Irakas: penkeri kruvini metai

Prieš penkerius metus JAV ir sąjungininkų pajėgos be didelio vargo ir didesnių aukų sutriuškino diktatoriaus Sadamo Huseino armiją, nuvertė jo režimą ir užėmė Iraką. Tačiau tada nei pats JAV prezidentas Džordžas Bušas, nei Pentagono strategai nenumatė, kad planuotas demokratizacijos procesas Irake virs tokiu galvos skausmu ne tik Amerikai, bet ir pasauliui. Irakas tapo viso pasaulio radikalių islamistų masinio teroro lauku. Fanatikai savižudžiai žudo musulmonus sunitus, tie savo ruožtu – šiitus, o visi kartu nepraleidžia progos susprogdinti amerikiečių ir jų sąjungininkų karius, naujos Irako armijos pareigūnus, tarptautinių humanitarinių misijų tarnautojus. Vien amerikiečiai jau prarado per 4000 karių. Padėtis iš tiesų tragiška. Faktiškai visi, kas galėjo, jau pabėgo iš Irako. Teigiama, kad į užsienio šalis jau pabėgo daugiau kaip 5 milijonai Irako žmonių. Šaliai, turinčiai 30 milijonų gyventojų, tai tiesiog katastrofiškas skaičius. O kiekvieną mėnesį šis pabėgėlių skaičius padidėja dar 100 tūkstančių. Bet liūdniausia, kad bėga labiausiai išsilavinę žmonės, kurie galėtų daug gero padaryti nepaprastai sunkiai besikuriančiai demokratinei valstybei. Bėga gydytojai, mokytojai, aukštųjų mokyklų dėstytojai ir mokslininkai. Jau vien faktas, kad net 275 Irako parlamento narių yra savotiški „imigrantai“, labai daug ką pasako. Dauguma jų nuolat įsikūrę ir gyvena Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Jordanijoje ar Sirijoje ir atvyksta į Bagdadą tiktai dalyvauti parlamento sesijose. Žuvusių irakiečių skaičius nuolat didėja. Kasdien nuo teroristų savižudžių bombų žūsta po keliasdešimt žmonių ir jau daugiau kaip milijonas irakiečių žuvo. Pačioje sostinėje Bagdade bombos sprogdinamos beveik kasdien. Ir galo tam nesimato. Ir šie teroristiniai išpuoliai vykdomi ne vien dėl vadinamosios amerikiečių okupacijos bei priešpriešos tarp musulmonų šiitų ir sunitų. Šios grupės netgi viduje nesutaria, ko jie siekia ir kokią įsivaizduoja Irako ateitį. Ir apskritai, kaip teigia žinomas Irako visuomenės veikėjas ir mokslininkas daktaras Muchamedas Ali al Chakimas, Irakas faktiškai grįžo į „akmens amžių“: neveikia suniokotos gamyklos ir fabrikai, įskaitant ir naftos perdirbimo įmones. Šiandien Irakas priverstas importuoti netgi benziną. Ir tai šalyje, kurios naftos atsargos siekia 115 mlrd. barelių (tai sudaro 15 proc. viso pasaulio atsargų). Aišku, Amerikos priešai net ir senojoje Europoje teigia, kad visas pajamas už „juodojo aukso“ eksportą gauna amerikiečiai, britai ir dalis korumpuotų Irako valdininkų. Kaip pavyzdys pateikiamas buvęs gynybos ministras Hakimas Aš Šaalianas. Esą jis 2004 metais Lenkijoje ir Ukrainoje pirko metalo laužą ir sumokėjo už jį kaip už ginklus – daugiau kaip milijardą dolerių. Kalbama, kad ministras šiuos pinigus, sudėtus į lagaminus, vos įtempė į lėktuvą, kuriuo paspruko nežinia kur. O iš viso, kaip skelbia vietinė spauda, išvogta mažiausiai 22 mlrd. dolerių.

Todėl net Rusijos „patriotiniai“ leidiniai teigia nesuprantą, kodėl Maskva nurašė buvusio diktatoriaus Sadamo Huseino skolos dalį -–12,9 mlrd. dolerių. Esą tai neapgalvotas žingsnis, nes iki šiol nei „Lukoil“, nei kitos Rusijos kompanijos negavo priėjimo prie Irako naftos. Tuo labiau kad Rusijos savaitraščiuose pasirodė pranešimai, kad kiekvienam Irako parlamento deputatui pažadėta sumokėti po penkis milijonus dolerių, jeigu jie balsuos už vyriausybės parengtą naują naftos įstatymą, kuris esą leis JAV naftos kompanijoms tvarkyti naftos gavybos ir eksporto reikalus.

Apskritai, visi, netgi baigiančio kadenciją JAV prezidento Džordžo Bušo šalininkai pripažįsta, kad JAV labai giliai įklimpo Irake. Nuėjo niekais viltys, kad Irako šiitai, kurie buvo ujami Sadamo Huseino valdymo metais, bus pagrindinė atrama naujajai Irako vyriausybei ir premjerui Nuri al Maliki. Iš tiesų iš pradžių taip ir buvo. Tiktai šiitų dėka premjeras Nuri al Maliki buvo išrinktas. Visa bėda, kad karingasis Irako šiitų lyderis radikalas Muchtada as Sadras suorganizavo savo smogikų armiją, pavadintą „Armija Machdi“, kuri užgrobė svarbų Irako centrą Basrą ir atsisakė paklusti vyriausybei. Tie smogikai atsisakė priimti premjero Nuri al Maliki ultimatumą sudėti ginklus. Tada vyriausybinės pajėgos, daugiau kaip 30 Irako karių ir policininkų, puolė Basrą, padedant amerikiečių ir britų aviacijai. As Sadras kol kas lyg ir apsiramino, bet kartu pabrėžė, kad kova bus tęsiama. Muchtada as Sadras su savo smogikais siekia visiškai perimti savo kontrolėn Basrą ir kitus strategiškai svarbius pietų Irako rajonus, kuriuose yra didžiausi Irako naftos telkiniai. Paskutiniuoju metu karingasis šiitų imamas žada atitraukti iš Basros ir kitų jo armijos kontroliuojamų miestų gatvių savo smogikų gaujas mainais už jo šalininkų paleidimą iš kalėjimų paskelbiant visuotinę amnestiją.

Balandžio 20 dieną į Bagdadą netikėtai buvo atvykusi JAV valstybės sekretorė Kondoliza Rais. Susitikime su Irako vadovais K. Rais su pasitenkinimu pažymėjo, kad Irako sunitai ir kurdai susitarė padėti vyriausybinei kariuomenei numalšinti radikaliųjų šiitų imamo Muchtada as Sadro „Machdi armijos“ smogikų siautėjimą. Tuo labiau kad pats as Sadras gyvena kaimyniniame Irane.

Petras KATINAS

© 2008 „XXI amžius“