Ko nepajėgė Stalinas, sėkmingai vykdo jo palikuonys

Į Didžiąją Britaniją pasitraukęs buvęs SSRS žvalgybos aukštas pareigūnas Viktoras Suvorovas (tikroji pavardė Rezunas) iškėlė klausimą, kodėl 1945 m. birželio 24 d. Stalinas nepasirodė Raudonosios aikštės tribūnoje priimti SSRS pergalės prieš Vokietiją parado, o tai atlikti pavedė Žukovui. Ir labai argumentuotai pats atsakė: šį karą Stalinas laikė pralaimėtu, nes jo tikslas buvo užkariauti visą Europą ir raudonąją žvaigždę nunešti dar toliau į Vakarus. Tačiau užkariauta buvo tik Rytų Europa. Aiškinimas, kad Stalinas atsisakęs priimti paradą neva dėl to, kad karinius paradus turėjęs priimti kariškis, neturi pateisinimo, nes Stalinas save laikė vyriausiuoju, turinčiu aukščiausią – generalisimo – laipsnį, karo vadu.

Ko nepavyksta pasiekti tankais, nesunkiai galima pasiekti taikiu būdu... Globalizmas, kurio grėsmę visoms tautoms keliose Lietuvoje išleistose savo knygose atskleidžia įžvalgus politikos vertintojas, publicistas Vilius Bražėnas, ir yra tas branduolys, kuris sudaro sąlygas totalitariniams režimams tarpti, o tokiems žlugus, jų valkčiai išlikti. Čia derėtų pastebėti, kad į V.Bražėną, savą, pasaulinio masto politikos ekspertą nekreipia dėmesio mūsų politikai, net neatsiliepia į jo siūlymą būti nemokamu patarėju.

Per „perestroiką“ suvaidintas SSRS griūties spektaklis, regis, griūties nepatvirtino: SSRS teisių ir įsipareigojimų perėmėja tapo Rusijos Federacija, o savo atsiskyrimą nuo SSRS paskelbusios Lietuva bei Latvija ir Estija liko ekonominėje priklausomybėje nuo Rusijos Federacijos, o Lietuvos visų lygių valdžios daugumą sudaro buvę komunistai. Taigi demokratinis valdymas Lietuvoje mažai skiriasi nuo sovietinio „demokratinio centralizmo“, o per jį sėkmingai einama integracijos į Rusijos federaciją link: Seimas ir Konstitucinio Teismo „rašto aiškintojai“ lengva ranka į išlaidas nurašo Lietuvos piliečius, siekia suteikti pilietybę rusams, kad „demokratišku“ būdu tokia integracija būtų patvirtinta naujos daugumos balsais. Tikrieji nepriklausomos Lietuvos atkūrėjai ir gynėjai iš valstybės valdymo struktūrų šalinami, net „neaiškiomis aplinkybėmis“ žūva ar sodinami už grotų. Rusija, akivaizdžiai demonstruodama savo pretenzijas į išsivadavusias iš okupacijos ir įstojusias į Europos Sąjungą (ES) šalis, vengdama jas brutaliai dar kartą okupuoti, pati taikosi stoti į ES ir per ją veikti. Tačiau Rusijai nebūtina formaliai įstoti į ES, nes „demokratiniu“ būdu galima okupuoti ES institucijas. Dauguma Lietuvos atstovų ES institucijose yra buvę komunistai ar jų palikuonys. Nevertinant kitų, iš SSRS „globos“ išsivadavusių šalių atstovų ES institucijose (jie turėtų būti panašūs), bet įvertinus okupacijų nepatyrusių ES narių abejingumą bei „toleranciją“ sovietams, galima teigti, kad jau dabar ne Rusija integruojama į ES, o ES – į Rusiją. Tokių ženklų pakanka. Anot politikos analitiko ir publicisto Viliaus Bražėno, „naujasis Europos sovietas“ gal net aktyviau nei tironas Stalinas braunasi į lietuvių dvasinį pasaulį ir mūsų pačių rankomis kėsinasi sunaikinti lietuvių tautą.

Kai dirvoje įsigali varputis, paviršinis žemės purenimas jo neišnaikina – būtina dirvą perarti. Tokio arimo po nepriklausomybės atgavimo nebuvo. Liustracijos įstatymas palietė tik dalį komunistų partijos žemiausio rango parankinių („bildukų“), nes didžioji dalis svarbiausių KGB archyvų išvežta į Rusiją. Tos partijos tikrieji parankiniai – etatiniai kagėbistai – tapo „buvusiais sovietų kariškiais“ Lietuvoje (ir išsaugojo visas socialines garantijas), o patys komunistai ir jų vadovai – tikrieji tautos genocido organizatoriai – užėmė aukščiausius postus formaliai nepriklausoma tapusioje valstybėje. Štai pastariesiems lietuvių tautos, Lietuvos valstybės reikalai rūpi tiek, kiek ta tauta ir valstybė gali jiems padėti išsilaikyti valdžioje ir sukrauti turtus. Europos Sąjungą buvę ir niekur nepražuvę komunistai taip pat vertina tik kaip aruodą, iš kurio galima semti ar gvelbti. Teisus įžvalgusis Vilius Litvinavičius, tvirtindamas, „...kad valdžia ypač suinteresuota, kad mūsų šalis taip ir liktų beviltiška Europos provincija, nes mažiau atsakomybės, gyventi paprasčiau, kuo labiau mulkinami žmonės, tuo valdyti paprasčiau“ („Lietuvos aidas“, 2007 09 19). Apmulkinus žmones, tokią valdžią nesunku per pigesnes dujas, naftą ar kitokias žaliavas siurbti į Rusijos glėbį ar priversti veikti ES institucijose Rusijos naudai. Kai „naujasis Europos sovietas“ sėkmingai naudoja Jekaterinai II Voltero duotą, tačiau efektyviai nepanaudotą receptą tautoms naikinti žlugdant jų moralę, Lietuvai pavojai gresia ne tik iš Rytų, bet ir iš Vakarų.

Ką reiškia ES sesijos skatinimai palaikyti bei finansuoti gėjų bei lesbiečių veiklą, kuriuos palaikė mūsų rinkti europarlamentarai A.Degutis, E.Gentvilas, J.Dičkutė, O.Juknevičienė, J.V.Paleckis, A.Pavilionis, A.Sakalas ir M.Starkevičiūtė? Ką reiškia 2007 m. rugsėjo 11 d. Europos žmogaus teisių teismo priimtas sprendimas transseksualo L. byloje prieš Lietuvą, kuriame konstatuota, kad Lietuva pažeidė Konvencijos 8 straipsnį (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą), susijusį su lyties pakeitimu. Ką reiškia Europos žmogaus teisių teisme buvusių etatinių KGB darbuotojų gynimas ir įpareigojimai Lietuvos valstybei už jų „teisių pažeidimą“ mokėti baudas? Reiškia tik viena – jau sprendžia ne Lietuva, o „sovietas“, nors ir europietiškas.

Artėja rinkimai į Lietuvos Seimą, netruks ateiti rinkimai į ES parlamentą. Nors iki šiol su Stalino palikuonimis buvo nevengiama flirtuoti, metas ne tik mūsų politikams, bet ir visuomenei atsikvošėti, tų palikuonių „paslaugų“ atsisakyti, pašalinti raudonąją valktį nuo akių ir pamatyti tikrąjį Lietuvos kelią. Kiti keliai tautą ir jos valstybę veda į nebūtį.

Algimantas Zolubas

© 2007 „XXI amžius“