Apie naujosios emigracijos ir tautos drąsą

Linas ŠALNA

Vyriausybės kuruojama Lietuvos įvaizdžio formavimo komisija neseniai patvirtino koncepciją, kuria vadovaujantis bus siekiama, kad užsienio šalių piliečiai Lietuvą įsivaizduotų kaip drąsią šalį. Drąsios šalies įvaizdžio idėją pasiūlė komunikacijos specialistai, kurių nuomone, šimtmečiais kovodami dėl išlikimo lietuviai tapo drąsūs ir ryžtingi, tvirti ir kovingi, užsispyrę ir atkaklūs, kartais ir stačiokiški. Koncepcijos autoriai teigia, kad drąsa ženklina visą Lietuvos istoriją – paskutiniai pagonys, sukūrė savo valstybę Europoje ir inicijavo Sovietų Sąjungos griuvimą. Drąsa, kaip teigia komunikacijos specialistai, ženklina ir novatorišką kultūrą, ir ekonominį augimą, ir politinę lyderystę, ir sporto laimėjimus. „Mes, lietuviai, drąsiai imamės iniciatyvos, ryžtingai priimame sprendimus, kuriame ir diegiame inovacijas. Tokie mes esame, taip mes kuriame savo šalį, tokį pėdsaką mes paliekame pasaulyje“, – taip grindžia Lietuvos įvaizdį koncepcijos autoriai.

Tačiau pačioje Lietuvoje šalies įvaizdžio koncepcija sutinkama labiau priešiškai, negu palankiai. Juk išties save vadinti drąsiu yra neetiška ar net juokinga. O ir ne visi lietuvių žygiai yra garbingi. Jeigu Pilėnų gynėjų pasiryžimas žūti ugnyje, bet nepasiduoti, buvo didvyriškas sprendimas, jeigu dešimt metų miškuose kovoję kariai partizanai kūrė okupacijai nepasidavusios tautos įvaizdį, tai dalies tautos kolaboravimas su okupantais, dvasinis ištižimas, pasidavimas iš svetur ateinančioms blogybėms tapo negatyviu tautos bruožu ilgais okupacijos metais. Argi drąsiais galima vadinti dabartinius niekuo nepasižyminčius šalies politikus ir dabartinę jos valdžią? Galima manyti, kad šūkį ir kitas priemones, kaip toks įvaizdis užsieniečiams bus pateikiamas ir kas konkrečiai jiems bus sakoma, dar teks sugalvoti. Drąsa – gera savybė, todėl palaikyti ją verta. Tačiau gal kalbant apie lietuvių drąsą, nevertėtų minėti emigrantų... Dažnai emigracijos mastai parodo, kad tautoje yra gyva didžių žygių ir plačių užmojų, neįprastų atradimų dvasia. Bet taip būdavo prieš keletą šimtų, gal šimtą metų, kai vykti į svetimą šalį ir joje įsikurti reikėdavo tikrai didelės drąsos, didelio išradingumo – lėktuvu ten nenuskrisi, nepadės tau geri tautiečiai, nes aplink kelis šimtus kilometrų tu esi vienas tarp nesuprantama kalba kalbančių. Dabar nuvykti į bet kurį pasaulio kraštą ir net įsikurti mokantis nesuprantamos kalbos iš modernaus vadovėlio didelės drąsos nereikia.

Lietuvos demografinė padėtis ne gerėja, bet blogėja. Ir ne tik dėl mirimų skaičiaus didėjimo bei mažo gimstamumo, bet ir dėl emigracijos. Tūkstančiai lietuvių kasmet palieka Tėvynę ir išvažiuoja dirbti svetur. Statistikos departamento išankstiniais duomenimis, 2008 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 3366,2 tūkst. gyventojų, t. y. 18,7 tūkst. (0,6 proc.) mažiau nei prieš metus. Per pastaruosius aštuonerius metus Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo 4,2 procento. Lietuva – dvidešimt pirma Europos Sąjungos valstybė narė pagal gyventojų skaičių (0,7 proc. ES gyventojų). Europos Bendrijų statistikos tarnybos (Eurostato) išankstiniais duomenimis, 2007 metais gyventojų skaičius sumažėjo tik aštuoniose ES valstybėse narėse, tarp jų ir Lietuvoje. O emigruoja tikrai daug – ir daugiausia jaunų žmonių. Remiantis gyvenamosios vietos deklaravimo duomenimis, 2007 metais į užsienį gyventi nuolat arba ilgiau kaip 6 mėnesiams išvyko 13,9 tūkst. Lietuvos gyventojų. Tai 1,3 tūkst. daugiau nei 2006 metais, kai šalį paliko 12,6 tūkst. Daugiausia žmonių išvyko į Jungtinę Karalystę (26,4 proc.), Airiją (11,7 proc.), JAV (11,1 proc.), Vokietiją (9,2 proc.), Rusijos Federaciją (6,5 proc.) ir Ispaniją (6,1 proc.). Beveik penktadalį (18 proc.) emigrantų sudarė 25-29 metų amžiaus gyventojai, apie 14 procentų – 30-34 metų amžiaus, 13 procentų – 20-24 metų amžiaus gyventojai, o vaikai iki 14 metų amžiaus sudarė beveik 16 procentų išvykusiųjų. Taip Lietuva tapo ketvirta ES nare, iš kurios daugiau emigruoja gyventojų negu imigruoja. 2007 metais tik septyniose ES valstybėse narėse migracijos saldo (daugiau emigravo negu imigravo) 1000 gyventojų buvo neigiamas: Rumunijoje (-4,7), Bulgarijoje (-4,4), Lenkijoje (-3,6), Lietuvoje (-1,6), Estijoje (-1,5), Latvijoje (-0,8) ir Nyderlanduose (-0,4).

Tačiau ar galėtume daryti išvadą, kad lietuviai emigruoja dėl drąsos, dėl atradimų troškulio? Gal tokių ir yra, bet tikrai nedaug. Daugiausia išvykstama dėl blogų ekonominių sąlygų ir dėl politinių priežasčių, kai nepritariama komunistų funkcionierių, įsitvirtinusių nepriklausomos valstybės valdžios struktūrose, vadovavimui. Tačiau, galima drąsiai sakyti, savo išsivadavusią šalį lietuviai palieka ir dėl meilės tėvynei stokos. Toji meilės stoka yra stipresnė už naujai atsivėrusias galimybes keisti gyvenamąją ir darbo vietą pasaulyje, todėl pilietis, nepaisydamas atkurtos nepriklausomybės privalumų, linkęs lengvai palikti gimtąjį kraštą dėl didesnių pinigų svetimame krašte.

Taip į JAV išvykusios mokytojos „globoja“ nukaršusius senelius ir už įvairias paslaugas susilaukia testamentais užrašytų namų ar žemės sklypų. Į Europos Sąjungos šalis, pavyzdžiui, Airiją, Ispaniją, arba Norvegiją ir kitur išvykę jaunuoliai dažniausiai dirba įvairius nekvalifikuotus darbus. Ir dirba sunkiai – po 10-14 valandų per dieną, gyvena nežmoniškose sąlygose, kokiose Lietuvoje niekada negyventų. Kai kurie linkę šioje naujojoje emigracijoje matyti dinamizmą, ryžtą, drąsą – bet taip tikrai nėra. Yra didžiulis skirtumas tarp šios ir ankstesnės emigracijos bangos, kurią po karo į Ameriką ir Europą nubloškė raudonoji okupacija, tikslų. Tai buvo didelė dalis mūsų politikų, kultūrininkų, rašytojų, kurie per kelis dešimtmečius sugebėjo palikti gilų pėdsaką svečiose šalyse. Jie išsaugojo tautinį identitetą savo bendruomenėse. Tuo tarpu dabartinė emigracijos karta lietuviškumą praranda jau mūsų akyse. Tiesa, atsiranda ir lietuviškų laikraščių, į kuriuos senoji emigracija žiūri su įtarumu, nes jų atsiradimo priežastys, tikslai, finansavimo šaltiniai labai dažnai yra neaiškūs. Žinome, kaip sovietinis saugumas atidžiai sekė senąją emigraciją, ir ne tik sekė, bet ir klastingai kiršino tarpusavyje (tą parodo atskleisti KGB archyvai, kurių dabartinė Lietuvos žiniasklaida, deja, nenagrinėja ir slepia nuo visuomenės). Galima drąsiai pasakyti, kad dabartinei emigracijai daugeliu požiūrių labai toli iki ankstesnės emigracijos, prievarta išvytos okupantų. Ir veltui Vyriausybė kuria kažkokius Lietuvos įvaizdžio planus apie „drąsius lietuvius“ – naujieji emigrantai, nors skaičiumi jau ir pralenkę ankstesniąją kelis kartus, pasižymi daugiau neigiamomis savybėmis – tą dažnai girdime iš su pasimėgavimu apie jų nusikaltimus pasakojančios bulvarinės spaudos.

Ir apskritai mes, lietuviai, norintys vaizduoti save drąsia, norinčia turėti gerą įvaizdį (bent taip nuteikinėja su daugeliu problemų nesusitvarkanti valdžia) tauta, dažnai savęs negerbiame, nevertiname. Kokia didi mūsų istorija, kiek daug patyrėme skaudžių nelaimių, kaip garbingai atlaikė jas mūsų tautiečiai, kiek aukų sudėjome ant laisvės aukuro... Bet kaip greitai visa tai užmirštame. Pasakojama, kad neseniai Seime surengtoje parodoje, skirtoje okupantų pakalikų nukankintam partizanų vadui Adolfui Ramanauskui, lankėsi keli aukšti užsienio kariškiai. Kai jiems buvo papasakota, kokiomis aplinkybėmis žuvo partizanų vadas, jie pravirko. Ir verkė taip, tarsi nukankintasis būtų jų artimas žmogus. Ar kam nors teko matyti verkiančius mūsų piliečius prie kito mūsų partizanų vado-kankinio paminklo, esančio prie Krašto apsaugos ministerijos, pro kurį kasdien praeina šimtai žmonių? Sako, kad prie šio paminklo dažnai galima pamatyti stovintį be kepurės ir besimeldžiantį tik vieną žmogų – monsinjorą Alfonsą Svarinską. Tačiau monsinjoras ne tik meldžiasi. Jis yra išleidęs A. Ramanausko ir kitų žuvusių patriotų portretus, kuriuos veltui dalija organizacijoms, parapijoms, mokykloms. Ir, deja, atsitinka nelabai gražūs dalykai – kai kas atsisako paimti portretus. Kyla klausimas, ar mes jau nesugebame įvertinti savo didvyrių, atidavusių savo gyvybės auką už nepriklausomybę? Argi mes turime tik moderniai, „be jokio liūdesio”, kaip dažnai mums įtikinėja, paminėti tautai svarbias datas? Argi visose mokyklose pakankamai patriotiškai nagrinėjama mūsų tėvynės istorija? Tikrai ne. Dar daugiau, Lietuvą garsina ne lietuviai, išvažinėję į svetimus kraštus, bet užsienyje gyvenantys nelietuviai. Štai Vasario 16-osios 90-mečio proga Lietuvos Prezidentas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ apdovanojo Liudmilą Aleksejevą ir Valeriją Novodvorskają. Abi moterys ilgus metus garsėjo kaip disidentinio judėjimo atstovės, o Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžioje ir vėliau rėmė mūsų nepriklausomybę ir kovą už ją.

Kol mes patys nepradėsime iš tiesų didžiuotis savo tauta, pažinti jos istoriją, vertinti ir atminti už laisvę žuvusiuosius, kol palikę savo nesuaugusius vaikus ar nepajėgius tėvus bėgsime į svetimus kraštus užsidirbti „didelių pinigų”, tol savo drąsa didžiuotis tikrai negalėsime. Ir dar. Viskas priklauso nuo mūsų, bet ne nuo mūsų įvaizdį „kuriančios” valdžios, vis labiau nesusikalbančios su tauta. Nesusikalbančios paprasčiausiai todėl, kad kaip anais laikais norėjo būti valdžioje, taip ir dabar to siekio neatsisako.

© 2008 „XXI amžius“