„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2007 m. spalio 10 d., Nr. 18 (155)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Denomenklatūrizacija: iššūkiai, mitai, būtinybė

Marius KUNDROTAS

Baltijos kelio sukaktis grąžina į tautinio atgimimo pradžią. Kas įgyvendinta, kas pasiekta, o ko neįstengta, nespėta, neišdrįsta? Kurios aktualijos pakito, o kurios išlieka ligšiol?

Sovietinės okupacijos, rusiškojo imperializmo, komunistinės ideologijos samplaika šiandien dažnai skamba retrospektyviai, kartais – tiesiog retrogradiškai. Supaprastintas problemos pateikimas įgauna karikatūrišką vaizdą ir suteikia progą priešininkų patyčioms. Šitaip užgožiama reali padėtis ir tikrieji iššūkiai.

Pirmiausia, rusiškasis imperializmas prasidėjo keliais šimtais metų anksčiau už bolševikų erą. Baltosios armijos generolas Antonas Denikinas aiškiai įvardijo: balta ar raudona – Rusija visada veršis į Baltijos jūrą. Rusiškąjį imperializmą mažų mažiausiai reikia datuoti Ivano Rūsčiojo ir Aleksejaus Michailovičiaus laikais. Vladimiro Lenino ir Josifo Stalino Rusija tiktai adaptavo komunistinę ideologiją įprastinei imperinei vizijai. Lygiai tą patį padarė Kinijos imperija Mao Dzeduno laikais. Imperijos nesikeičia – jos tiktai klesti, vegetuoja arba griūva.

Kita vertus, reikia išskirti sovietinę nomenklatūrą ir komunistinę ideologiją. Istoriškai šie reiškiniai artimai susiję, bet padėtis ženkliai pasikeitė. Sovietinė nomenklatūra senokai pasikeitė ideologinius marškinius, o komunistiniai šūkiai šiandien sklinda visai ne iš ten.

Komunistinės ideologijos liekanos prof. Mindaugo Stakvilevičiaus ištarmėse gali kelti tiktai užuojautą. Lietuvos socialistų partija – vienintelė partija su aiškiai išreikštu komunistų ideologiniu tapatumu – beviltiškai skęsta politinių marginalijų knibždėlyne. Retas Lietuvos rinkėjas ją išvis atpažįsta tarp visų kitų partijų su trijų raidžių „soc” abreviatūra. Komunistuojančios jaunimo subkultūros su sava „čegevariškai-leninistine” mitologija – atskiras klausimas. Daugelis šių žmonių sovietinės okupacijos tiesiog nebeprisimena. Šiandien tai anaiptol nėra masinis reiškinys, nors, žinoma, įsidėmėtinas. Ne tiek saugumo, kiek švietimo struktūroms. Tiesa, klasikiniai marksistai taip pat pradėjo savo žygį marginaliomis grupuotėmis, labai primenančiomis „naująją” kairę. Visokio plauko bielskiams postringaujant apie komunistinės ideologijos „bendražmogiškumą” – iš tikro pats metas susimąstyti. Regis, istorija ne tiek jau daug išmokė.

Sovietinė nomenklatūra – visai kas kita: įvairiaveidė, galinga, dinamiška. Tai ne kokie kabinetiniai plepiai, tuo labiau ne skiauterėti maištaujantys paaugliai. Tai – pagrindinė valstybinė struktūra, nors šiuos žodžius galima tarti daugiskaita ir kabutėse.

Ypatinga grėsme išsiskiria jaunoji nomenklatūros karta, pagrįstai siejama su komjaunimo struktūromis. Tai – karta, subrendusi įvairialypės kaitos procese. Iš pažiūros tai galėtų džiuginti: modernesni okupacijos reliktai lengviau adaptavosi laisvos valstybės gyvenime. Betgi čia ir slypi pagrindinė grėsmė.

Lengva ranka iškeisdamas vienas vertybes į kitas, šis kontingentas aiškiai demonstruoja instrumentinę vertybių reikšmę. Nikitos Cruščiovo laikų karta išaugo aplinkoje, kurioje vienos vertybės jau devalvuotos, kitos dar nesubrendo. Absoliutus moralinis vakuumas. Kombinacijų ir karjerizmo epocha. Mentalitetas, apibrėžiamas šūkiais „kas – ką“ ir „elkis taip, kaip reikia”.

Sąlyginai šią struktūrą galima lyginti su moderniąja mafija. Vakaruose šiandien pagrįstai labiau bijomasi Rytų Europos mafijos nei tradicinės italų mafijos ar kinų triadų. Išimtis gal būtų tiktai tradiciniai japonų jakudzos, išsiskiriantys savita „karine” elgsenos maniera. Atskirtis visiškai paprasta. Klasikinė mafija per ilgą laiką išsiugdė savitą „garbės kodeksą”, savitą – tegul ir labai sąlyginę – vertybių sistemą. Modernioji mafija veikia išvis be jokių principų, vienintelis jos principas – brutali jėga.

Analogišką skirtumą leidžia įžvelgti kompartijos ir komjaunimo epigonų veikla. Senoji nomenklatūros karta galbūt klastingesnė, tačiau išlaikiusi šiokį tokį „garbės kodeksą”. Jaunoji karta sau kelią skinasi veržliu ir cinišku brutalumu. Kompartijos nomenklatūra elgiasi atsargiau, atsižvelgdama į savotiškus kultūros kriterijus. Komjaunimo nomenklatūra suvokia tiktai vieną kultūrą – kanibalų kultūrą – „valgyk, kol nesuvalgė tavęs”.

Jaunoji nomenklatūros karta laisvai infiltravosi įvairiose partijose, pradedant kaire ir baigiant dešine. Senosios kartos bazė susitelkė vienoje partijoje – LDDP, kuri vėliau perėmė Socialdemokratų partijos vardą. Todėl jaunąją kartą identifikuoti gerokai sunkiau. Struktūrinis faktorius daro ją dar pavojingesnę.

Galiausiai senoji karta traukiasi fiziškai. AMB kartos dinozaurai išmiršta arba išeina į pensiją. Dar penki-dešimt metų, ir jų nebeliks. Kas užims jų vietą? Kombinatorių kartos komjaunimas, gebantis prisitaikyti bet kur ir bet kada, galintis virsti bet kuo. Užvakar siekę partinio bilieto komunistų gretose, vakar tapę socialdemokratais ir liberalais, rytoj – vos prireikus – tapsiantys islamistais arba sugrįšiantys į motininę partiją. Jiems ideologijos – tiktai instrumentas. Viską lemia nauda.

Desovietizacijos šūkį šiandien reikėtų išvystyti į denomenklatūrizacijos reikalavimą. Atskirti visus kompartijos ir komjaunimo narius būtų maksimalistiška – tai sukeltų prieštaravimus tiek moralinėje, tiek praktinėje plotmėje. Kai kurie šių žmonių iš tiesų tikėjosi tam tikrose struktūrose pasitarnausiantys Lietuvai – klaidingai ar teisingai tikėjosi, jau atskiras klausimas. Šių žmonių asmenyse liktų atskirta ženkli tautos dalis, kas vargiai išeitų į naudą pačiai tautai. Atsirastų proga nomenklatūros atstovams pakelti triukšmą dėl tautos skaldymo, kuo sėkmingai pasinaudota 1992–1993 metais. Todėl ši problema reikalauja atitinkamo subtilumo.

Desovietizaciją priklausytų pradėti toms jėgoms, kurios tiesiogiai deklaruoja patriotinę liniją – konservatoriams, krikščionims demokratams, tautininkams. Desovietizuojant Lietuvą, pirmiausia reikia desovietizuotis patiems. Kompartijos ir komjaunimo aktyvistų pašalinimas iš partinių struktūrų vadovybės liudytų realius žingsnius šia linkme. Priešingu atveju viskas liks tiktai skambūs šūkiai.

Patriotiniuose sluoksniuose pradėta desovietizacija ilgainiui taptų pavyzdžiu visai Lietuvai. Išsivadavimas iš KGB rezervo, persikrikštijusių sovietinių agitatorių, pocių ir tamarų įgautų visuotinę reikšmę. Pradėkime nuo savęs. Desovietizuokimės. Įgyvendinkime Baltijos kelio idealus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija