Demokratinis genocidas

Dr. Rūta Gajauskaitė

kriminologė

Kas yra sovietinis genocidas – žinome. Jį simbolizuoja Sibiro tremtys, gulagai, psichiatrijos ligoninės ir alkoholizmas, o vainikuoja apie šimtas milijonų sunaikintų žmonių. Ką reiškia demokratinis genocidas – dar tik pradedame pajusti. Bet vis dar netikime, kad gerumo panacėja – demokratija – ne tik ne geresnė, bet ir keletą kartų blogesnė už sovietinę santvarką!

Išdrįskime palyginti, kad pagaliau teisingai susivoktume, įvertintume ir šoktume gelbėtis kol ne vėlu.

Lyginame. Deportaciją patyrė apie 200 tūkst. lietuvių. Duoneliavimo deportaciją – apie pusė milijono, t.y. du su puse karto daugiau. Abi pusės neteko Tėvynės. „Sibiriniams“ Justas Paleckis uždraudė grįžti į Lietuvą, o emigrantams po nepriklausomybės atkūrimo atimta Lietuvos pilietybė. Nori grįžti namo – atsisakyk uždirbtos pensijos ir vėl badauk, kaip badavai iki emigracijos.

Lyginame. Gulaguose mūsiškius kankino kagėbistai. Emigracijoje – reketuoja. Argi tai ne rezervininkų, o gal ir tų pačių kagėbistų darbelis?

Lyginame. Sovietmečiu miestelių aikštėse patyčioms būdavo suguldomi nukankintų Tėvynės gynėjų palaikai. Šiandien TV kanalais skelbiama kassavaitinė kriminalinė suvestinė, kurioje pranešama apie žuvusius avarijose, apie neatpažintus...

Lyginame. Sovietmečiu buvo įsteigtos specialios politinės „psichuškės“ nekolaboruojantiems tautiečiams neutralizuoti. Čia sulaužytų gyvenimų skaičiaus nežinome. Šiandien atvirkščiai – iš ligoninių paleisti psichikos ligoniai be būtiniausios medicininės priežiūros, be būtiniausių vaistų terorizuoja visuomenę, degina namus, žudo garbingo amžiaus sulaukiusius žmones.

Lyginame. Sovietmečiu pigiausias produktas buvo degtinė, ir jos niekada netrūko! Nors nebuvo duonos, pieno, mėsos. Nusigėrusius ir badmiriaujančius lengviau valdyti. Šiandien vien alkoholio reklamai verslininkai „išmeta“ 300 milijonų litų! Tai už kokią sumą jie nugirdo Tautą? O dar atsiradę narkotikai, koja kojon žengiantys su AIDS ir homoseksualizmu.

Lyginame. Pokariu netekome beveik visos inteligentijos ir darbštuolių. Po nepriklausomybės atkūrimo užuot susigrąžinę saviškius – dar daugiau praradome darbštuolių. Ir pagaliau koks skirtumas – ar nuo sovietinio, ar nuo demokratinio genocido Lietuva lieka be lietuvių!

Ką daryti?

Pasaulio lietuvių bendruomenės ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos valdybų pirmininkų suvažiavimas Kernavėje aptarė dvigubos pilietybės klausimą. Ši tema skaudi ne tik visame pasaulyje išsibarsčiusiems lietuviams – ji neliko be atgarsio ir Lietuvoje. Ypač po Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją piliečiai gali turėti tik vieną pilietybę. Žvelgiant iš nūdienos realijų, toks interpretavimas atrodo keistai – Konstitucija skirta valstybės poreikiams, jai stiprinti, bet ne jai silpninti, ryšiui tarp Tėvynėje ir svetur gyvenančių lietuvių nukirsti. Ir šį kartą ne dėl politinių motyvų, o dėl materialinių. Dėl uždirbtų pensijų, t.y. pragyvenimo šaltinio, praradimo.

Kad ir kaip keista, sovietinės okupacijos metais eskaluotas antagonizmas išeivijai, jos ignoravimo ir niekinimo skatinimas po Nepriklausomybės atkūrimo nė kiek nesumažėjo ir iki šiol nenurimsta. Skirtumas tik tas, kad anais, kai kam iki šiol nostalgiškai „gerais“ laikais, emigrantams buvo klijuojamos išdavikų, fašistų, žmogžudžių etiketės. O dabar pasikeitė tik turinys, nors esmė liko ta pati. Žinoma, ne vyriausybiniu, ne oficialiu lygiu, kaip sovietinės okupacijos metais darė komunistinė nomenklatūra. Vyriausybiniu lygiu dabar apie emigrantus čiulbama saldžiai, bet suktai. Duodame pilietybę, bet atsisakykite uždirbtų pensijų. Na, o išlikęs turtas ir žemė jau septyniolika metų negrąžinamas.

Esama daug efektyvesnių metodų, kaip formuoti neigiamą nuomonę apie išeiviją, kaip atkratyti žmones nuo „amerikonų“ – skleisti buityje gandus, panieką. Dar ir šiandien ausyse skamba 1990-1993 metais skleidžiamos kalbos apie „amerikonus“, kurie tik ir laukia progos sugrįžti, atsiimti turtą, žarstyti milijonus ir, užgrobus valdžią, vergais ir ubagais paversti visą Lietuvą. Arba su pasityčiojimu kalbėta apie „niekadėjus, pabėgusius nuo sovietinės okupacijos, ten lengvai gyvenusius, praturtėjusius, nemačiusius sunkaus gyvenimo...“ Kiek tautiečių tada „užkibo“ ant to kabliuko: kaip papūgos kartojo šiuos žodžius, prikurdami ir pagražindami tuos gandus, niekindami ir į šuns dienas dėdami bandžiusius prieštarauti tokioms nesąmonėms! Ir, patikėkite, iki šiol nemaža dalis žmonių taip galvoja: vieni su panieka, kiti su baime žiūri į išeiviją. Juo labiau kad V.Adamkus ir jo draugužis Kazickas tuos gandus patvirtino. O juk tik išeivijos dėka mes netapome kaip čečėnai – žudomi ir niekieno neginami. Tai ji, mūsų išeivija, išlaikė Lietuvos ambasadas ir ambasadorius, kurie ir darė esminę politinę įtaką, kad Lietuva nebūtų ištrinta iš pasaulio žemėlapio, kaip tai padarė sovietai, sunaikinę apie 90 tautelių, kurių jau niekas neprisimena. Taip žiūrima netgi į trečiosios bangos išeiviją. Nes jie, mūsų visų nelaimei ir gėdai, nenori ar nebesugeba vadovautis savo protu. O juk galėtų prisiminti, kaip vejami skurdo ir siekio prakusti po Pirmojo pasaulinio karo tūkstančiai lietuvių važiavo uždarbiauti į Ameriką. Ir kaip grįžo atgal, pirko žemę, statėsi gražius trobesius, pažangiai ūkininkavo, atnešė dalelę kultūros ir praturtino Lietuvą. Argi grįžusieji iš Amerikos užgrobė valdžią Lietuvoje? Argi jie vieną sparčiausiai besivystančių prieškario valstybių Europoje pavertė ubagų ir sovietinių vergų kraštu?

Juk galime numanyti, kas po 1990 metų buvo tokių gandų autoriai? Galima neabejojant tvirtinti, kad pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais nesutrukdžius grįžti nuo sovietinio persekiojimo į Vakarus pasitraukusiai intelektualiajai visuomenės daliai gyvenimas Lietuvoje būtų pasisukęs kita vaga. Ir šiandien, ko gero, nereikėtų aimanuoti, kad dar pusė milijono lietuvių paliko gimtąjį kraštą ir papildė emigrantų gretas, kad emigrantai ir jų vaikai neatgauna Lietuvos pilietybės. Ir kad dėl „buvusiųjų“ „sugebėjimo“ valdyti valstybę trečdalis tautos gyvena žemiau skurdo ribos ir, deja, jau niekada nebepakils, neatsities... Argi po Nepriklausomybės atkūrimo kas nors galvojo, kad persikrikštiję į socialdemokratus ar sukūrę kitas dukterines partijas buvę aršiausi komunistų partijos aktyvistai ir lietuvių tautos engėjai ir toliau engs, o nešvariais keliais pralobę taps milijonieriais? To net nereikia įrodinėti – pakanka žvilgtelėti į seimūnų sąrašus ir suskaičiuoti, kiek socialdemokratų ir kitose frakcijoje yra buvusių sovietinių funkcinonierių, o dabar – milijonierių. O jeigu pasidomėtume netolima tariamai jokiai partijai nepriklausančių milijonierių praeitimi? Bala jas, tas praeitis. Pakaktų turto deklaracijos, kad paaiškėtų, koks tas elitas.

Pažiūrėkime tiesai į akis: buvusiai nomenklatūrai ir, o siaube, net kai kuriems konservatorių lyderiams neparankus emigrantų grįžimas, nes tai apsunkintų jų buvimą valdžioje. Emigrantai greitai pasakytų ir parodytų, kaip galima gyventi kitaip. Netgi pavieniai reemigrantai kelia pavojų. Pakanka prisiminti, kaip buvo „atsisakyta“ paslaugų kelių patriotiškai nusiteikusių Amerikos lietuvių, atvykusių tuoj po Nepriklausomybės atkūrimo. Jautri nomenklatūrininkų uoslė kaip mat užuodė, į kurią pusę politinį gyvenimą Lietuvoje gali pakreipti šie „amerikonai“. Geriau jau patys susirado „santarvės šviesos“ išryškintą saviškį ir pasodino dviem kadencijoms į juokdario kėdę. Graudu žiūrėti...

Kas gali paneigti, kad Pasaulio lietuvių bendruomenės sueigos dienomis nomenklatūros interesams atstovaujančio Konstitucinio Teismo pirmininko Egidijus Kūrio pareiškimas dėl pilietybės – netiesioginė užuomina, jog Lietuvos valdžia emigrantų nepageidauja? „Raginčiau nekurti teisinių abrakadabrų sakant, kad galima kitoje Konstitucijos vietoje prirašyti keletą žodžių, ir taip bus pakeista 12-ojo straipsnio nuostata. Jokiu būdu“, – kalbėjo E.Kūris apie galimą siūlymą Seime padaryti Konstitucijos 32-ojo straipsnio pataisą, užtikrinančią Lietuvos pilietybę emigrantams – daugiau kaip penktadaliui mūsų tautos. Juk E.Kūris nežino, kas bus rašoma siūlyme. Argi taip nesiekiama užbėgti įvykiams už akių, daryti psichologinį spaudimą?

Neatrodo, kad valdžios olimpe įsitvirtinusius „valstybininkus“ jaudintų džiugesio nekelianti ekonominė padėtis. G.Kirkilas vis pabrėžia, kad infliacija nedidelė, nedarbas mažėja. Oficiali statistika skelbia esant 5,4 proc. infliaciją, o faktiškai, kaip tvirtina nepriklausomi ekspertai, infliacija siekia 15-16 proc. Sunkiai suduriantiems galus tenka dar labiau suveržti diržus: pagrindinių maisto produktų – duonos, pieno, daržovių kainos auga kasdien. O rudeniop duona brangs dar 20 proc.! Iš viso per dešimtmetį duonelė bus pabrangusi 100 procentų! Tad G.Kirkilo didžiavimąsi rūpesčiu žmonėmis – kelioliką litų padidintus atlyginimus ir pensijas – jau dabar „surijo“ infliacija… Nedarbas mažėja ne todėl, kad Vyriausybė sudaro sąlygas verslininkams plėtoti verslą ir kurti naujas darbo vietas. Pakankamai svarūs pastarųjų dienų įrodymai – Panevėžio „Ekrano“ gamyklos ir „Alytaus tekstilės“ bankrotas. Jau nekalbant apie „žiaurią akciją“ prieš smulkųjį verslą, besitęsiantį dar nuo Vagnoriaus laikų.

Ne vien finansiniai nepritekliai verčia emigruoti. Nepagarba tautiečiams, dvigubi standartai, apgailėtina mokslo tiriamųjų institucijų padėtis skatina protų nutekėjimą. Argi valdžios olimpui rūpi, kad puikūs mokslininkai ir išradėjai palieka Lietuvą ir savo intelektu turtina kitas valstybes?

Neteko girdėti ir matyti Prezidento ir Premjero konkrečių žingsnių dėl apgailėtinai žemo lygio ir nuolat blogėjančios universitetinio mokslo kokybės. Pasaulio matematikų olimpiados nugalėtojas dar gimnazistas Kęstutis Česnavičius po priėmimo Prezidentūroje pareiškė nematantis perspektyvos mokytis, tobulėti ir likti dirbti Lietuvoje. Todėl tiek jis, tiek kiti gabūs lietuvaičiai, sakė K.Česnavičius, išvyksta siekti mokslo Vakaruose ir nesirengia grįžti. Va, kokia demokratija neįgali: nereikia išlaidų gyvuliniams vagonams – patys bėga. Ir dar garantuoja, kad negrįš, kaip kad iš Sibiro veržėsi namo. Tikslas pasiektas – Lietuva be lietuvių.

Kaip sureagavo valdžios olimpas? Prezidento spaudos tarnyba išplatino tokį pareiškimą: „Tai išskirtinė dovana Lietuvai ir didžiulis jos laimėjimas. Ši Kęstučio pergalė liudija, kokia talentinga ir gabi mūsų jaunoji karta. Turime jais ne tik didžiuotis, bet ir visomis galiomis stengtis išsaugoti juos Lietuvai. Prezidentas sakė tikįs, kad šio matematiko pavyzdžiu paseks ir kiti jaunieji talentai“.

Taigi, jaunieji talentai, Lietuvai jūs nereikalingi. Sekite K.Česnavičiumi ir važiuokite į Vakarus... Tik nomenklatūros vaikeliai, pasimokę užsieniuose, grįžta namo į paruoštas „šiltas“ vietas ir šiuolaikiškai tęsia savo tėvų juodus darbus.

Premjerui labiau rūpi išpūsti mokslo įstaigų vadovų atlyginimus nei čia atliekamų mokslinių tyrimų kokybė ir svarba valstybės ekonominiam potencialui didinti, jaunų mokslininkų tobulėjimo perspektyvos. Gal G.Kirkilo ambiciją žeidžia, kad direktoriai drįsta gauti didesnį nei Premjero atlyginimas? Gal ir žeidžia. Bet didesnė tikimybė, jog tai – viešųjų ryšių akcija prieš artėjančius Seimo ir Prezidento rinkimus.

O jei valstybėje senka intelektinis potencialas? Jei gabus, mąstantis jaunimas bėga į Vakarus? Gal tai ir yra Lietuvą valdančios sovietinės nomenklatūros tikslas? Kuo mažiau intelekto, kuo daugiau prisiplakėlių – tuo didesnės galimybės likti valdžios olimpe. „Buvusieji“ ir jų palikuonys neatiduos valdžios. Juk ne veltui pasirodė užuominos apie G.Kirkilo svajonių viršūnę – Daukanto aikštės rūmus...

Na, o vis dar nenurimstantį ir Lietuvą savo pasiekimais džiuginantį jaunimą reikia demoralizuoti. Tam sukurta ištisa nacionalinės politikos programa, kukliai pavadinta „Antidiskriminacijos 2006-2008 metais prorama“. Programos tikslas – panaikinti kai kurių mažumų grupių atskirtį nuo visuomenės.

Iš karto šmėsteli mintis apie neįgaliuosius, prikaustytus prie lovų, invalidų vežimėlių ir laiptinių kaskadomis atribotų ne tik nuo teatrų ir kavinių, bet ir nuo gydymo įstaigų. Vėliau pagalvoji apie apiplyšusias ir pusalkanes daugiavaikių šeimų atžalas. Juo labiau kad „atskirties“ problemoms įveikti ES skiria dešimtis milijonų eurų, o ir mūsų Vyriausybė neatsilieka – skiria antra tiek. Netgi programą įgyvendinti įpareigojo penkias ministerijas – Socialinio aprūpinimo ir darbo, Švietimo ir mokslo, Teisingumo, Užsienio ir Vidaus reikalų!

Tačiau pasitikslinus programos turinį, paaiškėja, kad ji skirta homoseksualų poreikiams tenkinti! Kadangi šiai demoralizacijai skiriami ir lengvai dalijami pinigai, tai mūsų nuskurdinta akademinė visuomenė susisielojo: Vytauto Didžiojo universitetas surengė net du renginius gėjų teisėms ginti bei plėtoti, Vilniuje rengiamasi įkurti gėjų institutą, o „Crowne Plaza“ viešbutyje surengta konferencija „Lygios galimybės visiems: politika, iššūkiai, dialogas“. Konferenciją pradėjo V.Muntianas, pratęsė G.Kirkilas, išplėtojo V.Blinkevičiūtė ir JAV bei Vokietijos ambasadoriai!

Ir nė vieno žodžio apie neįgaliuosius, skurstančius ar senelius. Jie jau išbraukti iš Lietuvos gyvenimo – įdiegus kompiuterinę rinkimų sistemą, net jų balsų nebereikia...

Tad galvokime, ką galime padaryti dėl Tautos išlikimo. Ir veikime...

© 2007 „XXI amžius“