Maskvos ir Belgrado pasjansas

Tuo metu, kai Serbijos Kosovo provincija paskelbė savo nepriklausomybę ir ją jau pripažino apie 40 valstybių ir netgi tolimoji Japonija, Serbijos valdžia pagrasino nutrauksianti diplomatinius santykius su tomis valstybėmis. Pirmiausia iš kai kurių šalių – Vengrijos ir Kroatijos – „konsultacijų neribotam laikui“ jau atšaukti Serbijos ambasadoriai. Savo ruožtu Kremlius ėmė labai aktyviai ir demonstratyviai reikšti paramą Serbijai, skelbiasi netgi pagrindiniu stačiatikių ortodoksų bažnyčios gynėju, siekiančiu visomis išgalėmis neleisti skriausti serbų „tikėjimo brolių“. O naujasis Rusijos atstovas prie NATO Dmitrijus Rogozinas, netgi pačioje Rusijoje vadinamas aršiausiu vanagu ir imperijos atkūrimo šaukliu, nedviprasmiškai užsiminė, kad Maskva nedvejodama gali panaudoti jėgą susigrąžinant Kosovą, jeigu Serbija to paprašys. Dar daugiau. D. Rogozinas pareiškė, jog Maskva turi daugybę informacijos, kad Kosovas yra ne tiktai narkotikų pervežimo ir persiuntimo į Europą bazė, bet ir didžiulė narkolaboratorija. Esą valstybių, kurios pripažino Kosovo nepriklausomybę, vadovams ir parlamentarams didžiulius pinigus sumokėjo Kosovo narkotikų mafijos atstovai bei lobistai.

Tačiau Maskvos ir Belgrado tarpusavio santykiuose yra ir šiaip gana įdomių niuansų. Jeigu Serbiją jau kontroliuoja Rusijos „Gazpromas“ ir „LUKoilas“, tai prorusiškų politikų atėjimas į aukščiausią Serbijos valdžią yra tiktai laiko klausimas. Tiesą sakant, jie ir dabar vadovauja svarbiausioms valdžios institucijoms. Beje, retsykiais Maskva suvaidina, kad ji netgi nevykdo visų Serbijos užgaidų. Pirmiausia, šiomis dienomis išpūstas faktas, kad Rusija atmetė Serbijos reikalavimus išduoti Maskvoje tūnančius buvusio Serbijos prezidento, karo nusikaltėlio Slobadano Miloševičiaus našlę Mirjaną Markovič ir jų sūnų Marko Miloševičių. Taip bent jau skamba Vyriausiosios imigracijos reikalų valdybos atsakymas Serbijos teisingumo ministerijai. Netgi patys Kremliaus vadovai pripažįsta, kad Rusija tapo kone vienintele pasaulio šalimi, kurioje Mirjana Markovič ir Marko Miloševič gavo politinį prieglobstį. Ir ne tik politinį. Juos saugo sustiprinta rusų saugumiečių sargyba. Abu jie pasiprašė prieglobsčio 2005 m. pabaigoje ir jį gavo 2006 m. kovo mėnesį. Kaip pareiškė Federalinės migracinės tarnybos atstovas Konstantinas Poltoraninas, „jokie emociniai pareiškimai reikalaujant išduoti Jugoslavijos eksprezidento šeimos narius negali būti vykdomi“.

Serbijoje Slobodano Miloševičiaus, mirusio 2006 m. kovo 1 d. Hagos Tarptautinio tribunolo kalėjime, žmonai ir sūnui iškeltos net kelios baudžiamosios bylos. Pirmiausia eksdiktatoriaus žmona ir sūnus kaltinami dar 1990 m. pradžioje organizavę masinę cigarečių bei kitų tabako gaminių kontrabandą. Kaip rašė Serbijos spauda, tabako gaminių kontrabanda atnešė S. Miloševičiaus žmonai keliasdešimt milijonų dolerių. Be tokių ir panašių aferų, M. Markovič kaltinama valstybei priklausančių butų paskyrimu už didelius pinigus ne tik šeimos bičiuliams, bet ir mafijos veikėjams. Tačiau svarbiausias kaltinimas tas, kad M. Markovič įtariama organizavusi ir net dalyvavusi buvusio Serbijos prezidento Ivano Stamboličiaus nužudyme 2000 metais. Prie to nužudymo kaltinamas prisidėjęs ir S. Miloševičiaus sūnus Marko Miloševičius. Byrant buvusiai Jugoslavijai ir vis labiau siautėjant Slobodanui Miloševičiui, masiškai žudant Kosovo albanus, kroatus ir kitus, sukilusius prieš Serbijos diktatą, Belgrade ir visoje buvusioje Jugoslavijoje buvo daug rašoma apie S. Miloševičiaus žmoną M. Markovič ir jos nepaprastai didelę įtaką vyrui Slobodanui Miloševičiui. Ji buvo lyginama su liūdnos atminties buvusia Rumunijos komunistinio diktatoriaus, praminto skerdiku, Nikolajės Čaušesku žmona Elena. Ypač paskutinį N. Čaušesku valdymo dešimtmetį Elena ne tik kišosi, bet ir tvarkė svarbiausius partijos ir vyriausybės reikalus. Nepaisant to, kad E. Čaušesku nebuvo baigusi net keturių pradžios mokyklos skyrių, ji tapo netgi mokslų akademijos nare. Anot rumunų publicisto ir rašytojo Vasilio Krisano, N. Čaušeskui jo žmona buvo tarsi nelabasis, Rumunijos prezidentą paakinęs padaryti kone visas niekšybes. Panašiai buvo kalbama ir apie dabar Maskvoje tūnančią ir Kremliaus globojamą S. Miloševičiaus žmoną Mirjaną. Beje, politikos apžvalgininkai ir specialistai daro prielaidas, kad Serbijos teisingumo ministerijos ir Belgrado apygardos teismo kreipimasis į Rusiją išduoti S. Miloševičiaus žmoną ir sūnų tėra tik akių dūmimas. Ir tie, kurie neva to prašo, ir tie, kurie neišduoda, iš tiesų pučia į vieną dūdą. Jau nuo seno Maskvoje tokio tipo veikėjai – savi žmonės. Mums, lietuviams, pakanka prisiminti, kaip Rusijoje buvo priglausti Lietuvos Medininkų posto pasieniečių žudikai ir organizatoriai. Kai kurie prisiglaudė šalia – kaimynystėje, po Baltarusijos „tėtušio“ A. Lukašenkos sparneliu. Tai, žinoma, nieko naujo. Tęsiama sena tradicija dar nuo garsiojo Kominterno laikų. Tada į Maskvą suplaukė savo tautų išdavikai ir komunistiniai fanatikai ne tik iš Europos, bet ir viso pasaulio. Atėjus palankiam metui, jie buvo bemat padaryti „liaudies demokratijos“ kolonijų vadovais, saugumiečiais, įvairiausio rango politrukais. Tiesa, tie, kurie išgyveno paranojiko Stalino terorą. Panašiai kaip Lietuvos ortodoksas komunistas Zigmas Aleksa Angarietis, Latvijos čekistai su Berziniu priešakyje ir daugybė kitų.

© 2008 „XXI amžius“