Penktosios ir įvairiausios kitos kolonos

Petras KATINAS

Galima priminti tiems, kurie jau pamiršo, ką ne kartą yra pasakęs Rusijos prezidentas V.Putinas: „Rusija šiandien ateina ne su kalašnikovais ir tankais, o su pinigais“. Išties taip yra, tik Rusijos vadovas pamiršo paminėti dar vieną dalyką: yra ir dar vadinamoji kultūrinė, o ypač informacinė invazija. Stebint Rusijos televizijos kanalų programas ir klausantis Rusijos, deja, ir kai kurių Europos šalių, politikų pasisakymų tarptautiniuose forumuose, aiškiai matyti, kad šmeižtas, informacinė invazija darosi vis agresyvesnė. Tiesa, Maskvoje dažnai piktinamasi, kai koks nors Lietuvos politikas ar laikraštis kai kuriuos Lietuvoje gyvenančius rusus pavadina penktąja kolona. Štai europarlamentaras Aloyzas Sakalas neseniai vėl susilaukė priekaištų ne tik iš Maskvos, bet ir iš mūsų vietinių prorusiškų veikėjų, kai jis prieš ketverius metus vadovavo Lietuvos Seimo parlamentinei komisijai, tyrusiai pavojų, kurį Lietuvos saugumui kėlė Rolando Pakso ir jo aplinkos, konkrečiai, Rusijos piliečio Jurijaus Borisovo, veikla. Dabar Rusijos spauda vėl užsipuolė europarlamentarą, kad jis pareiškė „nusistebėjimą ir nepasitenkinimą“ tuo, kad J.Borisovo kompanija „Avia Baltika“ laimėjo konkursą sumontuoti karinį sraigtasparnį. Kaip žinoma, A.Sakalas pagrįstai piktinosi, kad nei Valstybės saugumo departamentas, nei Krašto apsaugos ministerijos Antrasis departamentas tuo klausimu nieko nedarė. Užtat pagiriamas premjeras G.Kirkilas, pataręs A.Sakalui nevertinti verslo politiniu aspektu...

Na, o dėl posovietinėse valstybėse (ir ne tik jose) gyvenančių rusų, tai neseniai vienas iš Kremliaus politikos strategų D.Kondrašovas paskelbė straipsnį „Europos rusų klausimas“. Jame jis rašo, kad neseni įvykiai Estijoje dėl to nelemto „išvaduotojo“ stovylos „aiškiai parodė Rusijai, Europos ir posovietinių respublikų rusų gyventojams būtinybę kurti bendrovės principais egzistuojančią Rusų civilizaciją ir jos dalį – Rusų pasaulį“. Planas pakankamai aiškus, tuo labiau paaiškinant, kas gi bus tas „rusų pasaulis“: „Europos regionas pajėgus surasti savo integracinę formą iškeliant etnopolitinę dominantę, kas jau ne kartą buvo istorijoje. Pakankamai aišku, kad ir kokia būtų integracijos forma, tiktai rusų bendruomenės gali tapti tuo cementu, kuris sutelks visą Rytų Europą. Todėl Rusų pasaulio egzistavimas dabar tampa svarbiausiu geopolitiniu klausimu nuo Baltijos iki Juodosios jūros“. Tokie pareiškimai, o ypač jų pagrindu vykdoma politika jau net ne fašistinė, o šovinistinė.

Nuo Kondrašovo neatsilieka besitituluojantis didžiausiu posovietinės erdvės ekspertu Olegas Nemenskis. Savo didžiuliame straipsnyje „Rusiškosios diasporos gimimas“ jis teigia: „Ukrainos pietryčiai vargu ar kada nors pradės kalbėti ukrainietiškai, Kazachstano šiaurė niekada nesusilies su pietų rajonais, Padniestrės gyventojai nebesugrįš į Moldovos sudėtį, nepripažintos Kaukazo respublikos (nuo Gruzijos atplėštos Abchazija ir Pietų Osetija – P.K.) įrodė savo gyvybingumą, o Pabaltijo nepiliečiai nesirengia niekur išvažiuoti ar keisti savo kalbą į titulinių nacijų kalbą“. Tai reiškia ne ką kitką, o savotišką siekį vietinius rusus, dar vadinamus rusakalbiais, kiek galima aktyviau panaudoti Maskvos interesams ginti. Na, o jau minėtas D.Kondrašovas savo straipsnio „Europos rusų klausimas“ pabaigoje nubrėžia gaires, kaip privalo elgtis Maskva: „Todėl Rusijai ir Rusų pasauliui dabar iškilo bendras uždavinys – pirmiausia posovietinės erdvės demarginalizacija, o rusų bendrijas paversti Rytų Europos integraciniu faktoriumi ir, aišku, natūralia civilizacinio proceso dominante regione. Rusų bendrijų klausimas, jų struktūros ir veikla turi tapti Rusijos valstybės ir Rusų pasaulio politikos dalimi. Nuo to, kaip pavyks išspręsti šį klausimą, šiandien priklauso Rusų civilizacijos likimas apskritai. Rusų pasaulis turi tiktai du kelius – marginalizacija ir dominavimas Europos regione. Trečiojo kelio paprasčiausiai nėra“.

Ką gi, aiškiau nepasakysi. Ir Rusijos įsiviešpatavimo Europoje strategai, ir skelbėjai nieko neišsigalvoja ir neišlaužia iš piršto. Jie juk puikiai mato, kad Europos Sąjungos kairieji ar nuo sotaus gyvenimo aptingę įvairaus plauko liberalai, jau pakankamai apsikrėtę šrioderizmu ir širakizmu (terminai, atsiradę dėl buvusio Vokietijos kanclerio G.Šrioderio ir buvusio Prancūzijos prezidento Ž.Širako padlaižiavimo Kremliui – P.K.), savo veikla Maskvai atneša dividentų. Ir nemažų. Pirmiausia dėl rusiškų dujų ir naftos vis augančios priklausomybės daugelis ES politikų faktiškai sutiko su Rusijos prezidento V.Putino dar prieš metus paskelbta įžvalga, kad Rusija „suvaidins savo teigiamą vaidmenį formuojant bendrą Europos energetinę strategiją“. Ir ne tiktai energetinę.

Todėl neatsitiktinai šiemet prieš prasidedant naujiems mokslo metams Rusijos ambasadoriai Baltijos šalyse paskelbė kreipimąsi „į brangius vaikus, gerbiamus pedagogus ir tėvus“. Pavyzdžiui, Rusijos ambasadorius Lietuvoje B.Cepovas pažymėjo, jog ypač svarbu, kad Lietuvos rusų mokyklų mokiniai visus dalykus mokytųsi gimtąja kalba – „didžia ir galinga“ rusų kalba. O Estijoje esantys Rusijos diplomatai baisiai pasipiktino, kad faktiškai rusakalbėje Narvoje numatyta dėstyti istoriją estų kalba. Tai vertinama vos ne kaip grubus žmogaus teisių pažeidimas. O Lietuvoje vietiniai rusų tautybės gyventojai, arba bent jau nemaža jų dalis, kelia kai kurių rusų nacionalistų, tiksliau, imperininkų, nepasitenkinimą. Pasigirdo balsų, kad Lietuvoje vyksta „pavojingi procesai“: sparčiai mažėja moksleivių skaičius Lietuvos rusiškose mokyklose. Pasirodo, įsivyravo labai bloga tendencija, nes rusai sąmoningai ėmė atiduoti savo atžalas mokytis lietuviškose mokyklose. Kaip aiškino Lietuvoje išeinančiame savaitiniame žurnale „Ekspres nedelia“ Klaipėdos miesto rusiškų mokyklų mokytojų organizacijos pirmininkas, filosofijos mokslų daktaras Andrejus Fominas straipsnyje „Dar rusakalbiai, bet jau ne rusai“, šiandien, kaip rodo sociologų tyrimai, daugelyje lietuviškų Vilniaus mokyklų priskaičiuojama net 60 proc. moksleivių iš rusiškų šeimų. Todėl, anot A.Fomino, labai blogai, kad Lietuvos rusiškų mokyklų mokymo programos nedaug skiriasi nuo lietuviškų. O blogiausia, kaip teigia A.Fominas, tai, kad Švietimo ministerija neleidžia rusiškoms mokykloms mokytis iš Rusijoje išleistų istorijos vadovėlių. Kaip tuose vadovėliuose pateikiama istorija, matyt, nereikia aiškinti.

Bet vis dėlto svarbiausia tai, jog, daug kalbant apie energetinės priklausomybės sumažinimą, faktiškai nieko nedaroma tuo klausimu. Kaip pažymi energetikos specialistai, vien tai, kad iki šiol nėra elektros linijos iš Lietuvos į Vakarus, rodo mūsų dabartinės valdžios negarbingą politiką. „Tai, kad jos nėra – tik politinės valios stoka, nenoras ir baimė dirbti savarankiškai nuo Rusijos, nacionalinio saugumo ir valstybingumo pamynimas, o gal ir neapykanta valstybei už svetimus sidabrinius“, – teigia energetikos specialistas A.Dragūnevičius. Pirmiausia jis pažymi tą faktą, kad Lietuvoje elektros dažnį reguliuoja Rusija. Ir Maskva puikiai žino, kad Lietuvos valdančioji oligarchija nė negalvoja atsirišti nuo šio pavadžio. Bet Rusijai ir to dar maža. Pakako tik pamatyti, kaip nuolankiai linkčiojo į Vilnių atvykusiai Rusijos Inter RAO ES delegacijai mūsų Premjeras, ūkio ministras ir Lietuvos elektros tvarkytojai. O anie atvyko su naujais planais, kaip, uždarius Ignalinos AE, galutinai į savo rankas perimti visą, be išimties, Lietuvos elektros ūkį.

Ir nieko čia nepadarysi, nes ir toliau vadovaujamasi A.Brazausko nubrėžta linija, jog be Rusijos pražūsime amžiams.

© 2007 „XXI amžius“