Londonas laukia sargybos pasikeitimo

Petras KATINAS

Beveik neabejojama, kad naujuoju Didžiosios Britanijos ministru pirmininku taps Džeimsas Gordonas Braunas

Šį mėnesį dar vienoje didžiojoje senosios Europos valstybėje keičiasi „sargyba“. Po Prancūzijos prezidento rinkimų, kai į Eliziejaus rūmus atėjo dešiniųjų jėgų atstovas Nikolia Sarkozy, Didžiosios Britanijos ministrų kabineto vadovo pasikeitimas irgi ne mažesnis įvykis. Tiesa, skirtingai nuo Prancūzijos, dabartinį ilgametį Anglijos premjerą Tonį Bleirą pakeitė jo paties Leiboristų partijos atstovas. Tačiau mažai kas abejoja, kad iš T.Bleiro įpėdinio galima sulaukti gana rimtų pokyčių Didžiosios Britanijos tiek vidaus, tiek ir užsienio politikoje. O tai, be abejo, turės įtakos ir procesams, vykstantiems Europos Sąjungos viduje bei visoje tarptautinėje arenoje.

Beveik neabejojama, kad naujuoju Didžiosios Britanijos ministru pirmininku taps jau dabar „geležiniu Braunu“ vadinamas finansų ministras – Anglijoje vadinamas iždo kancleriu – Džeimsas Gordonas Braunas. „Geležinio Brauno“ pravardė jam prilipo tuoj po leiboristų pergalės 1997 metų rinkimuose, kai jis užėmė finansų ministro pareigas. Jam, o ne premjerui T.Bleirui priskiriamos visos naujovės šalies ekonomikoje, o svarbiausia – britų ekonomikos stabilizacija.

Džeimsas Gordonas Braunas gimė 1951 metais Glazgo mieste, anglikonų dvasininko šeimoje. Su pagyrimu baigė prestižinį Edinburgo universitetą, kuriame vėliau dėstė ir apgynė daktaro disertaciją.

Iš anksto tikėdamasis tapti Didžiosios Britanijos premjeru, finansų ministras Dž.G.Braunas ėmė skelbti pareiškimus ir idėjas, kurios visiškai nepriklausė jo, kaip ministro, kompetencijai. Taip jis iš anksto pažadėjo reformuoti valstybės valdymo sistemą, perduoti dalį centrinės vyriausybės funkcijų vietinei valdžiai, padidinti parlamento galias. Konkrečiai, suteikti parlamentui teisę priimti sprendimus dėl šalies dalyvavimo karinėse operacijose. Jo nuomone, nesiskaityti su parlamento daugumos nuomone galima tiktai labai išimtinais atvejais.

Iki šiol Dž.G.Braunas skyrėsi nuo kitų ministrų ir aukštų pareigūnų savo griežtumu ir retai kas matė jį besišypsantį. Visiškai skirtingai nuo savo politinę karjerą baigiančio dabartinio premjero T.Bleiro. Na, o apie nepaprastą Dž.G.Brauno darbštumą sklinda ištisos legendos. Britų spauda rašo, kad 1997 metais, priešrinkiminės kampanijos metu, Dž.G.Braunas dirbo po 18 valandų kiekvieną savaitės dieną. Tokios darbotvarkės jis nekeičia ir dabar. Pasak jo, jėgų suteikia tai, kad kiekvieną dieną valandą laiko skiria bėgimui. Kaip teigia Londono spauda, nuo pat ankstyvos jaunystės Dž.G.Braunas galvojo tik apie savo karjerą, ir apie nieką daugiau. Vienas britų laikraštis paskelbė penkerius metus buvusios jo artimos draugės ir meilužės, buvusio Rumunijos karaliaus Michajaus dukters princesės Margaritos prisiminimus, kuriuose princesė teigia, kad jos buvęs mylimasis visą laiką, netgi intymumo valandėlėmis, galvojo tiktai apie politiką. Pasak princesės Margaritos, „Gordono galvoje buvo tiktai politika, politika ir dar kartą politika“.

2000 metais Dž.G.Braunas vedė ryšių su visuomene specialistę ir vadybininkę Sarą Makolej. Netrukus jaunavedžiams gimė sūnus Džonas, ir pagaliau tada, kaip rašo Londono rimti, ne bulvariniai laikraščiai, visuomenė pirmą kartą išvydo jį besišypsantį. Bet, nepaisant to, visa Anglija ir jos politinis elitas finansų ministrą (iždo kanclerį) vadina „geležiniu kancleriu“. Tai tarsi analogija su legendine buvusia Didžiosios Britanijos premjere Margaret Tetčer, kuriai amžiams prilipo „geležinės ledi“ pravardė. Ir ši Anglijos politikos veteranė didžiuojasi tokia pravarde. Kaip, beje, ir dauguma britų. Neatsižvelgiant į tai, ar jie palaiko konservatorius, ar leiboristus. Todėl ir Dž.G.Braunas, atsakydamas į „Financial Times“ paskelbtą buvusio Finansų ministerijos sekretoriaus straipsnį, kuriame jis apkaltino būsimą premjerą „cinišku požiūriu į savo kolegas“, per BBC radiją paaiškino, jog finansų ministro padėtis ir atsakomybė yra labai daug kuo įpareigojanti. „Tu privalai parodyti, kad esi rimtas ir sveikai protaujantis, todėl kad reikia valdyti pačią svarbiausią valstybės sritį – ekonomiką. O žmonės, pažįstantys mane asmeniškai, puikiai žino, kad aš moku juoktis ir juokauti kaip ir visi normalūs žmonės“.

Dabar ES viršūnėse svarstoma, kokia bus Londono politika Bendrijos viduje atėjus „geležiniam Braunui“. Prognozuojama, kad lengva nebus, nes jis gins Didžiosios Britanijos interesus netgi daugiau nei nuolat besišypsantis T.Bleiras. Viena aišku: atėjus Dž.G.Braunui, nesikeis tradicinė Londono ir Vašingtono artima partnerystė.

© 2007 „XXI amžius“