Vietoj Europos – Eurazijos „totoriai“

Praėjęs Rusijos prezidento V.Putino ir ES vadovų – Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Europos Komisijos vadovo Žozė Manuelio Barozo – susitikimas aiškiai parodė, kokia gili praraja atsivėrė praėjus pusmečiui nuo paskutiniojo aukščiausiojo lygio susitikimo. ES lyderiai ir juos lydėję žurnalistai dar kartą akivaizdžiai pamatė, kaip iš įniršio baltas lyg popierius Rusijos prezidentas spaudos konferencijoje reagavo į tris pagrindines ES ir Rusijos santykių temas: demokratijos laisvių padėtį Rusijoje, įvykius Estijoje ir Lenkijos veto naujai ES ir Rusijos partnerystės sutarčiai. Ypač Kremliaus vadovui nepatiko A.Merkel ir Ž.M.Barozo visiškas solidarumas su Estija ir Lenkija bei Lietuva. Vakarų žurnalistai atakavo V.Putiną klausimais apie „specifinę“ Rusijos demokratiją. Atsakydamas į klausimus apie žurnalistės A.Politkovskajos, A.Litvinenkos nužudymą bei opozicijos veikėjo buvusio pasaulio šachmatų čempiono G.Kasparovo sulaikymą Šeremetjevo oro uoste, Putinas tiesiog persiuto ir pareiškė: „Politkovskajos ir Litvinenkos nužudymai pirmiausia turi būti ištirti. Ir tiktai tada galima ieškoti kaltų ir daryti kokias nors išvadas. O štai apie tai, kad Taline nužudė demonstrantą, jūs kažkodėl net neužsimenate. Tačiau juk mes dėl to nekeliame klausimo, ar verta vystyti strateginius santykius su Europos Sąjunga“. Vienas vokiečių žurnalistas paklausė Putino, iš kur, jo nuomone, atsirado svarstymai, ar jis iš viso gali būti demokratu. Putinas į tai atsakė: „Labai puikus klausimas. Kas gi yra tikras vokietis ar tikras rusas? Juk pas mus kalbama: jeigu rusą kaip reikiant papurtysi, tai atsiras totorius. Todėl kas gi yra ta tikroji demokratija? Ar išvis pasaulyje tokia yra?“

Apskritai dauguma politikos ekspertų vieningai pripažįsta, kad Europos Sąjungos ir Rusijos santykiai, švelniai kalbant, labai atšalo. ES ir Rusijos partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties, pasirašytos 1994 metais, galiojimas baigsis šių metų gale. Abi pusės, nepaisydamos faktiško gegužės 17-18 dienomis vykusio ES ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimo žlugimo, nekalba, kad naujoji partnerystės sutartis nebus pasirašyta.

Tačiau nei Briuselyje, nei Maskvoje jau net nebeužsimenama apie vadinamąsias „keturias erdves“ naujojoje sutartyje. Tai yra glaudų bendradarbiavimą saugumo, ekonomikos, švietimo ir kultūros sferose. Kremlius kelia savo sąlygas teigdamas, kad Gorbačiovo ir Jelcino laikais Rusija nieko daugiau ir nedarė, tiktai užleisdavo savo pozicijas visose sferose, mainais negaudama nieko. Anot artimos Kremliui Rusijos analitikės N.Serovos, tiktai V.Putinui atėjus į valdžią radikaliai pasikeitė šalies santykiai su Europos Sąjunga. Tiksliau, akcentuojant Maskvos paniekinamą požiūrį į naująsias ES šalis, ypač buvusias Varšuvos bloko satelitines šalis ir buvusios SSRS Baltijos „respublikas“. Ir tai Kremliui pakankamai gerai sekėsi. Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis ir Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas tiesiog lenktyniavo tarpusavyje, kuris iš jų labiau įtiks V.Putinui. Prie jų prisidėjo ir Italijos premjeras Silvijus Berluskonis. Tas pataikavimas įgaudavo komiškų formų ir labai priminė „broliškų socialistinių“ satelitų keliaklupsčiavimą prieš Kremliaus valdovą. Dabar padėtis labai pasikeitė. Nuėjus nuo politinės arenos Šrioderiui, Širakui ir Berluskoniui, Maskvai sunkiau sekasi įvaryti pleištą tarp senųjų ir naujųjų ES valstybių. Kremliui tarnaujanti didžioji Rusijos žiniasklaida naująjį Prancūzijos prezidentą Nikolia Sarkozy jau spėjo įvardyti kaip „naująjį Bušo pudelį“. O, anot vieno vokiečių žurnalisto, labiausiai suinteresuota gerais santykiais su Maskva Vokietijos kanclerė Angela Merkel „blaškosi tarsi karštoje keptuvėje“, nežinodama, ko griebtis.

Be to, kol kas sunku prognozuoti, kokių siurprizų Maskvai gali pateikti nuo birželio mėnesio pradedantis eiti pareigas naujasis Didžiosios Britanijos premjeras Gordonas Braunas. Yra pakankamai ženklų, rodančių, kad jo politika Rusijos, ypač jos energetinės ekspansijos, atžvilgiu gerokai skirsis nuo savo pirmtako, „išeinančio į atsargą“ Tonio Bleiro. Apskritai Berlyne, Paryžiuje ir Londone kaip niekad anksčiau imta akcentuoti, kad ES privalo ginti visas bendrijos naujokes nuo vis didėjančio Rusijos energetinio, o kartu ir politinio spaudimo. Tuo labiau kad ir V.Putino administracija apie Lenkiją, Baltijos šalis ir kitas buvusias sovietinio bloko šalis ima kalbėti kaip apie „limitrofines šalis“. Beje, paniekinamą žodį „limitrofai“ pirmasis pavartojo buvęs bolševikų priešas baltagvardiečių generolas Denikinas, kuris, būdamas emigracijoje Paryžiuje, atvirai palaikė Stalino siekius atsiimti „teisėtas“ buvusias carinės Rusijos žemes ir likviduoti tas limitrofines valstybes. Pirmiausia, žinoma, Baltijos šalis – Lietuvą, Latviją ir Estiją. (Lot. limitrophus – pasienio linija; graikiškai – trophos – maitinatis; Romos imperijoje – pasienio sritys, turėjusios išlaikyti pasienyje stovėjusias kariuomenės įgulas – Red.)

„Rusija nebenori būti Europoje“, – skelbia laikraštis „Moskovsskij komsomolec“. O vienas iš V.Putino patarėjų skelbia, jog ES, sėdėdama Rusijos energetikų kišenėje, niekur nedings, todėl visą dėmesį reikia skirti kuriamam vadinamajam Eurazijos blokui, į kurį, be Rusijos ir Kazachstano, kitų buvusių sovietinių Azijos „respublikų“, įtraukiama ir Kinija.

Petras KATINAS

© 2007 „XXI amžius“