Kas laukia kraujuojančio Irako

Petras KATINAS

Nesibaigiant teroro išpuoliams, kurie tapo rūsčia Irako kasdienybe, JAV administracija, tiksliau – Senatas, Pentagonas ir Baltieji rūmai, skelbia dažnai vienas kitam prieštaraujančius planus apie Irako ateitį. Taip per dvi dienas pagrindinės JAV valdžios struktūros išreiškė du visiškai skirtingus situacijos Irake vertinimus. JAV Senatas nubalsavo už tai, kad Irake būtų sukurta federacinė valstybė. 75 senatoriai nubalsavo už (23 senatoriai balsavo prieš) rezoliuciją, raginančią padalyti Iraką pagal religinius ir etninius požymius. Senatoriai pasiūlė sudaryti tris administracinius-teritorinius darinius: kurdams, musulmonams šiitams ir musulmonams sunitams, federaciniu centru paliekant dabartinę sostinę Bagdadą. Tiktai tokia valstybinė struktūra, amerikiečių senatorių nuomone, sustabdys kruvinas pjautynes Irake. Tačiau įtakingos Irako šiitų ir sunitų grupuotės iškart griežtai pasisakė prieš federalizmo principą, o kurdai kategoriškai pareiškė, kad jokiu būdu neatsisakys plačios autonomijos idėjos. Apie tokią Irako etninių-religinių grupių reakciją ekspertai skelbė jau ne kartą. Analitikai baiminasi, jog bandymai sukurti Irake federacinę valstybę dar labiau padidins įtampą ir sukels naujus konfliktus.

Pentagono vadovas Robertas Geitsas, tarsi negirdėdamas Senato raginimų bandyti ieškoti politinių sprendimų Irake, paprašė įstatymų leidėjų JAV karinėms operacijoms Irake ir Afganistane papildomai skirti dar 190 milijardų dolerių. Irako premjeras Nuri al Maliki, kalbėdamas JT Generalinėje Asamblėjoje, taip ir nepasakė, kokią Vašingtono politiką jis palaiko – Senato ar Pentagono.

Iš tiesų federacijos idėja neatsirado iš nieko. Visi supranta, kad Irako šiitai, sunitai bei kurdai (bent jau oficialiai) nesiekia suskaldyti Irako į tris atskiras valstybes – jie kalba apie plačią autonomiją. Kol kas ginčijamasi, kam turi priklausyti Bagdadas. Mat geografiškai dabartinė Irako sostinė yra lyg sunitų teritorijoje, bet šiuo metu mieste gyvena daugiau šiitų nei sunitų. Be to, šiitų atstovai užima svarbiausius postus jėgos struktūrose: armijoje, policijoje, saugumo tarnybose. Kitaip tariant, šiitai kontroliuoja Bagdadą, todėl pasigirdę pasiūlymai padalyti Bagdadą tarp šiitų ir sunitų visiškai nepriimtini. Padalijimo atveju kruvinos skerdynės tik dar labiau išaugtų.

Kita problema, kuri iškiltų Irakui tapus federacine valstybe, – kaip pasidalyti pajamomis, gaunamomis iš naftos. Štai čia ir yra, ko gero, pagrindinė kruvinų susirėmimų ir teroro išpuolių priežastis. Iš tikrųjų šiuo metu Irake vyksta trys karai: sunitų teroristinių grupuočių rengiami išpuoliai prieš amerikiečius, kova tarp sunitų ir šiitų dėl Bagdado kontrolės, o trečiasis karas vyksta svarbiame strateginiame Basros regione tarp pačių šiitų grupuočių dėl lyderystės.

Viena aišku, kad iki JAV prezidento Džordžo Bušo kadencijos pabaigos amerikiečių kariai liks Irake. Netgi demokratams nepavyko (ir vargu ar pavyks) priversti JAV prezidentą išvesti amerikiečių karinį kontingentą iš Irako. Tokiu būdu amerikiečių kariams teks ir toliau bandyti sumažinti Irako kruviną mėsmalę. Tačiau tai, geriausiu atveju, nepaprastai sunkiai išsprendžiamas uždavinys netgi prezidento Džordžo Bušo šalininkams. Jau nekalbant apie politikos specialistus bei amerikiečius, kurie praranda paskutines viltis išspręsti Irako problemą. Irako federacinės valstybės įkūrimas gal ir nėra bloga idėja, tačiau neaišku, ar įkūrus Irako federaciją kraujo liejimas baigsis. Visų pirma todėl, kad vieningos Irako tautos paprasčiausiai nėra ir jos nebuvo netgi diktatoriaus Sadamo Huseino laikais. Irako žmonės net nelaiko savęs vienos tautos atstovais – irakiečiais. Jie griežtai pasiskirstę į musulmonus šiitus, sunitus ir kurdus.

Kurdų kontroliuojamuose Irako regionuose po S.Huseino nuvertimo išsilaikė palyginus gana rami situacija, o kurdų lyderiai faktiškai palaiko amerikiečius, tikėdamiesi, kad su jų pagalba Irako kurdų autonomija taps stabiliausiu dabartinio Irako regionu. Iš tikrųjų taip ir yra, jeigu ne vienas netikėtas kaimyninės Turkijos žingsnis: Turkijos parlamentas patenkino vyriausybės prašymą leisti panaudoti karinę jėgą Irako šiaurėje, tai yra kurdų kontroliuojamuose rajonuose. Ankara tvirtina, kad Irako kurdų rajonuose bazuojasi keli tūkstančiai kurdų sukilėlių, reikalaujančių nepriklausomybės savo gyvenamiems rajonams pietryčių Turkijoje. Turkija kaltina, kad kurdų sukilėliai žudo turkų kariškius. Jeigu Turkija įvykdys savo grasinimus įsiveržti į šiaurės Iraką, tai Vašingtono ir jo svarbios sąjungininkės Turkijos santykiai neišvengiamai pablogės. Ir ne tik. Negalima pamiršti, kad Turkija yra labai svarbi NATO narė tiek kariniu, tiek geopolitiniu požiūriu. Savaime aišku, kad tokia situacija pasinaudos Maskva, dar labiau sustiprindama Rusijos veržimąsi į regionus. Pirmiausia į Iraną, kur faktiškas Irano valdovas ajatola Homenėjas ir prezidentas Ahmedinedžadas džiūgavo, kad pats V.Putinas teikėsi aplankyti Teheraną, surengė Irano sostinėje Kaspijos jūros valstybių (Rusijos, Irano, Kazachstano, Azerbaidžano ir Turkmėnijos) vadovų susitikimą ir sutarė dėl tolesnio Rusijos ginklų tiekimo Irano režimui. Tai irgi nieko gero nežada ne tik kraujuojančiam Irano kaimynui Irakui, bet ir Jungtinėms Valstijoms.

© 2008 „XXI amžius“