„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2007 m. birželio 20 d., Nr. 12 (149)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Stipri Europa ir krikščionybė

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS

Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Kai Lietuva rengėsi referendumui, kuriame didžiule balsų persvara buvo patvirtintas mūsų piliečių noras tapti Europos Sąjungos dalimi, Bažnyčia nestovėjo nuošaly. Tiek savo iniciatyva, tiek šalies politinių lyderių prašymu, mes, vyskupai, bandėme padėti susivokti žmonėms, ilgus sovietinės okupacijos metus gyvenusiems netikrumo ir baimės atmosferoje. Viešai aiškinome, kokiais tikslais sukurta Europos šalis vienijanti struktūra ir kokios perspektyvos atsiveria jai apimant visą europietiškos kultūrinės sanklodos erdvę. 2003 metų kovo 4-ąją, minėdami Lietuvos globėjo, europiečio karalaičio šventojo Kazimiero iškilmę, paskelbėme kreipimąsi į tikinčiuosius, perskaitytą visose Lietuvos bažnyčiose. Jame raginome: „(...) daug šimtmečių esame Europoje, belieka garsiai pasakyti, kad norime joje būti. Europoje iš krikščioniškų šaknų išaugo pagarba žmogaus teisėms, socialinis teisingumas ir solidarumas, sąžinės laisvė, visų lygybė prieš įstatymą, valdžios tarnavimas savo žmonėms. Europos šalys vienijasi tam, kad šie idealai būtų geriau ginami, kad jų nenustumtų į šoną valstybių konfliktai, kaip buvo XX amžiuje. Priklausydami Europos Sąjungai, galėsime sėkmingiau ginti savo teises, garsiau skelbti savo požiūrį, skleisti savo patirtį ir tradicijas“.

Anuo metu matėme ir šiandien suvokiu Europos Sąjungą kaip bendrų istorinių pastangų ir bendros kasdienės atsakomybės rezultatą. Matau ją kaip Visagalio globojamų žmonių sutelktinį kūrinį, kurio stiprybės ir ydos, teikiama nauda ir nešamas kenksmingas užkratas nėra išoriškai primestas ar visam laikui nulemtas. Jis yra ir mūsų pačių valingo dalyvavimo, sąmoningo įnašo, gebėjimo išlaikyti tiesų stuburą padarinys. Todėl tada, prieš referendumą, kvietėme, o dabar, Lietuvos atstovams jau turint lygaus balso teisę europarlamente, galiu su įsitikinimu pakartoti, kad Europai reikia mūsų žmonių balso ir mūsų maldos. „Maldos už Europą, kad Dievas padėtų mums visiems – nuo Baltijos iki Viduržemio jūros – drauge kurti meilės civilizaciją, sąžiningesnę ir teisingesnę visuomenę. Kurti bendrus namus, kur niekam nestigtų dvasinės ramybės ir materialinės gerovės. Padėti (...) Europos Sąjungai, kad joje visi kartu gerbtume krikščioniškąsias vertybes“.

Trejų metų bendro gyvenimo Europos Sąjungoje patirtis atskleidžia, kad gerovės viltys pamažu pildosi. Tačiau nepasirodė beprasmiai ir perspėjimai dėl nuolatinės vertybinės įtampos, dėl būtinybės priešintis nuogam pragmatizmui bei tradicijų atmetimui. Platesnėje erdvėje didesnius pagreičius įgyja tiek ekonominis augimas, tiek kultūrinių mainų įvairovė. Deja, sodresnę įvairovę aprėpiančioje bei niveliuojančioje erdvėje greičiau sklinda, stipresnį rezonansą sukelia ir destruktyvios nuostatos. Turiu galvoje nuostatas lengvabūdiškai gyventi šia diena, numoti ranka į žmogaus prigimtį, ignoruoti tuos asmens ir bendruomenės orientyrus, kurių negalima pakeisti rankų pakėlimu ar mygtuko paspaudimu. Tokie orientyrai yra universaliosios vertybės.

Popiežius Benediktas XVI kovo pabaigoje, Romos sutarties sukaktuvių minėjimo išvakarėse, susitikęs su Europos Parlamento nariais ir Europos Sąjungos šalių Vyskupų konferencijų atstovais kėlė klausimą: „Argi nestebina, kad nors šiandienė Europa siekia būti laikoma vertybių bendruomene, joje kaskart dažniau neigiamas pats universalių ir absoliučių vertybių egzistavimas“. Šią situaciją Šventasis Tėvas pavadino unikalia „apostazės“, atskalūniškumo forma, kuria Europa atsimeta nuo pačios savęs. O tai netgi labiau, nei atsimetimas nuo Dievo, paskatina Europą suabejoti savo pačios tapatybe. Aptardamas įsivyraujantį požiūrį, kad bendrojo gėrio ir kompromiso sampratos yra sinonimiškos, Popiežius pabrėžia: „Iš tiesų, kompromisas leidžia pasiekti pagrįstą pusiausvyrą tarp skirtingų dalinių interesų, tačiau jis tampa bendruoju blogiu, kai šiuo būdu daromi susitarimai, kurie įžeidžia žmogaus prigimtį“.

Pernelyg mažai dėmesio ir Vilniuje, ir Briuselyje skiriama akivaizdžiam paradoksui – didžiulei svarbiausių bendro gyvenimo polių disproporcijai. Pramonės, paslaugų, transporto ar ryšių infrastruktūros poliuje, materialaus gyvenimo poliuje net silpniausios ekonomikos šalims narėms peršami aukščiausi standartai. Direktyvomis bei rekomendacijomis siekiama, kad tiek Lietuvoje, tiek Bulgarijoje kompiuterių tinklai ar atliekos būtų tvarkomos, karvės melžiamos ar maistas pakuojamas taip, kaip tai daroma daugiausiai šioje srityje pasiekusiose valstybėse. Priešingai yra veikiama dorovinio augimo ir ugdymo poliuje, etikos ir moralės, socialinio bendrabūvio poliuje. Čia skleidžiami, o dažnai ir peršami, net už bendro Europos Sąjungos biudžeto lėšas diegiami principai, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių buvo įteisinti moralinių įsipareigojimų kartelę žemiausiai nuleidusiose šalyse. Tarkime, dėl kokio nors socialinio bei kultūrinio pairimo viename krašte dauguma žmonių nebeįstengia sukurti ir visą gyvenimą išsaugoti šeimos. Netrukus ir visoje Europos Sąjungoje skatinama laikiną partnerystę teisiškai prilyginti šeimai, pirminei visuomenės ląstelei, kurios gyvybingumas tūkstančius metų buvo kartų kaitos ir visuomenės išlikimo laidas. Tarkime, viename krašte apgailėtinas abejingumas vaikų likimui, natūralaus bendruomenės įsipareigojimo užtikrinti jų normalią psichologinę raidą atsisakymas ir moralinė kapituliacija prieš egoistinius pavienių asmenų įgeidžius nulemia tai, kad leidimas įsivaikinti suteikiamas homoseksualioms poroms. Netrukus prabylama, jog ši „teisė“ turi būti universalizuota Europos mastu. Sveikas balansas tarp ekonominės ir socialinės bei dorovinės dimensijų aptartaisiais ir daugeliu kitų požiūrių yra sėkmingo kiekvienos narės gyvavimo ir visos šalių bendrijos funkcionavimo sąlyga.

Sąjungos vadovai ir pareigūnai nuvokia ar bent nujaučia, kaip negražu prisipažinti, kad vienur maksimaliai prisukę kokybės varžtus, kitur, pasak valstietiško posakio, visiškai atleidžia vadžias ir visus verčia tą patį padaryti. Todėl akivaizdaus moralinio bankroto atvejai pridengiami vis labiau išpūsta laisvės bei laisvių sąvoka, laisvės bei teisių plėtimo ar didinimo motyvu. Elgiamasi taip, lyg būtų visiškai pamirštas Europą, kaip civilizacinę visumą, suformavęs antikinės ir krikščioniškos minties elementorius. Šis elementorius moko, kad laisvės sąvoka prasminga tik tuomet, kai atskleidžiama nuo ko išsilaisvinama ir kam ta laisvė yra skirta bei kaip ji panaudojama. Šis elementorius aiškina, kad žmogaus laisvės kyla iš jo prigimties, iš žmogiškumo esmės supratimo, o jų įgyvendinimas užtikrinamas bendruomenės dermės, solidarumo, savitarpio supratimo dėka. Todėl nevalia išradinėti vis naujų „laisvių“. O tas žmogaus teises ir laisves, dėl kurių yra platus tarptautinis konsensusas, reikia taikyti darniai ir išmintingai, tai yra taip, kad viena laisvė ar teisė nebūtų iškeliama virš kitų, kad vieno asmens ar vienos grupės teisės nepažeistų kitų žmonių, ypač daugumos teisių.

Politika, kuri diegtų sudėtingame 27 šalių gyvenime šiuos elementarius, o drauge ir labai sunkius, atsakomybės ir vidinio vertybinio apsisprendimo reikalaujančius principus, negali būti šalta ir atsaini vertybių atžvilgiu. Jau tapo įkyru kartoti, kad atsisakymas minėti krikščioniškas šaknis Europos Konstitucinės sutarties projekte reiškia kur kas daugiau, nei laicistinio nusiteikimo ar „trumpos atminties“ politikų įsivyravimą. Benedikto XVI žodžiais, autentiški europietiški bendrieji namai negali būti pastatyti neatsižvelgiant į tų namų gyventojų tapatybę. Ir „tai greičiau istorinės, kultūrinės ir moralinės, o ne geografinės, ekonominės ar politinės tapatybės klausimas; tapatybė apima rinkinį universalių vertybių, kurios nukaldintos krikščionybės dėka, todėl ir šiandienis krikščionybės vaidmuo Europoje nėra vien istorinis, bet pamatinis“. Privalu, – sako Šventasis Tėvas, – kad kontinento sielą sukūrusios vertybės išliktų trečiojo tūkstantmečio Europoje kaip civilizacijos „fermentas“, kaip gi kitaip Senasis žemynas galėtų būti pasaulio raugu?

Europos Sąjungai plečiantis buvo ne kartą svarstoma, koks galėtų būti naujųjų narių, posovietinių valstybių įnašas. Dažnai minėta, neva jos ir, konkrečiai, Lietuva, geriau išsaugojusi tradicines etines nuostatas, praturtins „pragmatiškus Vakarus“ dvasinėmis vertybėmis, paskatins atsigręžti į mus visus vienijančią vertybinę tradiciją. Manau, kad Europos Sąjungos pakraščio krikščionių patirtis iš tiesų galėtų prisidėti prie ekonominės ir dorovinės dimensijos balanso. Tačiau visai ne todėl, kad Lietuvoje pavyko išlaikyti, užkonservuoti kažkokį geresnį, senovinį vertybių puoselėjimo ir moralinės laikysenos būvį. Greičiau priešingai – kaip tik todėl, kad vertybinis pakrikimas, bendruomeninių ryšių sutraukymas čia buvo pasiekęs neįtikėtiną mastą. Kitaip, nei reliatyvizmo keliu žingsnis po žingsnio ėjusioje Vakarų Europoje, mūsų šalyje totalitarinis ateizmas ir „naujo žmogaus“ bei komunistinės visuomenės skubus konstravimas universalias vertybes atmetė staiga ir radikaliai. Todėl ypač akivaizdžiai atsiskleidė, kas dėl to atsitinka, kokioje apverktinoje būklėje atsiduria žmogus ir visuomenė, kurioje dėl pragmatinių tikslų ir utopinių idėjų nesiskaitoma su asmens orumu ir prigimtimi.

Benediktas XVI atkreipė dėmesį, kad kai pragmatizmas įglaudžia nereligines bei reliatyvistines tendencijas ir kvestionuoja, kad vertybės bei idealai neatskiriami nuo žmogiškosios prigimties, krikščionys de facto išstumiami iš viešumos. Juk toks pragmatizmas paneigia pačią teisę krikščionims dalyvauti viešoje diskusijoje kaip krikščionims, t. y. kalbėti iš krikščioniškų pozicijų, grįsti savo nuomonę vertybiniais argumentais. Europos senbuvėse apie tai kalbama tik kaip apie tendenciją, santykinai naują reiškinį, o Lietuvos ir kitų sovietų okupuotų kraštų žmonės tai yra patyrę pačia radikaliausia forma. Mūsų kraštų krikščionys negalėjo prabilti kaip krikščionys ištisus penkiasdešimt metų. Ar ši gyva ir skaudi patirtis taps įtikinamu persergėjimu, kad reliatyvizmo ir pragmatizmo išvešėjimas Europos Sąjungą kreipia ne į didesnės laisvės, bet į laicistinės diktatūros būklę? Tai klausimas ir mums, ir jums, nes Europa šiandien yra mūsų visų bendras turtas, bendras likimas ir bendra atsakomybė.

Kalba, pasakyta konferencijoje „Vertybės ir politika“ 2007 m.gegužės 11 d.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija