Istorijos raidos pamokos

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Žvelgdami į XX amžiaus istori­ją, pastebime tam tikrų dėsningu­mų ir galime išvesti tam tikrų istori­nių paralelių. Tada lengviau galima suprasti ir šių dienų pasiekimus ir problemas. Dar 2007 metais JAV gynybos sekretorius Robertas Geitsas įvardijo „blogio ašies" valstybes, sukeliančias daug pro-blemų šių dienų pasauliui. Tai - Ru­sija, Baltarusija, Sirija, Iranas, Šiaurės Korėja. Reikia pabrėžti, kad tų šalių visuomenės neturi jo­kios didesnės įtakos šiuose kraš­tuose vykstantiems procesams. „Blogio ašies" valstybes užvaldę korumpuoti režimai paiso tik savo interesų, čia nevyksta normalūs demokratiški rinkimai - nebent rin­kiminiai spektakliai. Bet visa tai jau būtų atskira tema. Pažvelkime į prieš septynis dešimtmečius Euro­poje vykusius procesus ir palygin­kime juos su dabarties reiškiniais.

1938-1939 metai Europoje bu­vo sumaišties ir netikrumo metai. Ispanijoje vyko pilietinis karas, nacistinė Vokietija jau žvangino ginklais, vis agresyviau elgėsi ir stalininė Sovietų Sąjunga. Fašis­tiniai ir sovietiniai agentai aktyviai veikė daugelyje valstybių, rengė įvairias akcijas, bandė vykdyti gin­kluotus perversmus. Tokie proce­sai vyko ir Lietuvoje. 1934 metais Lietuvos valstybės pareigūnai, vadovaujami vidaus reikalų minist­ro S. Rusteikos, atskleidė nacistų sąmokslą Klaipėdoje. Nacistai ke­tino sukelti ginkluotą maištą ir pri­jungti Klaipėdos kraštą prie Vokie­tijos, tačiau tam buvo užkirstas kelias. Sovietų žvalgybos rezi­dentai verbavo agentus Lietuvos valdžios žinybose, kariuomenėje ir tarp inteligentų.

Tuo metu Vakarų valstybės dar tinkamai neįvertino kylančios grės­mės. Kelios sąjungininkės - stali­ninė Sovietų Sąjunga, nacistinė Vokietija ir Musolinio valdoma Itali­ja vis labiau artėjo. Musolinis dar 1933-1936 metais įtariai žvelgė į A. Hitlerio vadovaujamą nacistinį Vokietijos režimą bet vėliau, ieško­damas sąjungininkų, suartėjo su juo. 1938 metų rugsėjo pabaigoje pasirašytas Miuncheno susitari­mas iš esmės buvo kapituliacinis iš Vakarų pusės. 1938 metais Vokie­tija prijungė Austriją ir Sudetų sritį, priklausiusią Čekoslovakijai.

Nors Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos lyderiai ir reiškė pro­testus dėl įžūlios agresijos, Itali­jos ir Vokietijos vadovams pavy­ko juos apmulkinti, įviliojant į klastingą ir nieko nelemiantį Miun­cheno susitarimą. Susitarimą pa­sirašė Adolfas Hitleris, Italijos vadovas Benito Musolinis, Pran­cūzijos premjeras Eduaras Da-ladje ir Anglijos premjeras Nevi-las Čemberlenas. Nors Miunche­no sutartis buvo vadinama taikos sutartimi, iš esmės ji buvo nieki­nė. 1939 metų rugsėjo 1 dieną prasidėjo Antrasis pasaulinis ka­ras, hitlerinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga ėmė dalintis Europą.

1938-1939 metais tarp Vakarų pasaulio komunistų atsirado nusi­vylusiųjų stalinine SSRS. Tam bu­vo kelios priežastys. L.Trockis ir Vakaruose gyvenantys jo šalinin­kai atskleidė tiesą apie Stalino kli­kos veiksmus. Vakaruose jau su­žinota apie nuo 1937 metų Sovie­tų Sąjungoje sustiprėjusias repre­sijas. Šios represijos prasidėjo jau 1928 metais, po NEPO likvida­vimo ir susidorojimų su menševi­kais, bet vėliau represijos tapo masiškesnės. Ko gero, pagrindinė nusivylimo priežastis buvo sovie­tinio saugumo agentų veikla Ispa­nijos pilietinio karo metu. Sovieti­niai agentai čia rengė jiems neįti­kusių ispanų komunistų žudynes, užsiėmė bankų plėšimais. Aktyvi marksistė ir ateistė Simona Vail 1938 metų pavasarį, artėjant Ve­lykoms, per Didžiąją savaitę įtikė­jo į Dievą, atsisakė komunistinių idealų ir pati ėmė skleisti krikščio­niškas vertybes. 1940 metais ji tapo vienuole, apsigyveno Mar­selio vienuolyne. 1942 metais S.Vail pabėgo į Angliją, ten vedė prancūzų kalba transliuojamas radijo laidas. Ji pradėjo maitintis taip, kaip tuo metu buvo maitina­mi nacistinių konclagerių kaliniai. Tai gerokai paveikė jos sveikatą ir S. Vail mirė 1943 metų spalį nuo širdies nepakankamumo. Po Ant­rojo pasaulinio karo kai kurie Lie­tuvos prokomunistiniai veikėjai jau suprato sovietinės sistemos žalą. Poetas Kazys Jakubėnas 1944 metais buvo įkalintas už tai, kad rašė ironiškus eilėraš­čius apie sovietinę kariuomenę, jį vėliau paleido, bet ir toliau per­sekiojo, kelis kartus suėmė. 1950 metų pradžioje NKVD agentų Vilniaus pakraštyje K. Ja­kubėnas buvo sumuštas, nuogai išrengtas ir mirė nuo šalčio. Represijas patyrė ir komunistinių pažiūrų literatas Kazys Boruta. 1946 metais jis buvo įkalintas, vėliau ištremtas į Sibirą.

Dabar Rusija, valdoma kagė­bistinių klanų, palaiko labai arti­mus draugiškus santykius su Vo­kietijos vadovybe bei su Italijos ly­deriais. Silvijo Berluskonis ir Vla­dimiras Putinas bičiuliaujasi dar nuo 2001 metų. Juos vienija gro­buoniški tikslai, sugebėjimas klas­tingai ir brutaliai susidoroti su sa­vo oponentais. Kas sieja Rusiją ir Italiją? Iš pirmo žvilgsnio tokių bendrų bruožų mažai, bet tik iš pir­mo žvilgsnio. Italija, be abejo, yra demokratinė šalis, tačiau ta demo­kratija šioje valstybėje turi skiria-mąją zoną. Šiaurės Italija ir Pietų Italija skiriasi kaip diena ir naktis. Pietų Italijoje įsigalėjusi oligarchi-nė santvarka, besiremianti mafija ir kontroliuojama mafijos klanų ly­derių, turi didelę įtaką visai Italijai, jos ekonominiams ir politiniams procesams. „Komoros", „koza nostros" ir „ndrangetos" (Pietų Italijos sričių mafijos) klanai eg­zistuoja visoje Italijoje ir užjos ri­bų. Šie klanai valdo didžiulius tur­tus ir daro įtaką įvairiems politi­niams sprendimams. Vadinamasis Berluskonio fenomenas yra tipiš­kas monopolinio kapitalizmo įsiga­lėjimo pavyzdys. Kai siauros as­menų grupės rankose susitelkia politinė, ekonominė ir žiniasklai-dos galia, demokratija dažnai ka­pituliuoja, ji tampa tik parodija. Ru­sijoje įsigalėjusi mafijinė valdymo sistema primena Pietų Italijos va­riantą, tik ši sistema dar brutales­nė ir paminanti iš esmės visus de­mokratijos principus.

Italiją ir Rusiją vienija du bendri bruožai - monopolinio kapita­lizmo ir kriminalinių metodų įsiga­lėjimas versle ir visuomenėje. Žengiant į dabartinę sistemą Ru­sijoje lemtingi buvo du etapai. Pir­masis - vadinamoji „didžioji krimi­nalinė revoliucija" (1988-1993 me­tai), kai greta demokratizacijos palaipsniui ėmė įsigalėti kriminali­nių grupuočių įtaka. Antrasis eta­pas - 2000-2004 metai, kai sau­gumiečių klanai palyginti lengvai įsigalėjo šalyje, perimdami val­džios institucijų, verslo iržiniask-laidos kontrolę. Iš esmės Rusijoje šalia oficialių valdžios struktūrų egzistuoja šešėlinė valdžia. Ši valdžia yra suaugusi su oficialios valdžios struktūromis. Dabar įsi­galėjusi kelių lygių šešėlinės val­džios sistema ir turi įtakos visiems esminiams procesams. Apačioje eina žemesnis lygis - kriminalinės struktūros, vadovaujamos įtakin­gų autoritetų, vadinamųjų „įteisin­tų vagių" (vory v zakionie). Šios struktūros turi didelę įtaką provin­cijoje, europinėse srityse ir Sibi­re. Aukščiau stovi savo legalias korporacijas sukūrę mafijos bosai (tokie kaip J. Kobzonas, G. Lu-čianskis, J. Goldovskis, S. Mogi-levičius). Jie užsiima tiek legaliu, tiek šešėliniu verslu ir yra artimai susiję su saugumiečių klanais. Aukščiausiai šioje piramidėje sto­vi vadinamos „patriotų" gaujos -kelios dešimtys saugumiečių kla­nų. Iš jų įtakingiausias yra arti­miausio Putino bendražygio Igo­rio Sečino vadovaujamas klanas. Vienam iš saugumiečių klanų -„Pekino" gaujai vadovauja genero­las R. Marcinkus, 1990-1991 me­tais buvęs Lietuvos KGB pirminin­ku. Saugumiečių klanai kontroliuo­ja pagrindines valstybines korpo­racijas ir veikia kartu su įtakin­giausiais oligarchais V. Potaninu, A. Usmanovu, A. Lisinu, S. Keri-movu, l. Machmudovu, S. Pum-pianskiu, V. Alekperovu ir kitais.

Žvelgiant į tai, kokių politinių krypčių Vakarų politikai ir visuo­menės veikėjai aktyviai palaiko demokratijos vystymąsi pokomu­nistiniuose kraštuose, bendradarbiauja su Rusijos opozicija, re­mia čečėnų tautos laisvės siekius, iškyla įdomus vaizdas. Tarp jų li­beralių veikėjų yra mažuma. Tai daugiausia konservatyvios pa­kraipos politikai ir visuomenės vei­kėjai. Yra ir kairiosios pakraipos atstovų, socialistų, trockistų, pa­laikančių pažangias idėjas, pasi­sakančių už čečėnų laisvės sie­kius, remiančių Rusijos ir Baltaru­sijos opoziciją. Kai vienas iš če-čėnų sukilėlių lyderių A. Zakajevas 2002 metais Didžiojoje Brita­nijoje buvo suimtas Rusijos prašy­mu, jam daug padėjo žinoma akto­rė, visuomenės veikėja V. Redgreiv. Ji žinoma kaip trockistų vei­kėja. V. Redgreiv sumokėjo užsta­tą už Zakajevo paleidimą, surado jam teisininkus, padėjo įsikurti. Prancūzijos socialistų veikėjas A. Gliuksmanas irgi aktyviai remia čečėnų laisvės siekius, rengia įvairias akcijas, 2002 metais pus­metį nelegaliai gyveno Čečėnijos kalnuose kartu su sukilėliais. Jis rašo straipsnius, kuriuose kriti­kuoja Kremlių dėl veiksmų prieš čečėnų laisvės kovotojus ir demo­kratinę opoziciją.

Nuo Miuncheno sutarties jau praėjo beveik 70 metų. Dabartinė­je Europoje, kaip ir prieš 70 metų, padėtis neapibrėžta ir miglota. Ru­sija vėl demonstruoja imperinius siekius, tik dabar ginklai kiek kito­kie - energetika ir verslas. Tiesa, klastinga propaganda, šantažas ir nuodai, pilami į arbatą, buvo nau­dojami ir tada, Antrojo pasaulinio kario išvakarėse. Iš Europos vals­tybių britų vyriausybė dabar pasi­žymi tvirčiausia pozicija Rusijos atžvilgiu. Jelcino valdymo laikais britų valdžia gana artimai bendra­darbiavo su Kremliaus lyderiais, bet Putinui tapus prezidentu situ­acija iš esmės pasikeitė. Nuo 2006 metų Didžiosios Britanijos ir Rusijos santykiai išvis atšalo ir reiškiasi „diplomatiniais karais", rusų agentų išpuoliais Londone ir Rusijos spec. tarnybų spaudimu britų verslo struktūroms šioje ša­lyje. Prancūzija, kai jos preziden­to pareigas ėjo Žakas Širakas, buvo linkusi artimai bendradar­biauti su Putino režimu. Dabar, kai Prancūzijai vadovauja Nikola Sar-kozy, Prancūzijos pozicija Rusijos atžvilgiu kiek kitokia. Z. Širakas pritardavo visiems Kremliaus žingsniams, o N. Sarkozy yra ir atsargesnis, ir pragmatiškesnis. Vokietijos valdžia demonstruoja draugiškus santykius su Rusijos lyderiais, veda tariamai pragma­tišką politiką. Taip vardan trumpa­laikių pasiekimų aukojami demo-kratiįos idealai.

Žinomas britų apžvalgininkas E. Lukas perspėja Vakarų Euro­pą dėl jos prisitaikėliškos pozici­jos. Luko nuomone, jei Vakarų Europa nepadės Baltijos šalims atremti Kremliaus spaudimo, Eu­ropa grįš į laikus, primenančius niūrų 1938-1939 metų laikotarpį. Prancūzijos istorikė ir politologe Fransuaza Tom dar 1992 metais įspėjo, kad LDDP atėjimas į val­džią Lietuvoje turės daug neigia­mų pasekmių. Taip ir įvyko. Ši val­džia buvo prorusiška, tik proru­siška valdžia tada, 1992-1996 metais, ir dabar, šiuo metu, yra kiek skirtingi dalykai. Tada, prieš keliolika metų, padėtis Rusijoje buvo kitokia, vyko šalies turtų dalybos ir aršios politinės batali­jos. Dabar čekistų režimas įsiga­lėjo ir demonstruoja imperinius kėslus. Dabartinė padėtis, kai Rusija ir kitos „blogio ašies" vals­tybės palyginus lengvai pasiekia savo tikslus tarptautinėje areno­je, o dalis Vakarų valstybių tam nuolaidžiauja, kelia susirūpinimą. Lietuvai, norint išlaikyti ekonomi­nę ir politinę nepriklausomybę, reikėtų palaikyti glaudžius ryšius su proamerikietišku bloku (JAV, Didžiąja Britanija, Airija, Lenkija, Čekija, Izraeliu ir kitomis valsty­bėmis, pasižyminčiomis tvirta po­zicija). Artėjantys rinkimai rudenį nulems Lietuvos tarptautinę kryptį. Jei nugalės prorusiškos jėgos, bus tęsiama iš esmės pra­gaištinga Lietuvai užsienio politi­ka, jei laimės provakarietiškųjė-gųatstovai, galime tikėtis teigia­mų permainų.

© 2008 „XXI amžius“