Badmetis Ukrainoje ir Kremlius

Petras KATINAS

Praėjusiųjų metų pabaigoje, lapkričio 24 dieną, Ukraina paminėjo bene tragiškiausią įvykį savo istorijoje – badmečio 75-ąsias metines. Kijeve, Michailovsko aikštėje įspūdingą kalbą pasakė prezidentas Viktoras Juščenka, paraginęs viso pasaulio ukrainiečius uždegti gedulo žvakes vienam iš didžiausių Stalino ir jo sėbrų nusikaltimui paminėti. Rusijos „nacionalpatriotų“ sukurstyti žaliūkai ir „Molodaja gvardija“ nusiaubė Ukrainos kultūros centrą Maskvoje, kuriame buvo surengta dokumentų, nuotraukų bei paveikslų paroda, skirta 1932-1933 metų badmečiui.

Tuo tarpu oficialioji Maskva visiškai nutylėjo šią datą, nors tais pačiais metais badmetis ištiko ir kelias Rusijos sritis. Į Kremliaus nemalonę jau seniai patekusio laikraščio „Novaja gazeta“ žurnalistas Sergejus Skliarovas paskelbęs straipsnį apie badmetį Rusijoje. Jis aprašė, kaip jo senelė su 12 metų sulaukusiu vaikeliu paliko savo tėvų namus netoli Orlovsko stoties, Krasnodaro krašto Šiaurės vakaruose, ir nevalgiusi dvi paras ėjo 80 kilometrų pas seserį į Jeisko miestą. Čia dar buvo galima prastovėjus naktį eilėje nusipirkti ištižusios (pusiau su bulvėmis iškeptos) duonos kepalėlį.

Autoriaus senelę išsiuntė jos tėvai, nes namie nebeliko nė kąsnio maisto. Žurnalisto prosenelis ir prosenelė pasiliko namuose ir numirė iš bado 1933 metų vasario mėnesį. Dabar kai kurie Rusijos valdžios pareigūnai (įspausti į kampą) pripažįsta buvus badą, tačiau, anot jų, koks ten badas, jeigu mirė „mizeris“ – kokie 700-800 tūkstančių žmonių. Iš tikrųjų Ukrainoje nuo badmečio mirė daugiau kaip 5 milijonai žmonių, ypač daug vaikų. To nusikaltimo nuostoliai netgi didesni nei patirti Antrojo pasaulinio karo metais.

Neoficialiais pranešimais Maskva siekia atsiriboti nuo 1932-1933 metų tragedijos vien todėl, kad pasaulis išgirdęs Ukrainos prašymą badmetį gali paskelbti genocidu. Jei taip atsitiktų, galima būtų pareikalauti materialinės atsakomybės už milijonų Ukrainos žmonių žūtį. Aišku, Kremlius kratosi ne tik materialinės, bet ir moralinės atsakomybės. Teigiama, kad prezidentas V. Putinas išdrįso paminėti 1937 metų teroro aukas tiktai todėl, kad tarp Stalino nužudytų aukų buvo labai daug V. Putino pirmtakų-enkavėdistų.

Apie badmetį ir etninį žmonių naikinimą beveik neliko jokių dokumentų, todėl Kremlius neigia, kad badas buvo sukeltas dirbtinai. Iš tiesų, tada bolševikinė valdžia iš valstiečių atimdavo visą derlių iki paskutinio grūdelio. Ypač derlingiausiose žemėse. Mat buvo sutarta atsiskaityti su Vokietija grūdais ir kitais maisto produktais už jos kreditus, suteiktus SSRS industralizacijai. Be to, badmečio geografija rodo, kad pirmiausia badas buvo sukeltas SSRS pakraščiuose. Be Ukrainos, badas tuomet apėmė į Rusijos Federacijos sudėtį įėjusią Kubanę, Stavropolio kraštą, Doną, Žemutinį ir Vidurio Pavolgį. Metais anksčiau badas palietė ir Kazachstaną. Tuomet nuo bado mirė kas trečias kazachas. Beje, Pavolgyje didžiulis badas kilo ir 1941 metais, kai buvo likviduota vokiečių autonomija. Labiausiai badas palietė tuos kaimo rajonus, kuriuose gyveno mišrios rusų ir ukrainiečių bendruomenės, taip pat kazokai, kuriuos oficiali to meto statistika priskirdavo tai prie rusų, tai prie ukrainiečių. Komunistinė valdžia po bolševikų perversmo, ypač po Pilietinio karo, paskelbė juos „liaudies priešais“. 1932-1933 metais Stalino kalbose ypač sustiprėjo antiukrainietiška politika. Rasti Stalino laiškai sėbrams Kaganovičiui ir Molotovui. Laiške Lazariui Kaganovičiui Stalinas rašo, kad partiniai ir valstybiniai Ukrainos organai tiesiog prikimšti nacionalistų ir lenkų šnipų, todėl SSRS gali prarasti Ukrainą. Laiške Kremliaus dvaro numylėtiniui rašytojui Šolochovui Stalinas teigė, kad kazokai patys kalti dėl bado. Praėjusio amžiaus 4-o dešimtmečio pradžioje buvo pradėta vykdyti Kubanės deukranizacija. Tame regione, kuriame, pagal carinės Rusijos gyventojų surašymų duomenis, 80 proc. gyventojų kalbėjo ukrainiečių kalba, Stalino įsakymu visos Kubanės mokyklos buvo uždaromos arba pervedamos į rusiškas. Dabar tik ten gyvenantys seneliai dar moka ukrainietiškai. Dėl deukranizacijos ir badmečio Rusijos Federacijoje ukrainiečių skaičius, 1937 metų surašymo duomenimis, sumažėjo iki 3 milijonų žmonių, o dar 1926 metais jų buvo 7,8 mln.

Dabar Rusija, pasiskelbusi Sovietų Sąjungos teisių perėmėja, pripažįsta tik SSRS „laimėjimus“, bet nė už ką nenori pripažinti nei Baltijos valstybių okupacijos, nei atsakomybės už Ukrainos badmetį. Dar likę Rusijos demokratai teigia, kad dabartinis Rusijos valdovas prezidentas V. Putinas, vykdydamas politiką, nukreiptą prieš Ukrainą, kitas buvusias sovietines „respublikas“, neatrado nieko naujo, o tiktai seka savo pirmtakų – Stalino ir jo čekistų pėdomis. Žinoma Rusijos žmogaus teisių gynėja Valerija Novodvorskaja (beje, neseniai, apdovanojant Vasario 16-osios 90-mečio proga Lietuvos Prezidento ordinu) pažymėjo, kad „kada regi tuos dieną ir naktį rengiamus „šabašus“, kuriuos rengia aplink Putiną susispietę klounai, surinkti iš KGB ir audimo fabrikų, iš kūrybinių sąjungų, visų rūšių padlaižių ir šėtonų iš „Jedinnaja Rossija“ partijos, tai gero nelauk. Visi tie padlaižiai – kaip tarakonai, ateityje gali būti sutraiškyti. Jeigu prisimintume, koks liūdnas likimas ištiko Stalino gerbėjus: „GULAG’ai, badas, karo apkasai ir karių kapai, vėliau vėl GULAG’as ir pagaliau gėdinga mirtis ir baisi mirtis per spūstį tironui mirus. Prisiminkime Ivano Rūsčiojo „opričnikus“, kai jie ėdė vienas kitą, skundė ir vis tiek daugelis baigė savo gyvenimą ant ešafoto ar kartuvėse. Dabar, kol reikalingi įvairūs fašistai, jaunagvardiečiai, jie dar triukšmauja. Bet kai jų jau nebereikės, jie bus išmesti iš Kremliaus aerostato – kaip maišai su smėliu. Ir Adolfas buvo pasiskelbęs nacijos vadu, lyderiu. Bet jo kaltė, kad po karo Vokietija buvo padalinta, okupuota. Žmonės badavo už tai, kad nevertino nacionalsocializmo projektų. Kremliaus ideologai, vienas jų toks Sultygovas, ragina prisiekti (pabučiuoti kryžių, naftos ar dujų vamzdį, guminę lazdą ar bizūną, branduolinę galvutę) prezidentui. (...) Nacionalinis lyderis ir nacionalinis lūzeris – skirtingos sąvokos. Nacionalinis lyderis privalo atlikti didžiulius darbus, bet tie darbai turi būti skirti gėriui, o ne blogiui. Julijus Cezaris dar pirmajame amžiuje prieš Kristų bandė sukurti savotišką Europos sąjungą: atšaukė kankinimus, ruošėsi suteikti Romos pilietybę visiems Romos vyrams ir moterims, atleido savo priešams. Tai išties nacionalinis lyderis. Romą padegė sadistas Neronas – tai nacionalinis lūzeris. Ir Amerikos Abraomas Linkolnas, ir Prancūzijos Šarlis de Golis, Čečėnijos Džocharas Dudajevas, Borisas Jelcinas – tai buvo išties nacionaliniai didvyriai. O Putino vieta istorijoje jau numatyta. Rašytojas Šukšinas parašė knygą „Aš atėjau jums duoti laisvę“. O Putinas atėjo tos laimės atimti. Jis jau seniai tapo nacionaline katastrofa. Ir neišvengs jis nei žmonių, nei Dievo teismo“.

© 2008 „XXI amžius“