, artimųjų ir stengėsi išgyventi nebe kaip žmonės, bet kaip paprasčiausi gyvūnai. Kas norėjo išgyventi, turėjo būti labai apsukrus.

Sunkiai dirbantiems vietoj 450 gramų riebalų mėnesiui buvo skiriama tik 210 gramų, moterys už sugriautų gatvių tvarkymo valandą gaudavo 72 pfenigus. Jos dirbo viduramžiškais metodais ir, trūkstant arklių, jos pačios buvo pakinkomos.

Lyginant Vokietijos ir jos priešininkų padarytus nuostolius galima teigti, jog nacionalsocialistinė Vokietija buvo pirmoji, kuri pradėjo mėtyti bombas ant civilių žmonių.

Po to, kai vokiečių lėktuvai 1937 metais sunaikino Guerniką, Vermachtas vėliau užpuolė Lenkiją, bombardavo Roterdamą. Po Prancūzijos užėmimo Geringas bandė pažaboti ir Didžiąją Britaniją.

Per „žaibą“, kaip anglai vadina Britanijos užpuolimą iš oro, iki 1940 metų pabaigos žuvo apie 23 tūkst. žmonių, maždaug pusė jų – Londone, pramoniniame ir katedrų mieste Koventryje – 568 civiliai.

Didžiojoje Britanijoje išnyko skrupulai ir į Vokietijos atakas buvo atsakinėjama lygiai taip pat. Čerčilio karinių oro pajėgų maršalas Artūras Harnsas, į istoriją įėjęs „bombarduotojo Harnso“ vardu, grasino: „Jie pasėjo audrą, o kaip derlių gaus uraganą“. Be to, ne Vokietija buvo šalis, išradusi bombardavimo būdą susidoroti su priešais. Harnso bendražygiai kolonijiniuose karuose Sudane (1916), Afganistane (1919), Irake (1920) bombardavo tautų sukilimus, ir taip žiauriai, kad Vinstonas Čerčilis, tuometinis ginkluotės ir kolonijų ministras, buvo šokiruotas dėl pranešimų apie moterų ir vaikų bombardavimą. Vis dėlto vokiečiai vėliau pranoko bet kurių karo ekspertų fantazijas. 1938 metais Geringas liepė sukonstruoti lėktuvą, kuris galėtų subombarduoti Niujorką. Karo pradžioje Hitleris kuo greičiau liepė subombarduoti šį milijoninį žydų miestą ir taip pamokyti visus žydus. „Daimler Benz“ inžinieriai padarė „Amerikos bombonešio“ projektą – iš lėktuvo turėjo būti išmestas mažesnis lėktuvėlis, kuris iškart galėjo sunaikinti didžiausius pastatus.

Britų galimybės buvo daug mažesnės, net ir apsiribojus karinių objektų sunaikinimu. Tai liudija vienas slaptas 1941 metų pranešimas: „Net ir esant idealioms oro sąlygoms tik kas trečia karo mašina galėtų numesti bombas aštuonių kilometrų spindulio tikslumu apie objektą“. Todėl Londono karo kabinetui buvo priimtina naikinti nebe pavienius fabrikus, bet ištisus didmiesčius. Ir jau po Hitlerio „Barbarosos“ plano, kuomet 1941 m. birželio 22 d. buvo užpulta Sovietų Sąjunga, vokiečių civilių naikinimas buvo operacijų tikslas. Vėliau V.Čerčilis rašė: „Dar Pirmajame pasauliniame kare nesaugomų miestų bombardavimas buvo uždraustas, tačiau dabar tai daro kiekvienas, tai paprasčiausiai mados klausimas, kaip ir su moterų drabužiais“. 1941 m. vasario 14 d. direktyvoje Oro pajėgų ministerija pareiškė, jog dabar oro išpuolių tikslai yra ne laivų ar lėktuvų gamyklos, bet gyvenvietės. Karinių oro pajėgų stiprinimas dar labiau padidėjo po Stalino priekaištų Čerčiliui, ilgainiui jis tapo beprecedentiškai brutalus ir jau 1942 metų gegužę Čerčilis, vykdydamas „Tūkstantmečio“ operaciją, pasiuntė daugiau nei 1000 lėktuvų į Kelną. Pasekmės: 480 žuvusiųjų, 5000 sužeistų, 3300 sugriautų pastatų. Kai dar tų pačių metų vasarą Stalinas papriekaištavo Čerčiliui, kad Britanija Sovietų Sąjungą palieka likimo valiai, švelnindamas situaciją Čerčilis pažadėjo, kad karališkosios britų oro pajėgos sugriaus beveik kiekvieną gyvenamąją vietą beveik kiekviename Vokietijos mieste. Tada Stalinas nusišypsojęs ir pasakęs, kad tai būtų visai neblogai. Ir iš tiesų iki pat Vokietijos kapituliacijos pagrindinė britų smogiamoji jėga buvo oro laivynas, iš kurio 100 tūkst. narių išgyveno tik kas antras.

Britai ir toliau tobulino savo bombas bei miestų naikinimo planus – paprastos bombos nieko nebestebino, dabar buvo sugalvotas mišinys iš sprogdinamosios ir degiosios medžiagos, ginklas, nukreiptas prieš miestus, turinčius daug medinių pastatų ir sukeliantis ugnies audrą. 1941 metais Harnsas pagal „degumą“ netgi suskirstė Vokietijos miestus. Mažiau „patrauklūs“ anglams pasirodė Frankfurtas ir Kylis su akmeniniais savo centrais, tuo tarpu oro išpuolių objektais tinkamiausi tapo Bremenas (senas miesto centras, gerai dega) ir Freiburgas (mediniai namai, siauros gatvės). Tinkamas bandomiesiems mėginimams (gera vieta, lengvai pasiekiamas, nors ir kariniu atžvilgiu bereikšmis) pasirodė Liubekas. 1942 m. kovo 29 d. pilnaties naktį 234 lėktuvais ir 25 tūkst. fosforo lazdelių buvo padegtas Liubeko senamiestis, žuvo 300 žmonių. Ugnies audros buvo sukeliamos tokia trijų ginklų kombinacija:

• pirmiausia numetamos oro minos, kurių spaudimo bangos pakelia namų stogus, išmuša langus ir suskaldo sienas;

• tada pradeda lyti fosforinėmis lazdelėmis ir bombomis, kurios išnešioja orą kaip židinyje ir kiekvieną mažą ugnies židinėlį paverčia didesniu laužu;

• pagaliau susprogdinamas vandentiekis ir vamzdynai, skubantys į pagalbą ugniagesiai tarsi pašalinami iš gaisro gesinimo operacijos.

Kai daugybė mažų gaisrų susilieja į vieną didelę ugnies jūrą, susidaro daug pavojingesnis ginklas nei atominė bomba – virš miesto susiformuoja milžiniškas karšto oro stulpas, sukeliantis uragano tipo audras ir pasisavinantis tūkstančius tonų deguonies, o žmonės, nesvarbu, kur jie pasislėpę, tampa karščio bangos, spaudimo, ugnies ar anglies monoksido aukomis. Per „Tūkstantmečio“ operaciją 1942 metų gegužę buvo numesta 460 000 ugnies bombų, 1350 iš jų ant Kelno, Rūro skerdynėse ugnyje žuvo apie 21 000 civilių. Prie naujos žudymo technikos labai prisidėjo ir amerikiečiai. JAV įpareigojo iš Vokietijos emigravusį architektą Erichą Mendelsoną slaptoje vietovėje Jutos dykumoje pastatyti tokias kareivines, kokios yra Berlyne (su visais baldais, užuolaidomis ir pan.), tam, kad būtų galima išbandyti naujo ginklo galimybes. Po pusmečio buvo įvykdyta viena žiauriausių operacijų „Gomora“, kurios metu Hamburge 20 kvadratinių kilometrų plote ugnies audra pasiglemžė daugiau nei 40 tūkst. žmonių, kurie arba sudegė, arba užduso po ilgų kančių. Britų pilotas Ričardas Meisas (Mayce), pažvelgęs į apačioje degančius miestus teigė, jog taip turįs atrodyti tikras pragaras, ir tą naktį jis tapęs pacifistu. Ir kituose miestuose situacija buvo panaši – žmonės tapo gyvais deglais, karštame vandenyje žuvo bėgantieji, kiti mirdavo karšto asfalto pursluose.

Nepaisydamas protestų, Čerčilis nė kiek nesitraukė nuo savo strategijos. Kiek švelnesnės strategijos iš pradžių laikėsi amerikiečiai, kurių bombardavimų objektais tapdavo tik pramoniniai įrenginiai, tačiau ir tai truko neilgai, o „bombarduotojas Harnsas“ savo 1947 metų memuaruose teisino savo poelgius, teigdamas, jog bombardavimas – tai dar gana humaniškas karvedybos metodas. Po to, kai 1944 metais vokiečių raketos Londone ir apie jį pareikalavo 2000 žmonių gyvybių, Čerčilis rimtai svarstė galimybę prieš Vokietiją panaudoti biologinį ir cheminį ginklą ir sudarė grupes tirti tokių ginklų poveikį. Vienas tyrimų parodė, jog ant maždaug 20-ies Vokietijos miestų numetus dusinančias dujas fosgeną, aukų skaičius galėtų padidėti iki 10 proc. Tačiau britai, baimindamiesi atsakomųjų Vokietijos atakų, verčiau siūlė naudoti biologinį ginklą, kuris mirties galimybę padidintų iki 50 proc. ir, be to, sukeltų ilgalaikius padarinius, paniką ir sumaištį, o visa tai turėtų lemiamos įtakos karo baigčiai. Tokio ginklo gamybą perėmė amerikiečiai, Čerčilis užsakė apie pusę milijono tokių ginklų ir jau 1944 metų gegužę per Atlantą buvo atskraidinti pirmieji 5000. Tačiau darantis įtikinamesnei karo žemėje galimybei, britai nuo šio ginklo panaudojimo susilaikė.

Karališkosios britų oro pajėgos pasisakė už Berlyno užpuolimą Hamburgo mastu, ir nors nuo 1943 metų lapkričio iki 1944-ųjų kovo Berlyno puolimas kainavo 10 tūkst. žmonių gyvybių, ketvirtadalį centro sulygino su žemėmis ir 1,5 milijono berlyniečių paliko be pastogės, Vokietijos priešams nepavyko sukurti laukto ugnies audros efekto. JAV ugnies karo ekspertas Horacijus Bondas skundėsi ginkluotės tyrimų komitetui dėl sunkaus Berlyno naikinimo: „Statinių kokybė Berlyne esanti aukšta, atskiri namai toli vienas nuo kito“. 1944 m. rugpjūtį Čerčilis JAV prezidentui Ruzveltui pateikė „Griaustinio smūgio“ planą, pagal kurį nuo 2000 bombų turėjo žūti arba būti sužeisti apie 220 000 berlyniečių. Ruzveltas, neslėpdamas savo nuomonės apie paprastus vokiečius, šiam planui iš esmės pritarė: „Su Vokietija turime elgtis griežtai, turiu omenyje ne tik nacius, bet ir paprastus gyventojus. Turime šią tautą arba kastruoti, arba taip juos pagydyti, kad jie negalėtų susilaukti vaikų, kurie vėliau darytų taip pat, kaip jų tėvai praeityje“. „Griaustinio smūgio“ plane buvo aiškiai numatyta bombarduoti ne priemiesčius, ne ten esančias tankų ar ginklų gamyklas, bet pačius miestus. Kai 1945 metais rusai sparčiai artinosi Reicho teritorijos link, šis planas buvo realizuotas Berlyne, Leipcige bei Drezdene. Berlyne 1945 metų vasarį „Griaustinio smūgis“ pareikalavo 3000 aukų, o Drezdene pagaliau pavyko pasiekti „ugnies audros“ efektą. Elbės Metropolyje nebeužteko išgyvenusiųjų jėgų tam, kad būtų palaidojami žuvusieji. Aukoms sudeginti buvo sukraunami mediniai stovai. Ir nors paskutinėmis savaitėmis dar buvo bombarduojami nereikšmingi miestai, Antantės šalys nepasiekė tikrųjų savo tikslų:

• moralinis subombardavimas, kuomet Vokietijos proletariatas, išsekintas užpuolimų ir bombardavimų, sukiltų prieš Hitlerį, tačiau buvo pamiršta, jog tokiu metu kiekvienas rūpinasi išgyvenimu, o ne politika;

• ginklų sandėlių subombardavimas taip pat neatnešė lauktų rezultatų, nes viskas buvo atstatoma labai greitai.

Nuo 1945 metų sausio iki gegužės Antantės bloko šalių bombos vidutiniškai per dieną nužudydavo apie 1000 žmonių, vien tik Viurcburgo užpuolimas, kurio metu buvo sunaikinta 89 proc. barokinio miesto, pareikalavo naktį iš kovo 16 į 17-ą 5000 aukų. Visai prieš karo pabaigą dar buvo sunaikinti istoriniai miestų centrai Freiburge, Heilbrone, Niurnberge, Hildesheime, Maince, Paderborne, Magdeburge, Halberštate, Vormse, Pfortsheime, Chemnice, Tryre ir Potsdame. Tik kovo pabaigoje Čerčilis susimąstė ir siūlė apsvarstyti dar kartą Vokietijos miestų bombardavimą, nes kitaip po to reikėsią valdyti nebe miestus, o tik griuvėsius. Sugriautų miestų mastas gąsdino net ir visko mačiusius britų karo ekspertus. Šnekant kariniu žargonu, visa šalis buvo perbombarduota. Vis dėlto Čerčilis dar buvo neatsisakęs biologinio ginklo idėjos, jo patarėjas Lordas Čenvelis, Vokietijoje Frederiko Lindemano vardu gimęs emigrantas, jam primygtinai siūlė panaudoti gąsdinančią „juodligės bombą“, kuri esą daug veiksmingesnė ir lengviau pagaminama nei slaptu pavadinimu pavadinti „lydyti vamzdeliai“, reiškę antihitlerininkų atominių bombų projektą. „Jei padėtis komplikuotųsi, reikėtų panaudoti juodligę sukeliančias medžiagas“, – 1944 metais pareiškė Čerčilis. Tačiau padėtis gerėjo, ir biologiniai bei cheminiai ginklai liko sandėliuose, o atominės bombos, numestos ant Hirosimos ir Nagasakio, 1945 vasarą dar pasiglemžė 200 tūkst. žmonių gyvybių.

© 2007 „XXI amžius“