Serbija įrodė esanti demokratiška ir europietiška

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Serbijos prezidento rinkimus laimėjo Borisas Tadičius Reuters nuotrauka

Tomislavas Nikoličius pripažino savo pralaimėjimą

Vasario 3 dieną Serbijoje vyko antrasis prezidento rinkimų turas. Remiantis preliminariais duomenimis, rinkimus laimėjo dabartinis prezidentas Borisas Tadičius, surinkęs 50,6 proc. balsų. Jo varžovas Radikalų partijos lyderis Tomislavas Nikoličius surinko 47,9 proc. balsų. Rinkimuose dalyvavo 67,6 proc. rinkimų teisę turinčių Serbijos piliečių.

B. Tadičius buvo aktyviai remiamas Belgrade ir kituose didžiuosiuose miestuose – Belgrade už jį balsavo 66 procentai rinkėjų, Novi Sade – 63 procentai. T. Nikoličius pirmavo provincijoje.

Pirmajame rinkimų ture nugalėjo T. Nikoličius. Prieš antrąjį rinkimų turą visi kiti pirmajame ture dalyvavę kandidatai atvirai nepalaikė nė vieno iš pretendentų.

Vasario 4 dieną 4 valandą 30 minučių spaudos konferencijoje, kuri įvyko rinkimų štabe Serbijos Radikalų partijos būstinėje, Tomislavas Nikoličius pripažino savo pralaimėjimą ir pasveikino Borisą Tadičių su pergale prezidento rinkimuose. Borisas Tadičius paskelbė apie savo pergalę Demokratų partijos rinkimų štabe: „Serbija įrodė esanti demokratiška ir europietiška šalis.“

Prieš rinkimus vyko atkakli rinkiminė kova. Abiejų kandidatų programos smarkiai skyrėsi. B. Tadičius pabrėžė, kad Serbijos ateitį įsivaizduoja tik Europos Sąjungoje ir, jei bus išrinktas, savo antrosios kadencijos metu stengsis užtikrinti sėkmingas derybas dėl šalies stojimo į ES.

T. Nikoličius, skeptiškai nusiteikęs Europos Sąjungos atžvilgiu, pasisakė už suartėjimą su Rusija ir Kinija. Kritikuodamas ES, jis pareiškė, kad artimas dialogas su šia bendrija bus įmanomas tik tuomet, kai ES nustos remti Kosovo albanus. Kosovo klausimas rinkiminės kampanijos metu dažnai buvo prisimenamas. Tiek B. Tadičius, tiek T. Nikoličius pasisako prieš Kosovo nepriklausomybę, tik Nikoličiaus pasisakymai buvo labiau radikalūs. Nemažai jo vadovaujamos Radikalų partijos veikėjų aktyviai dalyvavo ginkluotose akcijose prieš Kosovo albanus. Buvęs partijos lyderis Vojislavas Šešeljis dabar įkalintas Hagoje ir bus teisiamas Tarptautinio Tribunolo dėl įvairių nusikaltimų.

Borisas Tadičius buvo artimas buvusio Serbijos premjero Zorano Džindžičiaus bendražygis. Z. Džindžičius, buvęs disidentas, tapęs Jugoslavijos premjeru 2001 metų sausį, buvo nužudytas 2003 metų kovą Belgrade. Jo nužudymą organizavo Zemuno nusikalstama grupuotė. Tiriant nusikaltimą atsiskleidė ir tai, kad užsakovų gijos veda Slobodano Miloševičiaus šeimos link. Zemuno grupuotės branduolį sudarė buvę specialiosios paskirties policijos, vadinamųjų „raudonųjų berečių“, karininkai. Po Z. Džindžičiaus nužudymo suimta per 50 grupuotės narių. Paaiškėjo, kad jie Miloševičiaus valdymo metais vykdė politinius nužudymus – šalino valdžiai nepalankius disidentus, žurnalistus, be to, žudė ir kuo nors Miloševičiui neįtikusius valdininkus. Buvo paskelbta Miloševičiaus žmonos Mirjanos ir sūnaus Marko paieška, bet jie slapstosi Rusijoje. Džindžičius užsitraukė Miloševičiaus artimųjų ir šalininkų nemalonę, kai jis buvo išduotas Hagos Tarptautiniam tribunolui 2001 metų vasarą.

Nuo Jugoslavijos revoliucijos, įvykusios 2000 metų spalį, praėjo daugiau nei septyneri metai. Ši revoliucija buvo praminta „buldozerine“dėl to, kad opozicijos šalininkai panaudojo buldozerį tam, kad prasiveržtų į televizijos kompleksą. 2000 metų rugsėjį, po prezidento rinkimų, kuriuose varžėsi S. Miloševičius ir jo pagrindinis konkurentas V. Koštunica, kilo masiniai opozicijos protestai, nes paaiškėjo, kad valdantysis režimas klastojo rinkimų rezultatus. Spalio pradžioje neramumai išplito, į Belgradą susirinko apie pusė milijono protestuotojų. Prieš juos buvo naudojamos ašarinės dujos. S. Miloševičius įsakė policijai ir kariuomenei pulti demonstrantus, tačiau daugelis karių ir policininkų nevykdė šio įsakymo. Vis dėlto valdžiai lojaliems policijos daliniams panaudojus ginklus, buvo nušauti trys demonstrantai, keliolika sužeista. Spalio 6 dieną opozicija užėmė radijo ir televizijos kompleksą, įsiveržė į parlamentą ir jį padegė. Miloševičius pabėgo iš miesto. 2000 metų gruodį įvyko laisvi rinkimai į parlamentą, juose nugalėjo demokratinė opozicija.

Iš esmės šią sėkmingą revoliuciją nulėmė įvykiai Kosovo provincijoje ir žiaurus režimo elgesys su opozicijos atstovais. 1999-2000 metais įvyko keli opozicijos veikėjų nužudymai, 2000 metų balandį Belgrade uždaryti keli opozicijos laikraščiai, slaptoji policija persekiojo ir šantažavo opozicijos aktyvistus.

Tomislavas Tadičius, valdant Slabodanui Miloševičiui, buvo jo šalininkas, ir dabar jis su nostalgija prisimena Miloševičiaus valdymo metus, teigdamas, kad tuomet Serbija buvo stipri, o šiuo metu pernelyg nuolaidžiaujama Vakarams.

Serbija, kaip ir visos kitos buvusios Jugoslavijos respublikos, nuo 1990 metų patyrė daug permainų.

Iš šalies emigravo nemažai žmonių – daugiausiai į Vokietiją, D. Britaniją, Prancūziją, Skandinavijos šalis. Daug žmonių žuvo Miloševičiaus režimo sukeltuose karuose Bosnijoje, Kroatijoje, Kosove. 1990-2000 metais Serbijoje egzistavo specifinė ekonominė sistema – šalyje atsirado daug pusiau valstybinių, pusiau privačių įmonių, kuriose šeimininkavę valdančiajam režimui artimi žmonės smarkiai pasipelnė nemokėdami mokesčių ir grobstydami valstybės turtą. Klestėjo kontrabanda ir šešėlinė ekonomika. Tuo laikotarpiu labai išaugo valstybės įsiskolinimai. Nuo 2001 metų ekonominė politika pasikeitė, imtasi įgyvendinti ryžtingas reformas. Žinoma, teko susidurti su tam tikrais sunkumais, kuriuos patyrė ir kitos pokomunistinės šalys, žengusios reformų keliu.

Europos Sąjunga sveikina Boriso Tadičiaus pergalę rinkimuose. Apie tai teigiama Europos komisijos paskelbtame pareiškime: „Serbija palaikė demokratinį ir europietišką šalies kursą. Tai leis tęsti dialogą dėl stojimo į Europos Sąjungą“.

Kremlius rinkimuose palaikė Tomislavo Nikoličiaus kandidatūrą, tačiau sprendžiant iš Kremliaus atstovų pareiškimų, pernelyg nesigraužia dėl Boriso Tadičiaus pergalės. Džiaugiamasi tuo, kad sudaryti pelningi kontaktai tarp Serbijos vyriausybės ir „Gazpromo“, kurie užtikrins didelį pelną šiai bendrovei, išgyvenančiai „aukso amžių“.

Tolimesni įvykiai Serbijoje daugiausiai priklausys nuo dviejų faktorių – kaip sėkmingai klostysis derybos tarp Serbijos ir Europos Sąjungos ir kaip toliau vystysis įvykai Kosove. Ši buvusi Serbijos provincija jau dabar de facto nepriklausoma ir jau planuojama, kad artimiausiu metu oficialiai gali paskelbti apie savo nepriklausomybę. Serbijoje yra daug žmonių, aršiai nusiteikusių prieš Kosovo nepriklausomybę. Europos Sąjunga ne kartą rengė įvairias konferencijas Kosovo klausimais. Šiame krašte dislokuota nemažai iš Vakarų valstybių atvykusių taikdarių dalinių. Šių dalinių dėka pavyksta išvengti didesnių susidūrimų tarp albanų ir serbų mažumos atstovų. Dėl derybų baigties tarp Serbijos ir ES pirmiausia iškils politiniai klausimai, mat ekonomiškai ši valstybė nedaug atsilieka nuo silpnesnių ES šalių – Bulgarijos, Latvijos ir Lietuvos. B. Tadičiaus pergalė prezidento rinkimuose atveria kelius galimai sėkmingai įvykių raidai.

© 2008 „XXI amžius“