Valstybės atgavimo viltis

Algirdas SAUDARGAS

Ar turėjo Sąjūdis užsienio politiką? Jei paklausčiau, o ar turėjo Sąjūdis politiką apskritai, atrodytų nerimtai. Tačiau visiškai rimtai galime klausti: nuo kurio momento Sąjūdis turėjo poli-tiką ir kokios tos politikos ištakos? Kartu paaiškės ir Sąjūdžio užsienio politikos ištakos.

Sąjūdis susikūrė kaip Gorbačiovo „perestroiką" remianti organizacija. Kaip įstatuo­se įprasta rašyti: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (toliau Sąjūdis). Antraštė LPS, o esmė Sąjūdis. Kada LPS tapo tiesiog Sąjūdžiu? Tada, kai įgijo savo politiką. Persitvarkymas nebuvo Sąjūdžio politika. Įvairios gamtosaugi­nės, kultūrinės, jaunimo organizacijos ir klu­bai buvo naudingos ir vertingos. Jos ir be Sąjūdžio būtų buvusios naudingos ir prisidėju­sios prie centrinės valdžios inicijuotos ir taip Vakaruose garbinamos „pertvarkos, viešumo, demokratijos". Gal jos ką nors realiai būtų pagerinusios, gal net LPS būtų atsiradęs. Bet LPS niekuomet nebūtų virtęs tuo Sąjūdžiu, kurį šiandien minime, kurį prisimename, kuris visuomet liks mūsų atmintyje švarus ir nepakartojamas, jei nebūtų Valstybės atgavimo vil­ties. Niekas tuomet nežinojo, kada įmanoma atgauti valstybę, ar iš viso ją įmanoma atgauti, bet buvo stipri nuojauta, kad atėjo laikas, kai galima pamėginti ją atgauti, ir kad tas laikas gali nebepasikartoti.

Noras ir ryžtas atgauti savo Valstybę bu­vo esminis Sąjūdžio politikos šaltinis. Tai bu­vo būtina sąlyga, kad Sąjūdis apskritai turėtų savo politiką taptų tikruoju Sąjūdžiu. Artai reiškia, kad tai, kas atsitiko Mokslų akademijos salėje birželio 3 dieną, dar nebuvo pradžia? Buvo. Tada 1988 metų birželio trečią buvo pradžia. Didžiųjų valstybių vadovai šaltojo karo metais, kad netyčia tas šaltasis karas nevirstų karštuoju, įsivedė karštąjį telefoną. Štai toks karštasis telefonas buvo įjungtas birželio 3 dieną MA salėje. Šis telefonas jun­gė ne pasaulio galinguosius - tai buvo karš­tasis telefonas su savo tauta. Pasipylė skam­bučiai. Bet tą dieną dar nebuvo žinoma, kas ir ką tars į ragelį abiejose laido pusėse. Štai šiuo telefonu buvo padiktuota Sąjūdžio politi­ka, o ne anais, kurių ragelį keldavo pasaulio galingieji. Toks trumpas atsakymas į iškeltą klausimą. Sąjūdis turėjo savo politiką - at­gauti Valstybę. Tai juk užsienio politika ar­ba, tiksliau kalbant, būtina užsienio politikos prielaida. Atgauti Valstybę, kuri buvo klasta pagrobta. Todėl Ribentropo-Molotovo suokal­bis ilgai buvo tos politikos ašimi. Tuo pačiu karštuoju tautos telefonu buvo padiktuota: neturėti teritorinių pretenzijų, sugyventi su ki­tomis tautomis, tiek Lietuvoje, tiek už sienos, išvesti svetimą kariuomenę.

Atsakiau į iškeltą klausimą bet šiandien no­risi dar pakalbėti apie Sąjūdį. Gal šiandien vėl galima sukelti Sąjūdį? Pamėginkime. Nueikime į gamyklą, mokyklą ar kokią kitą įstaigą ir pradė­kime skelbti. Atsistokime gatvėje, aikštėje ar stadione ir kvieskime žmones ateiti ir paklau­syti. Gal kas nors stabtelės ir paklaus: ką nori mums pasakyti? Ką atsakysime? Kad norime sukelti sąjūdį, pažadinti žmones, pakviesti juos. Ką mes jiems pasiūlysime, ką paskelbsi­me, kam to sąjūdžio reikia? Tokie ir panašūs klausimai mums bus pateikti ir pareikalauta at­sakymo. Konkretaus ir visiems suprantamo at­sakymo. Jeigu mes tokio atsakymo neturime, niekas mūsų neklausys. Geriausiu atveju gūž­telės pečiais ir nueis savo keliu. Jei būsime per daug įkyrūs - iškvies policiją ir apkaltins netvarkos kėlimu viešoje vietoje.

Judėjimą sukelti - kaip laužą įkurti. Tereikia turėti degtukų ir sausų šakų. Visuomenė - ne miškas, o sąjūdis - ne gaisras, tačiau panašu-mųnesunku įžvelgti. Kreipdamiesi įžmones ir kviesdami juos prisijungti prie jiems nežinomos ir mažai suprantamos idėjos, pasijusime tary­tum šlapiame miške su drėgnais degtukais. Žiebk nežiebęs - nieko neišeis. Priešingai, bū­na laikas, kai visuomenė yra panaši į išdžiūvu­sį mišką - menka liepsnelė sukels plintančią ugnį, nereikia nė sausų šakų į krūvas unešti.

Gražią ir kilnią idėją sutelkusią žmones kū­rybai, žiūrėk, kažkas nežymiai, nepastebimai pakeitė. Pavidalas tarsi išliko tas pats, bet es­mė kita, gal net priešinga. Žmonės, sekdami idėjos pavidalą pripratę prie simbolių ir ritualų žengia tolyn. Kūrybą pakeičia ardymas ir grio­vimas. Kilnūs šūkiai reiškia jau nebe tą pačią ke­liančią idėją bet smukdančią ir kurstančią ne­apykantą. Kiti, nors skelbia kilnius šūkius, jais pridengia savo egoistinius ar grupinius kėslus. Atsitinka, kad visuomenė pasičiumpa tuos šū­kius ir pripildo tikrosios esmės. Sąjūdis, kilęs Lietuvoje 1988 metais, regėjo ir vieno, ir kito.

Tai buvo ypatingas laikas ir labai neilgas. Prasidėjęs 1988-jų antrajame pusmetyje, su­tvirtėjo per 1989-uosius, o 1990 kovo 11 die-ną jau buvo atkurta valstybė. Tada prasidėjo valstybės politika, bet Sąjūdžio misija dar ne­buvo baigta. Sąjūdžio dvasia dar turėjo su­laukti išbandymo, nes atkurta valstybė tebe­buvo okupuota svetimos kariuomenės. Sąjū­dis nebuvo ginkluotas sukilimas, todėl jis ne­galėjo būti nugalėtas tiesiogiai pritaikius gin­klą. Sąjūdį reikėjo išgąsdinti, grasinant jėga. 1991 metų sausio perversmininkai išsigando patys. Tai ne kokia nors absurdiška metafo­ra, bet tikrovė. Jie išsigando, žinoma, ne beginklių žmonių, bet jie išsigando todėl, kad per daug beginklių žmonių neišsigando, o tiksliau - per daug žmonių, nugalėję mir­ties baimę, nepasitraukė. Perversmininkai išsigando, nes nebeturėjo daugiau kuo gąs­dinti. Grasinimas buvo tikras - žuvo keliolika žmonių, daug buvo sužeista. Jeigu žmonės vis tiek nesitraukia - nėra būdo kaip juos pa­šalinti, o masinėms žudynėms nesiryžo. Pas­kui vasario referendume pareiškus savo va­lią gyventi nepriklausomoje demokratinėje valstybėje, Sąjūdžio misija buvo baigta.

Veltui žvelgiame įtas dienas tikėdamiesi, kad įmanoma sugrąžinti tuometinę vienybę, visų pasišventimą vienam tikslui. Tos dienos nebesugrįš. Valstybė valdoma kitais būdais ir „sąjūdinės" vienybės politikoje nebūna. Mes patys galime sugrįžti įtas dienas, į tą nuotai­ką, pajusti tądvasią. To laikotarpio pojūtis pri­mena įspūdį, kurį patiria lygumų gyventojas pirmą kartą patekęs į kalnus. Greta kitų jausmų kuriuos sukelia nuostabi kalnų gamta, yra ypatingas jausmas regėti uolas, didingai ky­lančias aukštyn. Juk tai tos pačios uolos, ku­rios yra visur, mes kasdien jomis remiamės ir vaikštome, net neįtardami. Lygumų krašte ar mieste mes vaikštome žeme, dirva, žole ar žmogaus sukurta danga. Mes net nesusimąs­tome, kad po natūralia ar dirbtine danga yra uola, kuri viską laiko. Ir štai kalnuose mes ją išvystame - ir ne tik po mumis, bet iškylančią aukščiau už mus, didingą ir grėsmingą. Sąjū­dis buvo akistata su savo tauta. Netikėta ato­danga įypatingąir nebepasikartosiantį regi­nį. Kiekvienas buvo dalyvis ir viso to, ką re­gėjo, dalis. Tuo pačiu metu kiekvienas regėjo kažką iškylantį didesnį ir didingesnį už kiek­vienais mūsų. Antanas Rubšys mini „amžius su laiko kriokliais", turėdamas galvoje įvykius Palestinoje prieš du tūkstančius metų. Istori­joje yra ir daugiau laikotarpių įvairiose pasau­lio vietose, kai prasiveržia giluminiai istorijos vandenys, nukreipdami žmonių dvasią ir įvy­kius viena ar kita linkme. Sąjūdis, nelyginant koks Mozė, skėlė lazda į uolą ir ištryško šalti­nis, ir galėjo tauta iki soties atsigaivinti. Šian­dien, norėdami pasiekti tautos gelmes, turime kasti šulinį savo atmintyje, kad galėtumėm pa­sisemti to jau praėjusio gaivumo.

Kalbos, pasakytos birželio 5 dieną LR Seime, tarptautinėje konferencijo­je „Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus"

© 2008 „XXI amžius“