|
Karščiuojanti planeta ir pypkės
Vilius Bražėnas
Šį rašinį išprovokavo įkyri, vienšališka propaganda,
spekuliuojanti planetos atšilimo klausimu. Prieš keletą metų nuskambėjo
aplinkosaugininkų pavojaus signalas: tirpsta Afrikos Kilimandžaro
ledynas! Tuoj autoritetai paaiškino, kad tai vyksta dėl Žemės
katastrofiško atšilimo, kurį sukėlė žmogaus veikla. Veiklos padariniai
įvairaus deginimo skleidžiami dūmai ir šiluma, transporto priemonių
išmetamos dujos ir nesuskaičiuojami kiti dalykai.
Neseniai pasibaigė Jungtinių Tautų Organizacijos
(JTO) sušaukta milžiniška konferencija, skirta mūsų planetą gelbėti
nuo atšilimo. Jeigu tikėsime, kad planetos atšilimą sukėlėme mes,
žmonės, tai derėtų kiekvienam iš mūsų prisiimti dalį atsakomybės.
Esu jau ne kartą prisipažinęs jaučiąs kaltę už Kilimandžaro kalno
ledo tirpimą: keliolika metų rūkiau pypkę, paskleidžiau dūmus ir
šilumą, ir negaliu įrodyti, jog visa tai nenuslinko į Afriką. Be
to, valgiau duoną, dėvėjau rūbus, naudojau įrankius, gėriau vaistus.
Visa tai ir dar kita reikalavo daug naftos, dujų ir kitokio kuro
kombainams, transportui, kaitinimui ir šaldymui. Visa tai esą sukėlė
šiltnamio efektą atmosferoje. Tad išeitų, jog dalis kaltės ir šiose
srityse gulasi ant mano pečių. Tačiau neprisiimu kaltės už klimatologų
įrodytus klimato pakitimus, kurie įvyko, kai dar nebuvo nei mano
pypkės, nei kombainų, nei duonos kepyklų, nei sunkvežimių. Kas nors
turi įrodyti mano ir kitų lietuvių kaltę už senus klimato pasikeitimus,
kurių pasekmes regime šiandien.
Kaip, pavyzdžiui, be lietuviškų pypkorių ir lietuviškos
duonos kepyklų pagalbos ištirpo į mūsų žemes atslinkę ledynai, išrėžę
Nemuno, Neries, Dubysos upių vagas? Kuriuo būdu, be mūsų miestų
taksistų ir autobusais, automobiliais, traukiniais pas mamas šv.
Kalėdas švęsti skubančių mūsų tautiečių įtakos, po arabų kraštų
smėlynais kadaise buvusių džiunglių ir gyvūnų likučiai pavirto į
naftą? Iš smėlio naftos neišspausi.
Skaičiau (ne JTO parinktų) mokslininkų teiginius,
jog viduramžiais Grenlandija (Green land žalias kraštas) buvusi
šiltesnio klimato dalimi. Ir anų laikų vikingai, ko gero, pasiraitę
marškinių rankoves buriavo šiltame šiauriniame Atlante!
Visa ekologinė isterija ima panašėti į pasaulinės
valdžios utopijos fanatikų planą įvaryti žmoniją, per globalinę
klimato kontrolę, į globalinės vergijos Gulagą.
Jau girdėjome, kad 1948 metais Hagoje Čerčilio
sušaukto Europos kongreso viena iš rezoliucijų buvo pareiškimas,
kad ES sukūrimas bus svarbus žingsnis į pasaulinę valdžią. Negi
mūsų politologams nieko nesako varpai, retkarčiais skambinantys
Eurazijos melodiją? Ar jiems nieko nesako Europos prezidento posto
įvedimas? Nejaugi globalizmo žodį tabu pavertę mūsų politologai
atsibus tik tada, kai į jų išminties kabinetų duris pasibels Eurazijos
GPU ar ES gestapas?
Ką turėtų daryti jau dabar žmonės su žmogiška
tautine sąžine? Veiklos taikinį nurodo globalizmo architektai: tauta.
Tautinė sąmonė, iš šeimos ryšio gimęs tautiškumas nacionalizmas
yra, šalia susipratimu pagrįsto valstybiškumo, pagrindinė kliūtis
į tautas naikinančios globalinės valstybės sukūrimą. Globalistų
tikslas panaikinti tautas. ES tautų tikslas turėtų būti išgelbėti
tautas. Laimei, yra ženklų, jog Europos Sąjungoje ne mes vieni sielojamės
tautos išlikimu. Todėl pirmiausia ir reikia rūpintis tautos išlikimu,
o ne globalistų kontroliuojamos planetos temperatūra. Žiniasklaida
nutyli nuo JTO nepriklausomų mokslininkų teiginius, jog viduramžiais,
tarp 800 ir 1300 m. pr. Kr., planetos atšilimo ciklo metu planetos
paviršiaus ir vandenynų temperatūros galėjusios būti gerokai aukštesnės
negu dabar. Yra manančių, kad dėl Golfo srovės sutrikimo gali atšalti
Europos klimatas. Aišku, ginčytinos ir tos prielaidos, kaip ginčytina
ir Nobelio laureato Alo Goro (Al Gore), gal tik beržo lapo ant
katino uodegos užkritusi klimatologinės katastrofos teorija. Ypač
kai šį kartą katinui ant uodegos užkrito ne lapas, o Nobelio taikos
premija. Veik po visų taikos ir literatūros premijų JAV dešinieji
apie apdovanotąjį sakydavo: Nežinojau, kad jis komunistas. Atseit,
su maža išimtim jie būdavo bent jau raudoni.
Nesakau, kad Alas Goras yra komunistas. Tačiau
apie jo tėvo, JAV senatoriaus, ir jo paties politikos aukštybėn
iškilimo finansinę laiptinę gan smulkiai esu aprašęs (bene tik ne
Laisvoje Lietuvoje) praėjusių JAV prezidentinių rinkimų vajaus
metu. Gorų politinės laiptinės laiptai buvo nukloti raudonu kilimu.
Jį nutiesė naftos magnatas Armondas Hameris. O jo tėvas Julius Hameris
buvo JAV komunistų partijos steigėjas. Nenuostabu, kad Armondas
nutiesė bolševikams pelningo verslo kelius į dolerių aruodus. Ne
be reikalo jis girdavosi ant savo stalo turįs Lenino portretą su
parašu ir įrašu: Mano draugui Armondui Hameriui.
Prieš porą dešimtmečių išviešinus ligi tol įslaptintus
Venona žvalgybos dokumentus paaiškėjo, kad Alo Goro šeimos politinis
mecenatas buvo SSRS agentas (o vadinosi kapitalistu). Sakoma, kad
ir jo vardas buvęs parinktas pagal bolševikų simbolį: ranka ir
kūjis Arm and hammer.
Tad štai kaip gali susiklostyti faktai ir idėjos
atidžiau pasvarsčius mūsų planetos atšilimo ir atšalimo ciklus,
globalizmą ir nacionalizmą, Nobelio premijas ir lietuviškas pypkes.
O kur dar saulės veiklos galima įtaka į jos planetų klimatą! Ypač
kai pastebimas sutapimas su pakitimais saulėje ir žemėje. O žmogus,
išsipūtęs lyg varlė prieš jautį, mano savo veikla galįs sugriauti
Dievo sukurtą pasaulį. Žmogus gali užteršti ežerus, upes, girias
ir savo smegenis, bet ne jo valioj ir galioj pakeisti planetų ir
saulės sistemas.
© 2008 XXI amžius
|
