Irakas. Kas toliau?

Dr. Petras JOKUBKA

Teroristai ir atominės bombos – XXI amžiaus siaubas. Kol kas nėra tokios valstybės, turinčios atominius ginklus, kurios grasintų juos panaudoti. Jos visos siekia pasistatyti atomines jėgaines, sako, jas panaudotų tik elektrai gaminti, bet ne atominiam ginklui.

Kad ir kokių priemonių imsis didžiosios valstybės atominės jėgos plitimui sustabdyti, joms nepasiseks, nes musulmoniškos valstybės yra pakankamai turtingos ir smarkiai vysto savo pramonę, tat Vakarų valstybėms pritrūks lėšų, kantrybės ir pasiryžimo sustabdyti visas tas valstybes. Moderniaisiais laikais kol kas tik viena Amerika ryžosi pastoti agresoriams kelią, būtent, pristabdyti Korėjos ir Vietnamo komunistus, dabar – Irako musul-monus. Bet mes matome, kas darosi. Motinos ir močiutės eina protestuoti, verčia progresyvią valdžią ir renka pacifistus. Joms nerūpi ąžuolas, joms rūpi tik gėlės, joms nesvarbu, kas bus rytoj, svarbu tik kad jų sūneliams nereikėtų ginti JAV interesų.

Kalbėjausi su viena moterimi, turinčia 20 metų sūnų. Kalbantis aš aukštai vertinau prezidentą Dž.Bušą, kad jis drįso pastoti kelią agresoriui Sadamui Huseinui. Ji užprotestavo ir žemino prezidentą, kad jis kariauja nereikalingą karą ir gali pašaukti jos sūnų. Aš jai atsakiau: „Visų pirma Amerika pasitenkina vien savanoriais. Jei ir pradėtų loterijos keliu kai kuriuos jaunuolius šaukti, tai juk reikia, kad kas nors apgintų mus nuo teroristų. Kas bus, kai jie masiškai pradės griauti Ameriką?“ Ji atsakė paprastai: „Pabėgsiu į Kanadą“.

Tai su tokiomis problemomis Amerika susiduria ir susidurs, kol tęsis karas su teroristais. Sena išmintis sako, kad geriau priešą mušti jo žemėje, negu jo laukti namuose. Daugelis motinų taip nesugeba galvoti.

Amerika buvo įsivėlusi į daugelį karų, kurių nelaimėjo. Tarp tokių buvo: 1812 metų karas su Anglija, Korėjos ir Vietnamo karai. Bet tai dar nereiškia, kad mes turime kapituliuoti ir kaip ta jauna moteris rengtis bėgti į Kanadą, ką daugelis jaunų vyrų padarė Vietnamo karo metu. Dabar nuo teroristų pabėgti nebėra kur. Jie mus gali atrasti bet kur. Reikia sustoti ir gintis arba mirti bailio mirtimi. Amerikiečiai dar niekada taip žemai nėra kritę. Bet ką daryti su mamytėmis, kurios nenori išleisti savo sūnelių iš po savo sparnų? Jos per rinkimus gali išrinkti į valdžią pacifistus. Turim būti tam pasirengę ir ieškoti išeities.

JAV yra turtinga valstybė, ji turi visokių galimybių. Jei neatsiras pakankamai savanorių kovoti su teroristais, mes dar turime galimybę jų pasisamdyti iš kitur. Visame pasaulyje yra daug jaunų vyrų ir merginų, kurie nori atvykti į Ameriką nuolat apsigyventi. Mes galime priimti tik tuos, kurie sutiks atlikti penkerių metų karinę prievolę. Po to jiems būtų galima suteikti pilietybę ir leisti gyventi visam laikui.

Nugalėti Amerikoje teroristus gali padėti išvystytas saugumas užverbuojant musulmo-nus. Didesnė problema – kaip nugalėti tuos teroristus, kurie, kaip Irake, siekia valdžios. Didžiausi širšių lizdai yra musulmonų valstybėse, Artimuosiuose Rytuose: Irane, Irake, Pietų Arabijoje, Kuveite, gal ir Egipte. Jei Irane, Irake ar Pietų Arabijoje valdžią paimtų teroristai, kitą dieną jie galėtų susprogdinti visus naftos šaltinius ir JAV po savaitės benzino galėtų gauti tik asmenys su specialiais leidimais važiuoti į darbą. Baisu įsivaizduoti, koks tai būtų pakrikimas. Išvada: JAV kariuomenė Artimuosiuose Rytuose turi būti visą laiką, nes permesti kariuomenę su visais ginklais ir įrengimais į Iraką Amerikai truko šešis mėnesius. Amerikos kariuomenei, kuri skirta Artimųjų Rytų apsaugai, Irakas yra tinkamiausia vieta stovėti. Esant nuolatinei įtampai tarp šiitų ir sunitų, viena ar kita musulmonų sekta sutiks su mumis bendrauti ir priimti mūsų kariuomenę. Žinoma, geriausia būtų išeitis, jei minėtos valstybės įstotų į NATO ir sutiktų priimti NATO kariuomenės dalinius. Jei to nebūtų galima pasiekti, Amerika turi veikti kartu su Izraeliu. Blogiausiu atveju gal Izraelis sutiktų priimti mūsų kariuomenę ir ginklus, bet jokiu atveju JAV negali pasitraukti iš Artimųjų Rytų.

Kokios galimybės mums pasiekti susitarimą su Iranu ir prikalbėti jį, kad atsisakytų ambicijų įsigyti atominius ginklus? Dabartiniai įvykiai, susiję su anglų karių pagrobimu ir žiauriu elgesiu su jais rodo, kad tokios galimybės yra labai menkos. Jei JAV ir Europos Sąjunga nesiims karinių priemonių prieš Iraną, tai, ko gero, Izraelis bus paliktas vienas tokių priemonių imtis. Užimti Iraną ir ten laikyti savo kariuomenę – tai būtų beginklių metimas į liūtų gardą. Sunaikinti jų atomines jėgaines iš oro irgi gali būti bergždžias darbas, nes tos jėgainės tikriausiai yra statomos po granito kalnais. Tik išmesti desantininkai galėtų sunaikinti tas jėgaines ir vėl pasitraukti.

Beveik visi Demokratų partijos kandidatai į prezidentus reikalauja, kad Amerika pasitrauktų iš Irako. Tik H.Klinton mano, kad amerikiečiai ten pasiliktų stebėtojais. Iš respublikonų kol kas drąsiausiai pasisako senatorius Džonas Malkenas ir Rudolfas Džulijanis.

Dabar, teroristų amžiuje, jei mes nesieksime pastoti kelią tiems iškrypėliams, jie ras būdų susprogdinti mūsų miestus ir grąžinti mus į priešistorinius laikus. Kas sugebės stebėti, ką galvoja arabas, gyvenantis Amerikoje, nusivylęs gyvenimu ir trokšdamas kuo greičiau patekti į „dangų“, ir kada jis padės bombą po mūsų dangoraižiu? Kadangi mes to negalime atspėti, teks griebtis provizorinių priemonių. O tokių gali būti labai daug. Paminėsiu vieną. Pagal dabartinius spaudos pranešimus, Irake sulaikyta apie 20 tūkst. teroristų. Reikia manyti, kad saugumiečiai Irake veikia efektyviai ir daugmaž žino ir apie tuos, kurie dar nėra suimti. Lieka tik klausimas, kada ir kaip juos sugaudyti. Padidinus Amerikos kariuomenę dauguma tų teroristų bus surinkta. Toks skaičius gali padidėti trigubai.

Bausmės teroristams ir teroro organizatoriams turi būti adekvačios jų nusikaltimams: už vieną nužudytą nekaltą pilietį galėtų būti įvykdyta mirties bausmė penkiems pasmerktiems teroristams. Tik vartodamos tokias ar panašias priemones civilizuotos tautos galės laimėti karą su teroristais. Kai karas bus baigtas, tiems teroristams, kuriems įvykdyta bausmė, galėtų būti suteikta amnestija.

Mūsų svarbiausias tikslas turėtų būti apsaugoti pasaulį nuo teroristų ar organizuoti visas valstybes į kovą, jei kurioje nors iš jų teroristai imtų valdžią. Antras tikslas – užtikrinti laisvą Artimųjų Rytų benzino tiekimą. Šiame tiksle ir slepiasi visa tragedija, nes nei prezidentas Bušas, nei joks kandidatas į prezidentus negali pasakyti, kad mes kovojame dėl benzino. Gal ateityje mes rasime benzino pakaitalų, bet dabar mes dar priklausome nuo arabų benzino. Ar mes galime pabėgti nuo tos problemos? Jei ne, tai turime stoti į žutbūtinę kovą.

Jei mums, atrodo, pasisekė susitarti su kietasprande Šiaurės Korėja dėl atominės jėgainės, reikia tikėtis, kad pasiseks susitarti ir su Iranu. Jei ne, mes turime būti pasirengę visoms galimybėms.

Redakcijos pastaba. Nors šie autoriaus iš JAV siūlymai griežtai bausti teroristus atrodo „netolerantiški“, bet šių dienų įvykių akivaizdoje, kai buvo planuota teroro aktu sunaikinti dešimtis tūkstančių žmonių, nėra jau tokie nesuprantami.

© 2007 „XXI amžius“