„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2008 gegužės 28 d., Nr.8 (167)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Mažai žinoma istorija

Kaip Stalinui nepavyko sukurti bolševizmo Izraelyje

Petras KATINAS

Tikriausiai mažai kas žino, kad prieš 60 metų sukurtą žydų valstybę Izraelį po Antrojo pasaulinio karo įsismaginęs Stalinas, gavęs į savo rankas pusę Europos, buvo sumanęs paversti Izraelio socialistine respublika. Tai yra padaryti klusnia satelitine valstybe Artimuosiuose Rytuose, kokiomis buvo faktiškai okupuotos Rytų Europos valstybės, kurių komunistiniai režimai vykdė dar žiauresnes represijas prieš savo tėvynainius nei kruvinas SSRS režimas. Dabar daugelis Izraelio valstybę vadina Amerikos kūriniu, pamiršdami ar nenorėdami prisiminti, jog be Sovietų Sąjungos diplomatinės iniciatyvos tokia valstybė vargu ar būtų atsiradusi. Tada, 1947 m. lapkričio mėnesį, Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje JT narės, tarp kurių buvo Sovietų Sąjunga, Maskvos reikalavimu gavusios pilnateisius balsus Ukrainos ir Baltarusijos „respublikos“, taip pat komunistinėmis tapusios Lenkija ir Čekoslovakija vieningai balsavo už žydų valstybės sukūrimą Didžiosios Britanijos administruojamoje Palestinos teritorijoje. O 1948 metų gegužės 14 dieną buvo paskelbta žydų valstybės, pasivadinusios Izraeliu, nepriklausomybė. Tuo metu sovietų diplomatai (tas pats, vėliau gavęs „misterio Ne“ pravardę Andrejus Gromyka) iš aukštos Jungtinių Tautų tribūnos daug kalbėjo apie Antrojo pasaulinio karo metų žydų tragediją ir naujos valstybės sukūrimo būtinybę. Galima priminti, jog Sovietų Sąjunga buvo pirmoji, pripažinusi Izraelio nepriklausomybę de jure, praėjus vos kelioms dienoms po jos paskelbimo. Dargi Jungtinės Amerikos Valstijos, kur nuo seno buvo tvirtai įsitvirtinę labai galingi žydų lobistai, tą nepriklausomybę pripažino tiktai po metų.

Naujajai Izraelio valstybei reikėjo ne tik diplomatinės paramos. Paskelbus žydų valstybės nepriklausomybę, iškart prasidėjo karo veiksmai tarp žydų ir arabų. JT Saugumo Taryba paskelbė embargą dėl ginklų tiekimo abiem pusėms. Tačiau arabai be vargo gavo ginklų iš Anglijos armijos sandėlių dabartinės Jordanijos teritorijoje bei iš Irako ir Egipto. Savo ruožtu Izraelis Sovietų Sąjungos paprašė karinės pagalbos. 1948 m. liepos 5 dieną SSRS užsienio reikalų ministerijos Artimųjų ir Vidurio Rytų skyriaus viršininkas Ivanas Bakulinas raportavo ministro pavaduotojui Valentinui Zorinui apie susitikimą su A. Gromyka ir tarėsi su juo dėl karinės paramos Izraeliui. Tuoj po to Izraelio pasiuntinė Maskvoje būsimoji premjerė Golda Meir tuo klausimu tarėsi su SSRS užsienio reikalų ministru Andrejumi Vyšinskiu ir Raudonosios armijos generalinio štabo viršininko pavaduotoju generolu Antonovu. Izraelio atstovai pirmiausia prašė tankų, karo lėktuvų ar artilerijos, taip pat apmokyti izraeliečius karo vadus sovietų karo akademijose. Be to, Izraelis reikalavo, kad buvę ir esantys SSRS armijoje žydai – karininkai ir kareiviai atvyktų į Izraelio kovų su arabais frontą.

Kodėl Maskva labai palankiai atsiliepė į tokius Izraelio prašymus? Atsakymas labai paprastas – Stalinas pirmiausia siekė susilpninti, o gal ir panaikinti Didžiosios Britanijos įtaką Artimųjų Rytų regione. O Izraelio valstybė buvo numatyta kaip „socializmo tvirtovė“ Artimuosiuose Rytuose. Tačiau atvirai pažeisti JT paskelbtą ginklų embargą į regioną Maskva nesiryžo. Antra vertus, anot vieno Stalino generolo, viešai remiant Izraelį pačioje SSRS „sustiprėtų vietinių žydų nacionalizmas“. Taigi Stalinas neleido Izraeliui atvirai paskelbti žydų tautybės karių „mobilizacijos“ Sovietų Sąjungoje. Tačiau daug žydų tautybės kareivių ir karininkų, ypač iš Vakarų Ukrainos, Besarabijos ir okupuotos Lenkijos dalies, buvo tariamai demobilizuoti ir jiems, neva kaip civiliams, buvo leista išvykti į Izraelį. Be to, Čekoslovakijos ir Jugoslavijos vadovams buvo liepta eksportuoti ginklus Izraeliui. Tais klausimais Sovietų Sąjungoje užsiėmė Izraelio žvalgyba „Nativa“. Buvęs žvalgybos vadovas Jakovas Kedmi Rusijos imperiniam laikraščiui „Tribūna“ papasakojo savo įspūdžius iš tų laikų. Jo žodžiais, padedant Sovietų Sąjungai Izraelis pirko ginklus Čekoslovakijoje. Ši šalis buvo pasirinkta todėl, kad Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai Čekoslovakijoje įkūrė kelias stambias ginklų ir šaudmenų gamyklas. Karui pasibaigus  Čekoslovakijoje liko nemažai vokiečių naikintuvų „Meseršmit“. Kaip tik jie ir tapo to meto Izraelio karinių oro pajėgų branduoliu. Be trofėjinių vokiečių ginklų, imta masiškai supirkinėti amerikiečių ir britų ginkluotę. Konkrečiai amerikiečių tankus „Šerman“. Pinigų tiems ginklams, tankams ir lėktuvams atseikėdavo turtingi žydai iš JAV. Ginklų supirkimui ir tiekimui buvo sukurtas specialus štabas Paryžiuje, kuriam vadovavo išeivis iš Rusijos Šaulis Avituras, o ginklai buvo vežami per Jugoslaviją, jos komunistiniams vadams pritariant. (Tuo metu Stalinas dar nebuvo susipykęs su Tito.) Artimas Tito patarėjas sovietų pilietis Trachtenbergas, paskui Izraelyje tapęs Šaike Danu, susitarė su Tito, kad ginklai Izraeliui būtų tiekiami iš vieno Jugoslavijos uosto. Kaip pažymėjo „Nativos“  žvalgybos viršininkas Jakovas Kedmi, plukdant laivais ginklus iš „socialistinių“ šalių į Pakistaną, laivų triumuose jie buvo apkraunami svogūnų ir bulvių maišais. Po  ilgo plaukiojimo laivų triumuose tos daržovės visiškai supūdavo ir pasklisdavo toks kvapas, kad anglų muitininkai neturėjo jokio noro nuodugniau tikrinti krovinius. Be to, ginklai buvo gabenami iš slaptų aerodromų, įkurtų Čekoslovakijoje ir Jugoslavijoje.

Kaip dabar skelbiama, Izraelio kare su arabais, t.y. vadinamojo Nepriklausomybės karo metu, Izraelio armijoje buvo keli tūstančiai buvusių kariškių iš Sovietų Sąjungos ir Lenkijos. Jie buvo permesti tylomis sutinkant Maskvai. Pranešimuose Stalinui ir armijos vadams buvo akcentuojama, kad sovietų karininkų ir kareivių patirtis, įgyta Antrojo pasaulinio karo metais, ypač Izraelio tankų ir artilerijos daliniuose, labai svarbi kovoje su arabais.

Tiesa, tuomet buvo pripažįstama, kad kartu su SSRS žydais Izraelio armijoje yra daug savanorių iš JAV, Kanados, Australijos ir kitų šalių. Iš tiesų, Izraelio karo aviacijoje  daugiausia pilotais buvo JAV ir Anglijos aviacijoje tarnavę žydai. Beje, kai kuriais atvejais siunčiamus kariškius mokydavo dar Europoje. Tiems mokymams vadovavo ir SSRS vieno tankų korpuso, dislokuoto okupuotoje Vokietijos dalyje, karininkas Arkadijus Timoras.

Rusijos laikraštis „Tribūna“, minėdamas Izraelio valstybės įkūrimo 60-ąsias metines, apgailestauja, kad Izraelyje nepavyko sukurti socializmo: „Sovietai padėjo Izraeliui apginti savo nepriklausomybę pirmaisiais nepriklausomybės metais. Tačiau karinės pagalbos, pasirodo, buvo maža, kad socializmo idėjos įsiviešpatautų Izraelio žemėje, nors tarp sovietų pagalbininkų ir išeivių buvo nemažai žinomų žydų, partinių veikėjų ir organizatorių. O jų sukurta Izraelio komunistų partija neilgai trukus suskilo į dvi dalis: prosovietinę ir nacionalistinę. Tai irgi nepadėjo socializmo pergalei“.

Apie tolesnius Maskvos ir Tel Avivo santykius prirašyta daugybė SSRS propagandinės literatūros. Kai žlugo Kremliaus viltys paversti Izraelį savo atrama Artimuosiuose Rytuose, prasidėjo arši antiizraelietiška kampanija. Į Egiptą buvo gabenamos milžiniškos ginklų siuntos, raketos, lėktuvai, tankai, daugybė karinių instruktorių. Tačiau 1967 metų karo metu Izraelis visiškai sutriuškino sovietų remiamas arabų pajėgas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija