Didžiausią pavojų Latvijai kelia korupcija ir politinis cinizmas

Vienas jaunųjų Latvijos lietuvių Andrius SURVILA pasakoja apie Latvijos politinius, ekonominius ir kultūrinius ypatumus, lietuvių ir latvių tarpusavio santykius.

Latvijoje gyvenantis žurnalistas ir vertėjas Andrius Survila mano, kad didžiausią pavojų Latvijai kelia korupcija bei politinis cinizmas Vytauto Visocko nuotrauka

Andrius SURVILA - vienas iš tų jaunųjų lietuvių, kuriems šiandien tenka gyventi svetur. Tiesa, A. Survilos negalima vadinti įprastu ekonominiu emigrantu - jis išvyko ne į Didžiąją Britaniją ar Daniją, o į mūsų artimiausią kaimynę Latviją, Ši šalis jo namais tapo neatsitiktinai. Jo žmona - latvė. Taigi nenuostabu, kad dabar daugiausiai laiko praleidžia būtent Latvijoje. Apie Latvijos politinius, ekonominius ir kultūrinius ypatumus, apie lietuvių ir latvių tarpusavio santykius su Latvijoje gyvenančiu žurnalistu, vertėju A. Survila kalbasi "XXI amžiaus" žurnalistas Gintaras Visockas.

Puikiai suprantu, kad tai asmeniniai dalykai, bet negaliu susilaikyti nepaklausęs - ar lietuviui sunku sugyventi su latviu? Kaip sekasi gyventi pas brolius latvius, su jais sutarti? Ar mes, lietuviai ir latviai, labai skiriamės?

Gyvenu Latvijoje nuo 2002 metu, tik pirmaisiais metais buvo dar neaišku, kurioje šalyje daugiau praleisiu laiko. Ryga jau nuo seno artimas lietuviams miestas, apie lietuvių bendruomenės gyvenimą jame skaičiau Latvijoje išleistoje knygoje. Tačiau tai, kad mano senelė gimė Rygoje, sužinojau palyginti neseniai. Niekada neabejojau, kad latviai ir lietuviai yra geri draugai, asmeninė patirtis taip pat leido tuo įsitikinti. Ypač nuostabus buvo mūsų solidarumas Atgimimo laikotarpiu. Verta priminti, kad Latvijos Tautos frontui 1990-1992 metais vadovavo lietuvis Romualdas Ražukas. o kiekvieną Vasario 16-ają Lietuvos garbei visoje Latvijoje plevėsuoja valstybinės vėliavos.

Ir kodėl turėtų būti sunku sutarti su latviu? Su savo svainiu sutariu visai neblogai. Jei rimtai, skirtumų esama, bet jie tikrai nėra kliūtis geriems santykiams. Tai daugiau priklauso nuo asmens kultūros. Jei esate lietuvis, gausite pradinį pasitikėjimo kreditą iš latvio, tačiau nuo jūsų asmeniškai priklausys, kaip juo pasinaudosite.

Gal galėtum pasakyti, kokį įvaizdį apie mus, lietuvius, yra susidarę latviai? Mus laiko karštakošiais? Kas lemia tokį įvaizdį? Kas latviams labai nepatinka mumyse?

Gali būti, kad lietuviai išties yra karštakošiai, lyginant su latviais. Įdomu, kas pirmasis sugalvojo lietuviams pravardę "Baltijos gruzinai"? Nesiimu spręsti, kokia dalimi latviai yra šaltesni, jeigu apskritai tokie yra - norėtųsi, kad tuo užsiimtų mokslininkai. Bet jei tokių mokslinių tyrimų niekas nevykdo, tai būtų naudinga rengti televizijos laidas apie kolektyvinius stereotipus. Latvijos televizija rengia panašias laidas.

Koks dabar ekonominis Latvijos gyvenimas? Kitaip tariant, kokios ten kainos, kokie uždarbiai? Nuo ko tai priklauso?

2007 metų infliacija Latvijoje buvo net 14,1 proc. Prognozės pirmajam šių metų pusmečiui taip pat nėra palankios. Kas bus dar vėliau - visiškai neaišku. Dėl infliacijos labiausiai kenčia pensininkai ir jaunos šeimos - jų išlaidų infliacija yra dar spartesnė nei vidutinė. Gerovės ministrė tik dabar žada, jog ateis laikai, kai pensijos Latvijoje pasieks pragyvenimo minimumą! Praėję metai buvo paženklinti įvairių profesinių sąjungų reikalavimais padidinti algas, kreditavimo sąlygų sugriežtinimu, reikalavimais taupyti visuomenines lėšas. Sunkiomis sąlygomis Seimas sugebėjo sudaryti biudžetą su pertekliumi. Premjeras A. Kalvytis žadėjo septynerius "sočius metus", tačiau jie baigėsi daug anksčiau žadėto laiko. Ekonominė situacija yra sudėtinga.

Aš pats žymiai daugiau žinau apie Kosovą, Daniją, Didžiąją Britaniją nei apie Latviją, nors Latvija – mums pati artimiausia ir kalba, ir dvasia, ir istorija. Kodėl taip klostosi mūsų santykiai? Ar natūrali tokia padėtis?

Sovietmečiu su visais privalėjome draugauti per Maskvą, o ištrūkę iš imperijos nagų, skubėjome ieškoti sau galingesnių strateginių partnerių, kai kas – naudingesnių rinkų. Nei Latvijos, nei Lietuvos rinkos nėra didelės, bet buvo prekeivių ir gamintojų, kurie skverbėsi į kaimynų rinkas. Tuomet prasidėjo apgailėtini ekonominiai konfliktai: vienas laikraštis rašė, kaip latviai skriaudžia „Vilniaus prekybą“, o kitas – kaip lietuviai diskriminuoja latvių sūrelius. Kaimynai stengėsi gintis vienas nuo kito – praverdami savo duris tik tiek, kiek tai buvo būtina dėl rengimosi įstoti į Europos Sąjungą ir NATO. Pradėjome draugauti per Briuselį ir Vašingtoną. Išties daugiau konkuruoti, nei draugauti.

Vis dėlto tokia padėtis nėra natūrali. Negali būti, kad Lietuva ir Latvija neturėtų abipusiai naudingų didelių bendradarbiavimo projektų ir abipusės naudos iš tiesioginių ryšių. Pastaruoju metu suintensyvėjo derybos dėl naujos atominės jėgainės statybos, tačiau kodėl Lietuvos ir Latvijos vadovai nėjo šia kryptimi anksčiau? Pavydžiu Ukrainai ir Lenkijai, kurios bendromis pastangomis tapo 2012 metų Europos futbolo čempionato šeimininkėmis. Belieka tikėtis, kad tarp Lietuvos ir Latvijos užsimegs daugiau bendrų reikalų, o žiniasklaida skirs jiems daugiau dėmesio.

Kokia Latvijos politinė panorama? Kokios partijos valdžioje, kokios koalicijos, kokie skandalai, kokios trintys? Kur daugiau politinių skandalų, nesusipratimų – Lietuvoje ar Latvijoje? Kas lemia šiandieninį Latvijos politinį gyvenimą?

Politinė panorama šiuo metu kinta. Partijos skyla, kuriamos naujos, į kurias jungiasi iki tol skirtingoms partijoms priklausę politikai ir joms nepriklausę asmenys. Visose partijose galima lyderių kaita. Šias permainas skatina noras įveikti gilią piliečių nepasitikėjimo valdžios institucijomis krizę, dėl kurios kaltę prisiimti turėtų patys politikai, ilgai nepaisę jiems skirtos kritikos ir leidę drebinti šalį įvairiems valdžios skandalams.

Situacija išties pribrendo permainoms – jos yra įdomios, intriguojančios, kita vertus, itin atsakingos, nes nuo jų priklauso, ar demokratija Latvijoje taps brandesnė, ar ją apims daug aštresnė krizė.

Tam, kuris pirmąsyk mėgina susipažinti su Latvijos partine sistema, gali būti keblu: čia vyrauja smulkios partijos, kurių ideologinės orientacijos, tapatybės ir perspektyvos toli gražu ne visuomet atrodo pakankamai skaidrios. Vyriausybės yra neįmanomos be koalicinių partnerių, reikalauja nepatogių kompromisų ir paprastai yra trumpalaikės – nuo 1990 metų jau yra buvę dešimt premjerų, o dabartinė vyriausybė yra keturioliktoji.

Pažymėtina, kad politinių partijų vaidmuo Latvijoje yra dar svarbesnis nei Lietuvoje, nes į šalies parlamentą įmanoma patekti tik per partijų sąrašus. 100 vietų Latvijos Seime tautos atstovai pasidalina proporcingai balsams, kuriuos surenka juos iškėlusios partijos arba rinkiminės partijų koalicijos – tik būtina įveikti 5 proc. barjerą. Latvijos piliečiai negali tiesiogiai rinkti šalies prezidento – jį renka Seimas. Prezidento galios yra gana ribotos, taigi Latvija yra parlamentinė respublika su proporcine rinkimų sistema. Savivaldybių rinkimuose taip pat veikia proporcinio partinio atstovavimo principas, kuris kartais pakiša koją rinkėjams, nes deputatai kartais ima nesuvokti, kad jie vis dėlto atstovauja rinkėjams, o ne siauriems partiniams interesams.

Nepaisant to, Seime šiuo metu susidarė tokia padėtis, kai net dešimtadalis deputatų nepriklauso jokiai frakcijai. Didžiausia tebėra daugiausia balsų paskutiniuose 2006 m. rudens rinkimuose gavusi Liaudies partijos frakcija. Taip ši partija vadinama Lietuvoje, bet aš ją toliau vadinsiu Tautos partija, nes toks vertimas būtų tikslesnis, turint omenyje, kokią prasmę savo pavadinimui mėgina suteikti pati Tautos partija.

Tautos partijos frakcija Seime prarado du ypatingus narius – buvusį užsienio ministrą A. Pabriką, kuris pats paliko nelinkusią keisti politinio stiliaus partiją bei buvusį regioninės plėtros ir savivaldybių reikalų ministrą A. Štokenbergą, pašalintą iš partijos už aktyvų oponavimą vadovybei, kai premjeras dar buvo Aigaras Kalvytis. Šiuo metu frakcija turi 21 narį. Vyriausybei vadovauja Ivaras Guodmanis, kurį iškėlė kita valdančiosios koalicijos dalyvė – Pirmosios partijos ir „Latvijos kelio“ frakcija, turinti Seime dešimt vietų. Šioje koalicijoje esanti Žaliųjų ir žemdirbių sąjungos frakcija, kuriai taip pat priklauso sunkiais nusikaltimais apkaltinto Ventspilio mero Aivaro Lembergo partijos šalininkai, turi 17 vietų (prarado vieną).

Sunkioje padėtyje atsidūrė sąjunga „Tėvynei ir laisvei“ ir Latvijos nacionalinis nepriklausomybės sąjūdis (LNNS). Seime jų frakcija, praradusi tris narius, turi vos penkias vietas, o pačią politinę sąjungą paliko daug narių, įskaitant europarlamentarą G. Kristovkį, kuris drauge su buvusiąja partijos „Naujasis laikas“ nare S. Kalniete imasi vadovauti naujai partijai. Nors ši partija dar tik kuriama, viešosios nuomonės apklausos byloja, kad už ją yra pasirengę balsuoti 6,4 proc. Latvijos piliečių. Tai nėra mažai, nes, naujausiais duomenimis, jokios politinės partijos neremia daugiau nei 9 proc. piliečių. Tuo tarpu „Tėvynė ir laisvė“ (LNNS) šiandien gautų vos 2,5 proc. ir į Seimą nepatektų.

Galima būtų teigti, kad politinėje arenoje dominuoja dešiniosios bei centro-dešiniosios partijos, jei valdžios skandalai neverstų taip dažnai abejoti tikraisiais politikų motyvais. Apskritai kairuoliškumas Latvijoje yra lyg promaskvietiškos politikos sinonimas, todėl tarp latvių tautybės žmonių nėra populiarus. Tačiau po pastarojo meto sukrėtimų aukščiausią reitingą šalyje turi centro-kairės politinių partijų sąjunga „Santarvės centras“, dėl kurio narių lojalumo Latvijos valstybei buvo viešai suabejojusi ankstesnioji Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga. „Santarvės centrą“ remia 9 proc. rinkėjų, o Seime jie turi 17 vietų. Dar mažiau dešiniesiems palanki partija (susivienijimas) „Už žmogaus teises vieningoje Latvijoje“ balansuoja ties 5 proc. riba, o Seime turi šešias vietas.

Skaudų smūgį patyrė suskilusi viena pagrindinių partijų „Naujasis laikas“, pateikusi save kaip nuoseklią kovotoją su korupcija – Seime jie dar turi 14 vietų, tačiau jei rinkimai į parlamentą vyktų šiandien, ši partija ten nepatektų.

Šiuo metu labai padaugėjo neapsisprendusiųjų rinkėjų – tokių yra net per 30 proc., o daugiau kaip 15 proc. teigia rinkimuose nedalyvausiantys.

Kaip tau atrodo, kokia Rusijos įtaka Latvijos šiokiadieniams ir kokia Latvijos rusakalbių įtaka Latvijos-Rusijos tarpusavio santykiams? Kaip latviai žiūri į šiandieninę Rusiją?

Tai yra subtili problema. Man atrodo, kad latviai vengia kelti šį klausimą tarpvalstybinių Latvijos ir Rusijos santykių kontekste. Jie norėtų, kad Rusija mažiau kištųsi į šiuos procesus. Latviai tikisi, kad vienaip ar kitaip rusams pavyks integruotis į visuomenę. Bet dalis rusų nepatikliai vertina valstybės priemones, įtardami, kad valdžia siekia juos tiesiog asimiliuoti – per mokyklų reformą ir pan. Rusijos kišimasis siekiant patraukti į savo įtakos sferą vietinius rusus turėjo neigiamą įtaką, nes Latvijai rūpėjo integruotis į Vakarų, o ne NVS struktūras.

Kokie didžiausi pavojai nūnai tyko Latvijos? Emigracijos banga, Rusijos įtaka, mažėjantis gimstamumas?

Visi išvardinti pavojai yra rimti, tačiau pats didžiausias pavojus – tai korupcija ir politinis cinizmas. Būtent prieš tai praėjusį rudenį į gatves protestuoti išėjo Latvijos piliečiai. Su korupcija susiję skandalai ir blogėjanti ekonominė padėtis tapo pasitikėjimo krizės, partijų reitingų mažėjimo ir vyriausybės kaitos priežastimi. Dabartinė ekonominės emigracijos banga nebūtų tokia baisi, jei dirbti į svetimas šalis išvykę Latvijos piliečiai turėtų motyvą grįžti. Deja, kol kas sąlygos nėra palankios emigrantams susigrąžinti, o korupcija dar daugiau griauna viltis, kad jos pagerės. Putino Rusija taip pat nėra Latvijos stabilumą skatinantis veiksnys. Ligi šiol ji neigiamai veikė Latvijos integracinius procesus. Jei šalyje būtų geresnės ekonominio augimo perspektyvos ir didesnė parama šeimoms, galima būtų tikėtis ir didesnio gimstamumo.

Kuo domisi, apie ką rašo Latvijos spauda, Latvijos televizija? Ar pakanka informacijos apie Lietuvą?

Apie Lietuvą informacijos tikrai nėra daug, kaip ir Lietuvoje apie Latviją. Spaudos esama visokios. Rusakalbė žiniasklaida Latvijoje labai skiriasi nuo latviškai šnekančios jau pačiu dėstymo stiliumi – pastebėjau tai vos pavartęs pirmuosius laikraščius. Latviškai rašanti žiniasklaida skubėjo mokytis griežtesnių vakarietiškų geros žurnalistikos standartų, o rusakalbė mėgino plėtoti dar sovietmečiu pramoktą eseistiką ir žurnalistinę sugestiją. Ilgainiui kai kurie rusiški spaudos leidiniai mane pradėjo tiesiog erzinti dėl pateikiamos medžiagos perdėto „meniškumo“. Jei būčiau skaitęs tik rusakalbį laikraštį „Čas“, nieko doro apie Latviją nebūčiau sužinojęs, tik susidaręs iškreiptą jos gyvenimo vaizdą. Geresnė kokybė yra labiau į verslą orientuotų leidinių.

Tiesa, latviškai rašančių leidinių taip pat esama visokių – yra labiau „paparacinių“, tačiau skaityti pagrindinius dienraščius ir jų priedus Latvijoje man būdavo maloniau nei Lietuvoje: mažiau grynai kriminalinės kronikos, daugiau įdomių straipsnių meno, kultūros temomis, mažiau „gyvenimo blūdo“ ir karikatūrų, daugiau aktualios informacijos ir komentarų. Iš pradžių Latvija net atrodė kaip kokia oazė, lyginant su Lietuva – juokingi tie jų skandalai. Vėliau supratau, kad posovietinės Latvijos tikrovė nėra ir negali būti rožinė, kad skandalų ir rimtų problemų ten taip pat netrūksta. Blogiausiai tai, kad kaip tik ši negatyvi informacija apie kaimyninę šalį dažniausiai yra vos ne vienintelė informacija. Tarkim, atvažiuoja kokie nors sukčiai iš Lietuvos į Rygą, apgauna rusų pensininkes (latvių neapgauna, nes latvių kalbos nemoka) ir visi televizijos kanalai pasakoja apie lietuvių nusikaltėlius.

Kažin, ar abiejų šalių gyventojai taip pat gerai informuoti apie tai, kaip kaimynai švenčia savo šventes, ir apskritai apie tai, kas yra kas kaimyninėje valstybėje.

Tačiau vertas pagarbos yra Latvijos informacinių televizijos žurnalistų darbas nušviečiant gyvenimą Latvijos viduje. Yra tiriamųjų ir analitinių laidų, kiekvieną trečiadienį rodoma diskusijų laida „Kas vyksta Latvijoje?“ kuria nors itin aktualia tema. Dalyvauti šioje laidoje nevengia patys aukščiausi valstybės pareigūnai, partijų lyderiai, žinovai, ekspertai. Pastebiu, kaip svarbu, kad žurnalistai tiesiog pasirinktų teisingus prioritetus rengdami žinių laidas, jaustų dienos ir savaitės pulsą, užduotų atsakingiems asmenims visiems labiausiai rūpimus klausimus ir būtų atkaklūs – ir jie iš tikrųjų tokie yra. Tai paaiškina didelį pasitikėjimą žiniasklaidos kanalais. Esama taip pat kūrybingų nepublicistinio pobūdžio laidų. Manyčiau, daugelis visuomeninėje Latvijos televizijoje dirbančių bei anksčiau ten sėkmingai dirbusių žurnalistų yra tikri profesionalai.

Kalbėjosi Gintaras Visockas

© 2008 „XXI amžius“