Miglotas energetinis saugumas

Petras KATINAS

Lietuvos premjeras G.Kirkilas, lankydamasis Rygoje, su savo kolega Latvijos ministru pirmininku A.Kalvičiu aptarė energetines problemas, konkrečiai, galimą naujos Ignalinos atominės elektrinės statybą. Tiesa, G.Kirkilas neseniai buvo užsiminęs, kad bandys paprašyti Europos Komisijos, jog ji sutiktų pratęsti Ignalinos AE darbą. Tačiau pats Premjeras netrukus pripažino, kad tai beviltiškas reikalas. Rygoje Latvijos premjeras, kalbėdamas apie naujos atominės jėgainės statybą, kurioje, be Lietuvos, ketina dalyvauti Latvija, Estija ir Lenkija, priminė, kad geriausiu atveju elektrinė pradės veikti 2015 metais. Todėl jis patarė ieškoti alternatyvių elektros energijos gamybos šaltinių, kad nebūtume visiškai priklausomi nuo Rusijos. Bet kokie gi tie alternatyvūs šaltiniai? Tai ir yra pagrindinis klausimas. Biokuras, vėjo jėgainės aiškiai nepajėgs aprūpinti elektra valstybės. Tuo labiau kad vėjo jėgainių statybai daromos įvairiausios kliūtys. Jeigu Estija, turėdama savo skalūnų, galėtų išsiversti jais kūrendama savo šilumines elektrines, tai Lietuva tokių alternatyvų neturi. Be „Gazprom“ dujų, kurių kainos neabejotinai šoktels nuo naujųjų metų, neišsiversime. Kaip ir be rusiškos naftos. Taigi Maskvos manipuliacijos vykdant energetinį spaudimą, be abejo, tęsis ir toliau. Tą jau skaudžiai pajuto „Mažeikių nafta“, kuriai nebetiekiama nafta „Družbos“ naftotiekiu. Į Lietuvos prašymus konkrečiai paaiškinti, kad „Družbos“ naftotiekio darbas nutrauktas ne dėl techninių priežasčių, o yra politinio spaudimo priemonė, Rusijos atstovai teigia, kad jokios politikos čia nėra. Štai neseniai Sankt Peterburge vykusiame Ekonomikos forume Lietuvos ūkio ministras Vytas Navickas bandė tuo klausimu kalbėtis su Rusijos energetikos ir pramonės ministru Viktoru Christenka ir su Rusijos naftos tranzito operatorės „Transneft“ prezidentu Semionu Vainštoku. V.Christenka be jokių užuolankų pareiškė, kad naftos tiekimo atnaujinimas „Družbos“ naftotiekiu gal ir galimas, bet pirmiausia jis galimas tiktai vienu atveju – jeigu Rusija iš to turės ekonominės naudos. O ta nauda, anot Rusijos ministro, paaiškės tiktai kruopščiai išanalizavus ir atlikus „Družbos“ naftotiekio techninę ir ekonominę ekspertizę. Kiek ta „ekspertizė“ gali užsitęsti, Rusijos atstovai nekalba. Tiesa, V.Christenka mūsų ūkio ministrui patarė artimiausiu metu su delegacija atvykti į Maskvą ir „normalioje darbo aplinkoje“ aptarti rūpimus energetinius klausimus. O „Transneft“ prezidentas S.Vainštokas paaiškino, kad Rusijos ekspertai, atlikę „Družbos“ naftotiekio ekspertizę, nustatė net daugiau kaip 700 įvairiausių techninių trūkumų bei gedimų. Todėl esą „Transneft“ įvertins investicijas tiems „techniniams trūkumams“ ištaisyti ir tada spręs, ar verta iš viso imtis to darbo. Taigi Lietuvos ūkio ministras V.Navickas, kaip ir reikėjo tikėtis, Sankt Peterburge absoliučiai nieko neišsiaiškino.

Todėl, atrodo, ir ministras jau prarado bent jau oficialiai reikštą optimizmą, kad naftos tiekimas „Družbos“ naftotiekiu, nutrauktas pernai liepos mėnesį, bus atnaujintas. Labai jau keistokai skamba ministro V.Navicko samprotavimai, kad galutinis sprendimas dėl naftos tiekimo „Družba“ bus priimtas tik baigus tyrimą. „Reikia tikėtis, kad tai bus netrukus“, – guodėsi V.Navickas. Pakankamai akivaizdu, kad „tyrimas“ gali užsitęsti iki begalybės, jeigu jis iš viso vyks. Kitaip tariant, naftos tiekimo atnaujinimo galima tikėtis, pasak rusų patarlės, „ketvirtadienį, po lietučio…“

Naftos čiaupo užsukimas „Mažeikių naftai“ yra grynai politinis Rusijos žingsnis, ir tai aišku netgi didžiai Rusijos draugei K.Prunskienei. Tai pripažįsta ir Rusijos laikraščio „Komersant“ apžvalgininkas V.Voda savo straipsnyje apie „Mažeikių naftos“ ir ją valdančio Lenkijos naftos koncerno „Polski Koncern Naftowy (PKN) Orlen“ problemas. V.Voda aiškiai išdėsto, kad naftos trūkumo Mažeikių įmonė niekada nebūtų pajutusi, jeigu įmonė būtų atitekusi Rusijos „Lukoil“. Dar primenama, kad atėjus į valdžią „proamerikietiškam“ prezidentui Valdui Adamkui naftos tiekimas į Mažeikius ir buvo nutrauktas. O štai buvęs premjeras R.Paksas buvęs šaunus vyras ir atsisakęs pasirašyti „vergišką“ sutartį su amerikiečių „Williams“ kompanija. Taigi leidžiama aiškiai suprasti, kad jeigu R.Paksas būtų valdžioje, jokių problemų nebūtų.

Atrodo, „Družbos“ naftotiekį galime pamiršti. Ir ieškoti būdų, kaip apsirūpinti žaliava iš kitų šaltinių.

Šiomis dienomis Lietuvos ir Lenkijos premjerai Gediminas Kirkilas ir Jaroslavas Kačynskis, apsilankę centrinėje „PKN Orlen“ būstinėje, kalbėjosi su koncerno vadovais dėl naftos tiekimo į Mažeikių įmonę. Lenkijos premjeras J.Kačynskis pabrėžė, kad Lenkija yra visiškai pasirengusi tam, kad rusiška nafta nebetekės „Družbos“ naftotiekiu, ir turi visas technines galimybes gauti naftą kitais maršrutais. Be to, „PKN Orlen“ prezidentas Piotras Kovnackis pareiškė, kad, nesant galimybės gauti naftos iš Kazachstano ir Azerbaidžano, jo vadovaujamas koncernas svarsto galimybes pasinaudoti naftos ištekliais… Latvijoje. Tai galėjo nuskambėti gana neįtikinamai. Tačiau dar sovietmečiu atliktais tyrimais buvo nustatyta, kad naftos telkinių atsargos Latvijos sausumoje siekia 100 milijonų barelių, o Latvijai priklausančiame jūros šelfe – 360 milijonų barelių. Galima priminti, kad prieš dešimt metų dėl šio šelfo priklausomybės kilo nemažas konfliktas tarp Lietuvos ir Latvijos. Šiuo metu Latvijos kompanija „Alina“ vykdo geologinę žvalgybą Kuldigos rajone, ir jeigu duomenys apie naftos atsargas pasitvirtins, tai jau šį rudenį gali pradėti tekėti pirmoji Latvijos nafta.

Šiaip ar taip, bet energetinės problemos išliks dar ilgai. O pastangos bent kiek atsiplėšti nuo Rusijos energetinių čiuptuvų privalo būti patrigubintos. Tikėtis, kad po Rusijos energetikos ir pramonės ministro V.Christenkos, žadėjusio su mūsų delegacija „darbo aplinkoje“ aptarti klausimus dėl naftos tiekimo, kas nors paaiškės, labai maža viltis.

Tiesa, mūsų užsienio reikalų ministras P.Vaitiekūnas, prieš išvykdamas į pirmadienį Liuksemburge įvykusią ES šalių užsienio reikalų ministrų konferenciją, pareiškė, kad Lietuva dės visas pastangas įtraukti energetinio saugumo klausimą į pagrindinius ES dokumentus. Pirmiausia – į būsimos ES užsienio politikos doktriną. Tai, žinoma, sveikintinas žingsnis. Tik klausimas: ar jis yra nuoširdus. Tuo labiau kad draugė Kazimira, rekomendavusi A.Vaitiekūną į užsienio reikalų ministrus, jau pernelyg aiškiai stojo pritarti viskam, kad ir ką darytų buvęs „didysis brolis“. Tad ministro P.Vaitiekūno žodžius galima priimti gana rezervuotai. O jeigu jis iš tiesų laikosi tokios pozicijos – tai garbė jam.

© 2007 „XXI amžius“