„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2007 m. rugpjūčio 29 d., Nr. 15 (152)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Snūduriuojanti Europa ir žvali Rusija

Petras KATINAS

Sprendžiant iš Briuselio ateinančių pranešimų, o ypač iš Maskvos, į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis netrukus atvyks Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) pirmininkas Rene van der Lindenas. Ką gi, svečiai iš ES institucijų, Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos – gana dažni ir nieko tai nebestebina. Tačiau šį kartą yra vienas niuansas, į kurį būtina atkreipti dėmesį. Visų pirma tai aiškus „senosios“ Europos pataikavimas Rusijai, kuris, nepaisant nieko, nemažėja. Ir tas pataikavimas, kitaip tariant, beveik keliaklupsčiavimas, akivaizdžiai tebevyksta. Paradoksas, jog tai vyksta nepaisant paskutiniųjų Rusijos prezidento Vladimiro Putino grubių, netgi chuliganiškai įžeidžiančių pareiškimų ES narei – Didžiajai Britanijai, išdrįsusiai iš savo šalies išsiųsti kelis Rusijos diplomatus-šnipus, kai galutinai paaiškėjo buvusio Rusijos saugumiečio Aleksandro Litvinenkos nužudymo Londone aplinkybės. Labai aukšti ES ir atskirų Europos valstybių pareigūnai, kilus Maskvos ir Londono konfliktui dėl A.Litvinenkos nužudymo ir ciniško V.Putino pamokslo Londonui, ėmė dėstyti, kad konfliktas tėra tiktai abiejų šalių – Didžiosios Britanijos ir Rusijos – reikalas, o Briuselio biurokratų tai neliečia.

Na, o Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja, kurią iki šiol Kremliaus politologai ir V.Putino politikos liaupsintojai vertina kaip trukdančią ir statančią barjerus glaudiems Rusijos ir ES santykiams, paskutinėmis dienomis imta vadinti vos ne „pažangia“ organizacija. Mat ETPA nusprendė atsiliepti į Maskvos reikalavimus ir reaguoti į „nesiliaujančias Estijos provokacijas“. Numatyta, kad spalio pradžioje Strasbūre prasidės debatai apie Estijoje neva vykdomą „nacizmo heroizaciją“. Kremliaus administracijos pareigūnai ir ištikimiausi bei gerai mokami politologai, pasivadinę propagandistais, skelbia, kad Rusija jau dvejus metus bando atkreipti Europos dėmesį į Estijos išpuolius prieš „išvaduotojus“, bet tik dabar susilaukė Eurospos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos pirmininko Rene Van der Lindeno reakcijos. Nesvarbu, kad pastarasis dar visai neseniai Kremliaus kontroliuojamoje žiniasklaidoje buvo maišomas su žemėmis, kaip ir pati ET Parlamentinė Asamblėja. Dabar džiaugiamasi, kad Van der Lindenas pagaliau atėjo į protą ir atvyks į Baltijos valstybes pamokyti jų, kaip šios privalo elgtis Maskvos atžvilgiu. Kitaip tariant, bandys užimti virpančio triušio poziciją prieš Rusijos smauglį.

Sprendžiant iš centrinių Rusijos laikraščių, ne tiek „išvaduotojo“ stovylos perkėlimas iš Talino centro į karių kapines sukėlė didelį Maskvos susierzinimą sukuriant vietinių rusų riaušes, kiek Estijos užsienio reikalų ministro Urmaso Paeto pareiškimas, kad fašizmas yra nusikalstama ideologija, kurią dabar kasdien naudoja Rusija savo šalies viduje ir užsienyje skleisdama ksenofobiją ir šovinizmą. Viena iš oficialiosios Kremliaus politikos šlovintojų A.Moisejeva, džiaugdamasi, kad ET Parlamentinė Asamblėja spalio mėnesį savo rudens sesijoje imsis aptarti „fašistinės“ Estijos veiksmus, tuo pat metu pareiškė, jog netiki, kad Estija bus pasmerkta „kaip reikiant“. Todėl, anot A.Moisejevos, „Rusijai belieka vienintelis iš tiesų efektyviausias Estijos spaudimo metodas – ekonominių sankcijų įvedimas“. Taigi pasakyta pakankamai aiškiai. Beje, tą „efektyviausią metodą“ Estijai (ir ne tik jai) Rusija naudoja jau dabar. Prisiminkime Lenkiją ir Gruziją. Netrukus to paties gali susilaukti ir Lietuva. Juk neatsitiktinai Prezidentui nepritarus, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininku būtų paskirtas premjero G.Kirkilo atkakliai siūlytas jo teniso partneris Darius Čeledinas ir tam atsisakius užimti šias pareigas, Vyriausybės vadovas, netgi minint Molotovo-Ribentropo pakto metines, gąsdina, jog dabar Rusijos „Gazprom“ labai supyks ir padidins dujų kainas Lietuvai iki europinio lygio. Na, tiek pat, kaip, pavyzdžiui, Vokietijai. Vadinasi, tik „Gazprom“ ar Kremlius gali nurodyti, ką ir į kokias pareigas skirti Lietuvoje. Ir tikriausiai pats Premjeras tai puikiai žino. Bet juk kad ir kas būtų paskirtas tos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininku – ar D.Čeledinas, ar pagaliau toliau būtų dirbęs Premjero įvardytas kaip „daug žalos padaręs“ tos komisijos pirmininkas Vidmantas Jankauskas, bandęs apriboti „Gazprom“ tarpininkių ir vietininkių „Dujotekanos“ ir „Lietuvos dujų“ astronominius pelnus, tos dujų kainos jau šį rudenį, vėliausiai – nuo Naujųjų metų, vis tiek kils. Kaip, beje, ir visose kitose sferose. Pirmiausia – maisto produktų. Juk ne be reikalo pats „Rokiškio sūrių“ šefas, kartu su kitais monopolininkais „suvalgę“ visus smulkesnius perdirbinėtojus, jau paskelbė, kad pieno produktai rudenėjant brangs net 20-60 proc! Tad ne vien tik „Gazprom“ varo į kampą daugumą Lietuvos žmonių ir tuština jų kišenes.

Na, o praėjusią savaitę, įvykus Molotovo-Ribentropo pakto paminėjimo 20-osioms metinėms, mažai kas atkreipė dėmesį, kad tas pavojus Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei vis dar egzistuoja. Visai nesvarbu, kad Maskvoje nebėra Stalino, o Berlyne – Hitlerio. Jeigu dėl dabartinio Kremliaus valdovo nekyla jokių abejonių, kad jis tęsia „tautų tėvo ir mokytojo“ tradicijas, tai Europos Sąjungoje vykstantys procesai, švelniai kalbant, kelia nuostabą. Retsykiais demonstruodami savo tariamą solidarumą su Lenkija ir Estija bei kitomis ES naujokėmis, ES vadovai tiesiog skatina tas šalis nusileisti Rusijai. ES lyderiai garsiai kalba apie europietišką solidarumą,netgi energetinės nepriklausomybės stiprinimą, energetikos integraciją. O iš tiesų Maskva deda visas pastangas, kad tos integracijos nebūtų ir į tą įtraukia atskiras ES šalis, primesdama joms „dvišales sutartis“. Jos pateikiamos tarsi labai naudingos toms šalims. Bet juk Rusija niekam nieko veltui neduoda. Rusija, anot europarlamentaro prof. V.Landsbergio, dabar žvelgia į Europą kaip į „tolimąjį užsienį“, ir jos tikslai tame „užsienyje“ lygiai tokie patys, kaip ir „artimajame“, t.y. Baltijos ir buvusiose komunistinėse šalyse tvarkytis jose kaip išmano. Liūdna, kai senasis žemynas, besididžiuojantis savo demokratija, aukštais moraliniais principais, aiškiai pergyvena ne tik moralinių, bet ir politinių vertybių krizę. Tai matydamas Kremlius jau net nusimeta draugiškumo ir lygiaverčių susitarimų kaukę. Bet kas, drįstantis prieštarauti naujajai Rusijos imperinei ekspansijai, jau skelbiamas Rusijos priešu, fašistu, Hitlerio garbintoju.

Štai šiomis dienomis keliuose didžiuosiuose Rusijos laikraščiuose grubiai užsipuolami buvusio mūsų „socialistinio lagerio broliai“ – Rumunija ir Bulgarija. Ir ne tiek dėl kai kurių šių šalių politikų pareikštų Antrojo pasaulinio karo rezultatų vertinimų, kiek dėl naujų vadovėlių mokykloms, gatvių pavadinimų ir t.t. Tai laikoma priešiškais Rusijai veiksmais. O tai, kaip sutramdyti tokius buvusius „soclagerio brolius“, atvirai siūlo vienas iš rusų politologų Georgijus Zotovas: „Pasakysiu atvirai, be jokio politinio korektiškumo: tokie veiksmai – natūrali šizofrenija. Ir Rusijai pagaliau reikia baigti reikšti tuščius pasipiktinimo pareiškimus. Reikia pradėti mušti per rankas. O gal vertėtų trenkti ir per galvas“.

Nežinia, kodėl mūsų Premjeras ir jo aplinka, iš dalies lyg ir pripažindami vis augančią Rusijos grėsmę ir jos agresyvėjimą, tai laiko tiktai laikinu reiškiniu, susijusiu su artėjančių Dūmos ir prezidentų rinkimų kampanija. Tai arba visuomenės apgaudinėjimas, ar, geriausiu atveju, – saviapgaulė.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija