V.Putinas: gyvenimas karjeros įkalnėje

Česlovas Iškauskas

Politikos apžvalgininkas

Su žmona Liudmila

Karinio laivyno mokymuose Barenco jūroje

Ir prezidentas perka ledus

Demonstruoja religingumą Rusijos prezidento spaudos tarnybos nuotraukos

„Vladimirai Vladimirovičiau, sveikiname Jus su 55-uoju gimtadieniu!“

Tokį nuoširdų sveikinimą Rusijos prezidentui V.Putinui galėjome nusiųsti spalio 7-ąją, sekmadienį, kartu su mūsų laikraščio puslapiais, jeigu jis jį skaitytų arba padėjėjai apie tai jam referuotų. Nors taip nebus, vis tiek visų skaitytojų vardu linkime kaimyninės šalies vadovui sveikatos, energijos, tolerancijos ir gerų santykių su kaimynais.

Tai ne įsiteikimas. Tai noras parodyti, kad viename asmenyje dažniausiai telpa viskas – ir paprastas žmogus su savo ydomis ir silpnybėmis, ir valdingas valstybės vadovas, ir gudrus politikas. Jis pelno simpatijas ir antipatijas. Vieni giria, kiti su žemėmis maišo. Vieniems jis bičiulis, kitiems – nūdienos prakeiksmas, primenantis „tautų tėvą“ Josifą Visarionovičių.

Tad koks gi tas Rusijos prezidentas šių dienų Rusijos įvykių šviesoje?

Svaiginanti karjera

Priminkime kai kuriuos jo biografijos bruožus.

V.Putinas gimė 1952 m. spalio 7 d. Leningrade. 1975 m. baigė Leningrado universiteto teisės fakultetą ir iškart buvo paskirtas dirbti į valstybės saugumo organus. 1985 – 1990 m. panašų darbą dirbo VDR. Nuo 1990 m. Leningrado universiteto rektoriaus padėjėjas tarptautiniais klausimais, paskui – miesto tarybos pirmininko patarėjas. Žlungant Sovietų Sąjungai, 1991 m. birželį paskiriamas Sankt Peterburgo merijos užsienio ryšių komiteto pirmininku ir A.Sobčiako pavaduotoju. Nuo 1996-ųjų rugpjūčio jis – jau federaliniuose vandenyse: dirba prezidento B.Jelcino reikalų valdytojo pavaduotoju, o po pusmečio – administracijos vadovo pavaduotoju. Su pavaduotojo statusu V.Putinas atsisveikino 1998 m. liepą, kai tapo Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) direktoriumi, o dar po 8 mėnesių – Saugumo Tarybos sekretoriumi. 1999 m. rugpjūtį prasideda tiesus V.Putino kelias į valdžią – jis paskiriamas laikinuoju vyriausybės vadovu. Tramplinas į valdžios olimpą nebuvo ilgas: B.Jelcinas 2000-ųjų išvakarėse jam patiki Rusijos prezidento postą, o kitų metų kovo 26-ąją jis išrenkamas į šį postą nacionaliniuose rinkimuose. 2004 m. kovo 14 d. V.Putinas perrenkamas kitai kadencijai...

Jis – ekonomikos mokslų kandidatas, kalba vokiškai ir angliškai, žmona – Liudmila, vaikai – dukterys Marija (g. 1985 m.) ir Katarina (g. 1986 m.).

Informatorių verbavimo metas

Rusijos prezidento interneto tinklapyje (www.kremlin.ru ) vienas V.Putino karjeros periodas paminėtas labai šykščiai. Jį užpildo prezidento interviu, kažkodėl pavadintas „Rytų Europos provincija“. Štai keletas jo fragmentų:

Jūs atėjote į KGB 1975 metais, o galutinai iš ten buvote atleistas 1991-aisiais. 16 metų... Kiek iš jų praleidote užsienyje?

Nepilnus penkerius. Dirbau tik Rytų Vokietijoje, Drezdene. Ten mes atvykome 1985 metais, o išvažiavome jau kritus Berlyno sienai.

Labai norėjosi užsienin?

Norėjosi.

Bet juk VDR, o ir kitose socialistinėse valstybėse, KGB veikė beveik oficialiai. Kaip sakė vienas iš jūsų buvusių kolegų, VDR – tai žvalgybinio darbo provincija.

Turbūt. Beje, Leningradas šiuo požiūriu taip pat provincija. Bet šiose provincijose man sekėsi.

O kaip dėl romantikos žvalgyboje?

Žvalgyba visada buvo priešakinė KGB struktūra. Jos bendradarbiai ilgai gyvendavo užsienyje. Treji metai kapitalistinėje šalyje, ketveri – penkeri socialistinėje, paskui 9 mėnesiai pasirengimas Maskvoje ir – vėl į užsienį. Turiu draugų, kurie Vokietijoje praleido 20 metų, kiti – 25. Kai grįžti 9 mėnesiams, net nespėji perprasti mūsų tikrovės. O juk tuomet viskas keitėsi...

Kuo konkrečiai Jūs užsiėmėte?

Tai buvo politinė žvalgyba. Informacijos apie politikos veikėjus, apie potencialius priešo planus kaupimas. Tai darėme iš VDR teritorijos. Mus domino informacija apie svarbiausią priešą – NATO. Tai buvo ir informacijos šaltinių verbavimas, jos apdorojimas ir siuntimas į centrą, žinios apie politines partijas, tendencijas jų viduje, apie lyderius, valstybės aparatą, kokia tos šalies politika įvairiuose pasaulio regionuose, prognozės, pavyzdžiui, apie mūsų partnerių poziciją nusiginklavimo klausimu. Tam reikėjo šaltinių, kuriuos mes verbavome.

Kokius postus užėmėte būdamas VDR?

Nuo vyresniojo operatyvinio KGB įgaliotinio iki vyresniojo skyriaus viršininko padėjėjo. Toliau pakilti nebuvo galima. Paskatintas buvau KGB atstovybės partinio komiteto nario pareigomis.

Paskui pradėjome visą dokumentaciją deginti. Tai buvo 1989-ieji...

Žinoma, šis interviu į prezidento tinklapį įdėtas ir suredaguotas su V.Putino žinia. Jame nerasime itin svarbių naujienų, bet akivaizdu, kad buvęs KGB bendradarbis paaukštinimus VDR gaudavo ne už gražias akis ar praleistą laiką „tremtyje“. Jis buvo atsidavęs SSRS interesams jaunas funkcionierius, kuris su liūdesiu sutiko sovietinės imperijos žlugimą. Štai kaip V.Putinas atsako į klausimą, ar liūdėjote, kai griuvo Berlyno siena.

Iš tikrųjų aš supratau, kad tai neišvengiama. Kalbu atvirai – man buvo gaila prarastų SSRS pozicijų Europoje, nors protu suvokiau, kad tas sienas laikas griauti. Tikėjausi, kad jas pakeis kažkas nauja. O juk nieko nebuvo pasiūlyta. Tai skaudu. Tiesiog viską metė ir išėjo...

Patyrimas praverčia šiandien

Nostalgija ne tik savo „kagėbistinei“ agento veiklai svetimoje šalyje, bet ir sovietiniams laikams tiesiog įaugusi V.Putinui į kraują. Tiesa, apie tų laikų reanimaciją jis neužsimena. Tačiau visa jo 93 mėnesių prezidentinė veikla liudija apie SSRS valdžios atributų atgaivinimą ar bent toleravimą. V.Putinas iki šiol globoja represines struktūras, iš buvusių savo bendradarbių ir bičiulių skiria aukštus valdininkus (pavyzdžiui, premjeru paskyrė savo „mokytoją“ Viktorą Zubkovą, kuriam, atrodo, numatytas skrydis į Rusijos prezidento postą).

Spalio 1 dieną sovietinis šleifas gana netikėtai nutįso tolyn. V.Putinas staiga panaikino intrigą, 8-ame partijos „Vieningoji Rusija“ suvažiavime pareiškęs, kad sutinka su daugelio partiečių siūlymu vadovauti partijos kandidatų į Dūmos rinkimus šių metų gruodį sąrašui. Tai buvo ėjimas žirgu arba – ant balto žirgo. Apžvalgininkai spėja, kad šiuo gudriu manevru V.Putinas dar 10 metų pratęsė savo politinę erą.

Manipuliavimo valdžia mechanizmas gerai suteptas

Koks išsilaikymo valdžioje mechanizmas? Pirmiausia šalies vadovas, kaip ir bet kuris pilietis, gali tapti kandidatu į deputatus, netgi ir nebūdamas kurios nors partijos nariu. Rusijos įstatymas „Dėl Valstybės Dūmos deputatų rinkimų“ numato, kad bet kokios partijos sąraše gali būti iki 50 proc. nepartinių. Tokiu atveju, palyginus su kitais valdininkais, šalies vadovas turi net kai kurių pranašumų.

Pavyzdžiui, rinkimų įstatymas nustato, kad jei viena kandidatų grupė, kuriai priklauso prezidentas, federaliniai ministrai, Federacijos subjektų vadovai rinkimų kampanijos metu „negali naudotis savo pareiginėmis ar tarnybinėmis privilegijomis“, tai tokie valstybės tarnautojai, kaip federalinių ministerijų ir žinybų bendradarbiai, regioninių ir municipalinių administracijų darbuotojai, „atleidžiami iš pareigų“. Kitaip sakant, rinkimų kampanijos metu V.Putinui netgi nereikės imti atostogų. Jis galės nekliudomai agituoti už „Vieningąją Rusiją“, taigi, ir už save, jei tik į šią agitaciją neįtrauks savo pavaldinių ir neagituos savo komandiruočių metu, nors čia irgi sunku nustatyti agitacijos faktą.

Įstatymas irgi šalina kone visas kliūtis V.Putinui sugrįžti į valdžios Olimpą. Jis netrukdo valstybės vadovui po rinkimų atsisakyti deputato mandato kito partiečio naudai, taip pat atsisakyti prezidento įgaliojimų ir būti išrinktu, pavyzdžiui, Dūmos pirmininku. Beliktų per tris dienas pateikti prašymą atsisakyti prezidento posto.

Toliau – ir vėl „žalia gatvė“. Jei V.Putinas sutinka dirbti savo poste iki antros kadencijos pabaigos, įsigalioja kitas variantas: naujasis valstybės vadovas, laimėjęs rinkimus 2008 m. kovą (gal tai ir bus V.Zubkovas?), po savo inauguracijos, įstatymu numatytos gegužės 7 dieną, gali pasiūlyti parlamento rinkimus laimėjusios partijos lyderiui V.Putinui suformuoti daugumos vyriausybę. Vadinasi, jau turime premjerą. Kai Dūma dar po savaitės patvirtins naują vyriausybę, V.Putino karjerai vėl atsiveria plačios galimybės.

Kokios? Pavyzdžiui, naujasis šalies vadovas turi pasitraukti, nes suserga. V.Putinas tampa laikinuoju prezidentu (juo buvo ir nuo 2000-ųjų pradžios iki išrinkimo kovo 26-ąją). Situacijai nepasikeitus ir paskelbus priešlaikinius prezidento rinkimus, V.Putinui nereikia laukti 2012 metų, kada jis oficialiai galėtų vėl balotiruotis į Rusijos vadovus. Šiuo atveju V.Putino „bevaldystės“ laikotarpis gali būti netikėtai trumpas: viskas priklausys tik nuo to, kokių problemų turėtų kitąmet išrinktas Rusijos prezidentas.

Nukritęs į gerą dirvą

Taigi, Rusija susidūrė su politinio manipuliavimo virtuozu, pralenkusiu ne tik pirmąjį ir vienintelį SSRS prezidentą M.Gorbačiovą ir Rusijos vadovą B.Jelciną, bet ir daugelį pasaulio lyderių. Tai dar kartą liudija, kokio lankstumo, siekiant valdžios, suteikia „kagėbistinio“ darbo patyrimas, funkcionieriaus sugebėjimas prisitaikyti, išlaukti tinkamo momento ir gudriai laviruoti tarp Konstitucijos rifų.

Ne paskutinę vietą sudarant sąlygas šiam manipuliavimui užima palanki socialinė terpė Rusijoje. Ką apie tai mano rinkėjai? Apklausos duomenimis, 65 proc. rusų norėtų Konstitucijos pataisų, leidžiančių pratęsti V.Putino įgaliojimus, o 63 proc. gailisi, kad jis turi pasitraukti. Bet jis niekur nesitraukia ir pagrindinio šalies įstatymo keisti nereikia. Bent kol kas.

V.Putinui paranki dar viena aplinkybė, nuo kurios ir pradėjome – tinkamas brandus politiko amžius. Čia jau nieko nepadarysi: gamta ir ta padeda energingajam Rusijos lyderiui. Todėl visai nuoširdžiai kartojame – su gimtadieniu, Vladimirai Vladimirovičiau!

© 2007 „XXI amžius“