Ekskancleris – Kremliaus advokatas

Petras KATINAS

Niujorke, Kolumbijos universitete paskaitą „Rusija ir būsimasis Europos energosaugumas“ perskaitė geriausiu Rusijos prezidento V. Putino draugu (ne tik V. Putino, bet ir visos Rusijos) pasiskelbęs buvęs Vokietijos kancleris Gerchardas Šrioderis. Iš tiesų, paskutiniaisiais metais šis Vokietijos politikas labiau priminė buvusios Vokietijos „demokratinės respublikos“ komunistų vadovą Erichą Honekerį nei suverenios, galingos Europos valstybės vadovą. Tie patys broliški apsikabinimai, rusišku papročiu bučiniai į skruostą ir t. t. Šioje draugystės demonstracijoje Maskvoje, Berlyne ir tarptautiniuose forumuose G. Šrioderis varžėsi su buvusiu Prancūzijos prezidentu Žaku Širaku, kuris labiau įtiks ir įsiteiks Kremliaus vadovui. „Varžybas“ laimėjo G. Šrioderis, iškart po pralaimėtų rinkimų gavęs karališkai apmokamą tarnybą Rusijos „Gazprome“.

Vos užlipęs į universiteto tribūną gausiai susirinkusiems Kolumbijos universiteto profesoriams, studentams, žurnalistams G. Šrioderis puolė kritikuoti ir smerkti Vašingtono užsienio politiką. Tiesa, neminėdamas konkrečių pavardžių, bet aiškiai leisdamas suprasti, kad įtampą pasaulyje didina JAV prezidentas Džordžas Bušas ir Baltųjų rūmų administracija. Amerikai kliuvo ne tik paskaitoje, bet ir pusantros valandos atsakinėjant į susirinkusiųjų klausimus. Užtat Rusijos adresu liejosi liaupsės…

Savo paskaitą G. Šrioderis pradėjo pareikšdamas, kad Rusija yra svarbiausias ne tiktai Europos, bet ir Jungtinių Amerikos Valstijų partneris, be kurio neįmanoma išspręsti nė vienos rimtos problemos, jau nekalbant apie energetinių resursų klausimus. „Jeigu mes sugebėsime integruoti Rusiją į pasaulinę ekonominio bendradarbiavimo sistemą, nuo to išloš visas pasaulis“, – pabrėžė G. Šrioderis. Ir toliau ėmė aiškinti, kiek daug laimėjo Vokietija ir Europa, vystydama tuos santykius. Čia pat užsipuolė Vakarus, kurie esą privertė Rusiją padaryti daugybę nuolaidų Vakarams visose srityse, bet už tai negavo nieko mainais. Ir paaiškino, kodėl taip atsitiko. Esą todėl, kad JAV ir Vakarai nieko nedarė, kad integruotų Rusiją į pasaulio ekonominę bendriją. Ir pirmiausia pažymėjo savo paties ir pirmtakų nuopelnus skiriant kuo didžiausią dėmesį draugiškiems santykiams su Maskva. Kalbėdamas apie Europos energetinį saugumą ir jo perspektyvas ateityje, G. Šrioderis pasirodė esąs tikras Rusijos interesų lobistas ir jos „taikios“ politikos šlovintojas, ypač pabrėždamas, kad Maskva sėkmingai užkariauja pasaulio energetinę rinką ir iš to išlošia visi, nes, pasirodo, Rusija tuo nesinaudoja, siekdama savo politinių ar globalinių interesų.

Vienas G. Šrioderio paskaitos klausytojas tiesiai šviesiai priminė buvusiam Vokietijos kancleriui, kad jis atvyko į Niujorką propaguoti ir šlovinti Rusijos dujų monstrą „Gazpromą“, o Europos energetinis saugumas jam nerūpi. Įsižeidęs ekskancleris ėmė aiškinti, kad jis dirba ne „Gazprome“ ir ne „Gazpromui“, o įmonių grupėje, kurioje lygiomis teisėmis dalyvauja ir „Gazpromas“. „Esu stebėtojų tarybos pirmininkas įmonėje „Nord Stream“ (tiesiančioje Rusijos dujotiekį į Europą Baltijos jūros dugnu, apeinant Lenkiją ir Baltijos valstybes), kurioje yra ir keturi „Gazpromo“ atstovai. Todėl aš „Nord Stream“ atstovauju visiems Europos Sąjungos interesams. Pasakykite man, kas būtų, jeigu tas dujų vamzdis būtų tiesiamas kitame regione, o ne Baltijos jūros dugnu, ir jeigu „Nord Stream“ stebėtojų taryboje dirbtų amerikiečiai?“ – dėstė G. Šrioderis. Nesulaukęs atsakymo G. Šrioderis po trumpos pauzės tęsė: „Nesuprantu, kodėl taip negatyviai žiūrima į tai, kad aš kartu su Rusija dalyvauju to istorinio projekto įgyvendinime. Štai jūs klausiate, ar galima pasitikėti Rusija. Atsakymų į tą klausimą gali būti įvairių, bet aš pirmiausia remiuosi Vokietijos pavyzdžiu. Vokietija niekada neturėjo jokių energetinių problemų su Rusija. Nei „šaltojo karo“, nei dabartiniais laikais, ir esu tvirtai įsitikinęs, kad tokių problemų nebus ir ateityje. Kur tokio pasitikėjimo garantijos? Rusijos biudžete, kurio net 25 proc. sudaro energetinių resursų eksportas į Europą. Juk 70 proc. Rusijos dujų eksporto tenka Europai. Nutraukus dujų tiekimą neišvengiamai nukentėtų Rusijos ekonomika. Todėl tai nėra Europos priklausomybė nuo Rusijos. Tai bendra tarpusavio priklausomybė. Todėl aš ir siekiu, kad ta tarpusavio priklausomybė būtų dar didesnė“, – reziumavo G. Šrioderis.

Amerikiečių politologai ir žurnalistai, komentuodami tokį buvusio Vokietijos kanclerio pranešimą, ironiškai pažymi, kad Rusijos prezidentas V. Putinas, atsiųsdamas savo bičiulį į Niujorką šlovinti Rusijos ir „Gazpromo“, galėjo ir nesivarginti. Tuo labiau kad G. Šrioderis postringaudamas apie Europos ir Rusijos tarpusavio priklausomybę faktiškai tiktai patvirtino Kremliaus siekį dujų ir naftos eksportu užvaldyti visą Europą ir pažengti dar toliau nei tais laikais, kai Kremlius valdė tiktai pusę Senojo žemyno. Ir reikia pasakyti, kad dėl tokių Europos valstybių, kaip Vokietija, Prancūzija ar Italija, tiksliau jos vadovų minkštakūniškumo, Rusijai tai sekasi labai gerai. Ir nesant Vokietijoje komunisto Honekerio, Prancūzijoje Moriso Tovero, o Italijoje Palmiro Toljačio, tokie kaip G. Šrioderis, Ž. Širakas ar S. Berluskonis atlieka tą patį darbą žymiai efektyviau.

© 2008 „XXI amžius“