„Jei laiku nepabusite, Rusija suvalgys jus pusryčiams“

Gintaras VISOCKAS

Britų žurnalisto E. Luko knyga „Naujas šaltasis karas“

Užverstas paskutinis britų žurnalisto Edvardo Luko (Edward Lucas) knygos „Naujas šaltasis karas“ puslapis. Ar vertėjo šį leidinį įsigyti, juolab gaišti laiką skaitant? Perpildytuose knygynuose šiandien susirasti tikrai dėmesio vertą knygą globalios politikos temomis – kebloka. Nepaisant įspūdingos knygų gausos ir įvairovės. Autoriai analizuoja politika bent kiek besidomintiems žmonėms žinomus faktus, beje, ir ta analizė beveik visuomet apsiriboja šalta, nuobodžia faktų konstatacija, bet nemėginama ieškoti išeičių. E. Luko knyga apie Kremliaus keliamą grėsmę Rusijai ir Vakarams – reta, maloni išimtis.

Kelias į niekur

E. Luko „Naujas šaltasis karas“ tapo malonia staigmena jau vien dėl to, kad knygos autorius kritikuoja ne tiek mus, lietuvius, latvius, estus, lenkus, neva beprasmiškai, aikštingai, neperspektyviai besivaidijančius su Rusija dėl praeityje patirtų nuoskaudų, kiek Vakarų pasaulį, užmerkiantį akis prieš dabartinį Rusijos šovinizmą ir imperializmą. Jei reikėtų keliais žodžiais apibūdinti E. Luko „Naują šaltąjį karą“, pasakyčiau taip: čia įtikinamai kalbama apie Kremliaus keliamą grėsmę Baltijos šalims, Europai ir Amerikai. Rusijoje ir Rytų Europoje ne vienerius metus gyvenęs ir dirbęs britų žurnalistas yra įsitikinęs, jog Baltijos valstybės elgiasi teisingai, kai baiminasi Kremliaus politinio, ekonominio bei kultūrinio spaudimo. Knygos autorius taip pat mano, kad Vakarų Europa bei Amerika elgsis kvailai, neįžvalgiai, jei ir toliau manys arba apsimes mananti, jog dabartinis Kremlius nekelia grėsmės jų pačių gerovei, ramybei, stabilumui. Kaip veikalo pristatymuose, anotacijose, gausiuose interviu teigia pats autorius, jo knyga – rusams siunčiamas rimtas pavojaus signalas, išsamiai parodantis, kodėl dabartinė šalies politika, kurią įgyvendino prezidentas Vladimiras Putinas, o po kovo 2-osios rinkimų greičiausiai tęs naujasis Rusijos vadovas Dmitrijus Medvedevas, – veda į aklavietę. Bet kartu tai ir pavojaus signalas, siunčiamas Rytų Europai. Britų žurnalistas naudoja itin vaizdingą posakį: „jei laiku nepabusite, Rusija suvalgys jus pusryčiams“.

Anksčiau kariauta tankais, dabar – bankais

E. Lukas perspėja ir sočią, aptingusią, kaimynų reikmėms abejingą, nuolat su JAV nekonstruktyviai bartis, ginčytis linkusią Vakarų Europą. Žurnalisto manymu, jei Vakarų Europa nepadės Rytų Europai, ypač Baltijos šalims, atremti dabartinio Kremliaus spaudimo, Europa grįš į niūrius 1939-uosius. O tai reiškia, kad atidavusi Rusijos įtakai Baltijos ir kai kurias kitas Rytų Europos šalis, tiksliau tariant, mainais už energijos resursus paaukojusi Lietuvą, Latviją ar Estiją, Europa nesijaus nei saugi, nei rami, nei laiminga. E. Luko knyga svarbi dar ir tuo, kad joje priekaištaujama ir oficialiam Vašingtonui, kai kada pamirštančiam, kad „transatlantinis solidarumas dabar yra ne mažiau svarbus, nei per aną Šaltąjį karą, kai Vakarų pasaulis galynėjosi su Sovietų Sąjunga“. Prisimenate neseniai JAV valstybės sekretorės Kondolizos Rais mūsų prezidentui Valdui Adamkui tarsi pamokų neišmokusiam mokinukui išdėstytas pastabas, esą jokio naujojo šaltojo karo tarp Vakarų ir Rusijos nėra ir, suprask, nė negali būti? Mūsų prezidentas tik puse lūpų užsiminė, kad Kremlius prieš Baltijos valstybes pradėjęs naują šaltąjį karą, ir iš karto iš artimiausių sąjungininkų susilaukė ne paramos, bet priekaištų. Britų žurnalistas E. Lukas savo knygoje tvirtina, jog senasis šaltasis karas tikrai neatgims, tikrai neįmanomas, kadangi... naujasis šaltasis karas yra visai kitoks – anksčiau kariauta tankais, dabar kariaujama bankais. Naujojo šaltojo karo arena kol kas tik Rytų Europa. (Gal todėl JAV valstybės sekretorei K. Rais nieko ir nežinoma apie naują šaltąjį karą?) Beje, savo veikale žurnalistas remiasi ir kai kurių neįvardintų Vakarų žvalgybos specialistų nuomone, esą Rusijos slaptosios tarnybos Baltijos valstybėse jaučiasi tarsi savo namuose. Jos ne tik žino, kas dedasi Vilniuje, Rygoje ar Taline, bet ir sau naudinga linkme pakreipia visus Vilniuje, Rygoje ar Taline priimamus sprendimus. Knygoje nebuvo pasakyta, kad Kremlius kontroliuotų visus svarbiausius mūsų sprendimus. Bet veikalo kontekstas tarsi leidžia manyti, jog žurnalistas E. Lukas omenyje greičiausiai turėjo žodį „visus“.

Atsikvoši tik po 20 metų

Akivaizdu, bet neįtikėtina? Kiekvieną sykį, analizuodamas Lietuvos – Rusijos tarpusavio santykių pasikeitimus, visuomet savęs klausiu: o gal iš tiesų mes, lietuviai, kalti, kad nebemokame normaliai bendrauti su Rusija? Gal mes tikrai per ilgai gyvenome po Rusijos padu, kad dabar pajėgtume objektyviai žvelgti į savo buvusią skriaudėją? Gal mums visur vaidenasi grobuoniška Rusijos meškos letena tik todėl, kad tapome nebepagydomi ligoniai? Britų žurnalistas E. Lukas taip nemano, jis daro išvadą, kad Vakarai Rusijos atžvilgiu beveik visada apsirinka, kai mano, jog ši šalis suka demokratijos, tautų apsisprendimo, žmogaus teisių gerbimo keliu. Britų žurnalistas E. Lukas mano, kad Vakarai paprastai pabunda tik po 20 metų, kai Rusija pradeda daryti ką nors bloga. Aritmetika čia tokia: Kremlius ima krėsti šunybes, o Vakarai tik po ilgų dviejų dešimtmečių atsikvoši. Bet tuomet jau – šaukštai po pietų. Esamą padėtį ištaisyti ne tik kad labai sunku, bet beveik neįmanoma, ypač be papildomų jėgų ir resursų. Žurnalistas E. Lukas sutinka, kad Rusijos pakeisti negalima. Bet Amerika ir Vakarų Europa, jo įsitikinimu, privalo įsikalti sau į galvą, kad jos, nepajėgdamos pakeisti Rusijos, vis dėlto gali išgelbėti bent jau savo sąjungininkus – Rytų Europą. E. Luko knygoje „Naujas šaltasis karas“ taip pat esama svarių argumentų, kodėl Vakarai Kremliui neturėtų daryti jokių nuolaidų net mainais už dujas ar naftą. Mat nuolaidas Kremlius suvokia tik kaip silpnybę. Pasinaudojęs mažomis nuolaidomis, Kremlius čia pat pareikalauja dar didesnių, dar svaresnių nuolaidų. Ir taip – pasaka be galo.

Jei negali laimėti, nepradėk muštynių

E. Luko knyga „Naujas šaltasis karas“ sudaryta iš devynių skyrių, kur, be kita ko, pasakojama, kaip KGB užgrobė valdžią Rusijoje, kaip Kremlius naudoja valstybės galią prieš kitaip manančius, kodėl pinigai yra didžiausia Rusijos jėga, o Vakarų rankose – didžiausia silpnybė, kodėl Rytų Europa stovi ties naujojo šaltojo karo priešakine linija... Tačiau pats įdomiausias skyrius, žinoma, yra paskutinysis, kuriame analizuojama, kaip galima laimėti naująjį šaltąjį karą. Priekaištaudamas Amerikai ir Vakarų Europai dėl nepagrįstų nuolaidų Kremliui britų žurnalistas pažeria kritikos ir mums, savo kailiu patiriantiems Rusijos įtaką. Užsienio žurnalisto patarimai verti dėmesio – „nepradėk su Rusija muštynių, kurių negali laimėti“. Jis įsitikinęs, jog geriausia apsauga nuo Rusijos – tai ne aštri retorika, ne pikti, tegul ir teisingi, priekaištai, kuriuos šiandien itin pamėgęs, sakykim, provakarietiškas Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, o puikiai besitvarkanti Vyriausybė ir puikus šalies valdymas. Niekas nė akimirkai nesuabejojo, kad Rusija specialiai kiršina gruzinus su abchazais ir osetinais, kompaktiškai gyvenančiais autonominėse srityse Gruzijos teritorijoje. Tačiau akivaizdu ir tai, kad Gruzijos vadovui turi rūpėti ne tik kariniai sprendimai, bet ir ekonominiai šalies rodikliai. Jei gruzinai gyvens vos sudurdami galą su galu, vargu ar jiems bus saldi tokia nepriklausomybė. Juk skurdžiai gyvenančią tautą žymiai lengviau suvilioti apgaulingais pažadais, primesti jai netikrus, klaidinančius sprendimo būdus. Britų žurnalistas E. Lukas prisimena ir neseniai kilusias riaušes Estijos sostinėje Taline, kai oficiali šalies valdžia nusprendė iš sostinės centro iškelti kario paminklą. Pasak knygos autoriaus, toji situacija parodė, kad Estijos valdžia per pastaruosius 18-a metų per mažai dėmesio skyrė rusakalbių integracijai. Juk riaušes miesto centre kėlė būtent rusiškai kalbantys šalies gyventojai. Oficiali Estijos valdžia, matyt, buvo klaidingai įsitikinusi, jog rusakalbių problemos jų šalyje jau nebėra.

Švelnaus prisėlinimo taktika

Didelis Estijos valdžios pasitikėjimas savo jėgomis arba negebėjimas įžvelgti čia pat, po nosimi, esančių grėsmių galėjo turėti itin liūdnų pasekmių visai Estijai. Žurnalistas E. Lukas mano, kad labai nedaug trūko, jog propagandines grumtynes Estija, beje, būdama visiškai teisi, vos nepralaimėjo. Nepralaimėjo tik dėl neprotingų, itin grubių, agresyvių Kremliaus žingsnių. Jei Kremlius tąsyk būtų elgęsis subtiliau, apdairiau, pavyzdžiui, neskatinęs, o smerkęs Talino centre rusakalbių sukeltas riaušes, trukdęs savo nacionalistiškai, ksenofobiškai nusiteikusiam jaunimui Maskvoje blokuoti Estiją remiančių užsienio šalių ambasadas, Amerikos ir Vakarų Europos simpatijos greičiausiai būtų buvusios ne estų, bet rusų, nepatenkintų kario paminklo iškėlimu į miesto pakraštyje esančias kapines, pusėje. Gindama savo teisėtus poreikius, turėdama dešimtis sąjungininkių Estija vis dėlto galėjo atsidurti nepavydėtinoje situacijoje – pasijusti niekieno nesuprasta, visų smerkiama. Net savo sąjungininkių. Į Amerikos, Europos ir Rusijos tarpusavio santykius besigilinantis britų žurnalistas įsitikinęs, kad Kremlius šiandien būtų pajėgus dar labiau šokdinti sau naudinga linkme tiek Europą, tiek Ameriką, jei elgtųsi kur kas subtiliau, mandagiau. Rusams geriau pavyksta „užmigdyti kaimynus švelnaus prisėlinimo taktika“. Tačiau tai ne visuomet pavyksta – rusams sunkiai sekasi apsimesti demokratais net tada, kai jie supranta, jog meilikavimu ir gražiais žodžiais daugiau pasiektų, nei kumščiais daužydami stalą. Tokia jau rusų prigimtis, ir čia nieko nepakeisi. Žodžiu, amerikiečiams ir mums, europiečiams, baisūs ne tiek grubūs, agresyvūs žvanginimai ginklais, piktos notos, kiek mandagūs, džentelmeniški, demokratiški Rusijos sprendimai, kurie gali būti daromi tik tam, kad užmigdytų visų mūsų budrumą.

Kremliaus esmė nepasikeis

Knygos „Naujas šaltasis karas“ autorius E. Lukas įsitikinęs, kad Rusijoje, atėjus į valdžią Vladimirui Putinui, įvyko tikrasis KGB pučas. Tačiau bent jau artimiausiems Rusijos kaimynams nederėtų turėti didelių iliuzijų, jog Rusija taps geresnė, padoresnė į šoną pasitraukus prezidentui V. Putinui. Duodamas interviu vienam įtakingam Vakarų leidiniui apie savo knygą, žurnalistas E. Lukas pareiškė įtariantis, kad naujasis Kremliaus šeimininkas Dmitrijus Medvedevas stengsis įgyvendinti tą pačią imperialistinę, ekspansinę Rusijos politiką, tik kiek kitais būdais ir priemonėmis, nei jo pirmtakas V. Putinas. Kitaip tariant, naujasis Rusijos prezidentas dabar elgsis kiek mandagiau, subtiliau, tačiau dėl to Amerikai ir Europai bus dar sunkiau atsispirti Kremliaus ekspansijai.

Knyga pasklido po pasaulį

E. Luko knyga „Naujas šaltasis karas“ šiandien išversta daugiau nei į dešimt užsienio kalbų. Turint omenyje, kad ją galima skaityti ne tik angliškai, tai reiškia, kad ji prieinama visam pasauliui. Įdomu, kaip šią knygą vertins, sakykim, Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, kurių bent jau ankstesnieji vadovai nusikalstamai nuolaidžiavo Kremliui, pamindami sąjungininkų interesus. Įdomu, kaip reaguos ir oficialioji Vašingtono administracija, pastaraisiais metais nenorinti ištarti nė vieno piktesnio žodžio Kremliaus atžvilgiu. Reakcija greičiausiai bus dvejopa. Juk E. Luko knygoje daug karčios tiesos: iš pradžių Vakarai garbino Staliną, paskui Chruščiovą, Brežnevą, dar vėliau – Gorbačiovą, Jelciną... Tačiau prabėgdavo labai nedaug laiko ir paaiškėdavo, kad Vakarai garbino visai ne tuos, kuriuos padoriems, įžvalgiems žmonėms derėtų garbinti. Be abejo, Vakaruose E. Luko knyga susilauks prieštaringiausių pastabų: vieni sutiks, esą negalima sąjungininkų išduoti vardan dujų ar naftos, kiti įrodinės, jog dvišaliai susitarimai su Rusija nekenkia bendriems NATO ir Europos Sąjungos reikalams, treti galbūt smerks žurnalistą, kam šis kritikuoja neva neišvengiamus saviškių sprendimus. Tačiau labiausiai ši knyga turėtų nepatikti Kremliaus vadovybei. Juk „Naujo šaltojo karo“ autorius demaskuoja priemones ir būdus, kuriais Rusija, beje, nebūdama labai stipri nei ekonominiu, nei kariniu požiūriu, šiandien, nesutikdama beveik jokio rimtesnio pasipriešinimo, šokdina beveik visą demokratinį Vakarų pasaulį. E. Luko knyga nepatiks Kremliui jau vien dėlto, kad „Naujo šaltojo karo“ autorius įsitikinęs, jog kiekvienas save gerbiantis Vakarų verslininkas turėtų vengti net pačių pelningiausių sandorių su tokiomis neskaidriomis Rusijos kompanijomis kaip „Gazprom“, nes tokios kompanijos sukurtos ant melo, smurto, demagogijos pamatų. Kremliui ši knyga labai neparanki, kadangi jos autorius nurodo konkrečius būdus, kaip vakariečiams būtų visai nesunku pastatyti „Rusiją į jai deramą vietą“.

© 2008 „XXI amžius“